„Saulėgrąžoms“ - 15 tūkstančių kryželiųnuotraukos

2012 vasario mėn. 03 d. 09:44:00 Perskaitė 2306

Vilnietė Irena Jonkuvienė, kuriai balandį sukaks 69-eri, prisipažįsta, kad žodis senjorė - jai gražesnis negu pensininkė. Trečiojo amžiaus universiteto senbuvė, Tautodailės fakulteto dekanė, jaučiasi žmonėms ne mažiau reikalinga negu tuomet, kai kelias dešimtis metų dirbo medicinos strityje. Dailiųjų amatų puoselėtoja vadovaujasi išmintimi: „Mokytis niekada ne vėlu, o ko išmokai pati, iškokyk kitus“.

Mamos ir močiutės pamokos

I.Jonkuvienė pirmiausia prisistato, jog esanti Antrojo pasaulinio karo vaikas, kad jos šeima patyrė sovietmečio represijas, o tėvas Vytautas Venslova buvo politinis kalinys ir kalėjo Intos lageryje. Tad jos gyvenimas nebuvo lengvas, bet jį visada praskaidrindavo rankdarbiai, kurių ji išmoko iš savo auksarankės mamos ir močiutės. Nutvėrusi laisvą minutę, moteris megzdavo, siuvinėdavo, o dabar tai daro, ko gero, su dar didesne aistra.

„Jeigu tai, ką tu moki, teikia džiaugsmo kitiems, tai ir jautiesi laiminga, - primena nesenstančią tiesą moteris. - Mano mama Aleksandra gražiai siuvinėjo, nėrė vąšeliu ir mezgė. Ant sienos namuose, pamenu, kabėjo mamos siuvinėtas kilimas. Dabar kaltinu save, kad jo neišsaugojau, - apgailestauja pašnekovė. - Mano sūnus ir dukra dėl to man priekaištauja, nes tai būtų tikra vertybė, primenanti mūsų senolių meną“.

Tarsi kompensuodama tą praradimą, Irena nutarė išsiuvinėti ką nors gražaus ir padovanoti dukrai Daliai. „Kaip pavyzdį pasirinkau man labai patikusį genialaus dailininko Vincento van Gogo paveikslą „Saulėgrąžos“. Gal tai ir ne naujas pavyzdys, bet jam negalėjau atsispirti. Saulėgrąžos mums kaip saulutės, kurios šviečia kone kiekviename lietuvio darželyje. Sugaišau labai daug laiko, juk su adata išsiuvinėjau 15 tūkstančių kryželių. Juos siuvinėjau be trafareto, ant švarios medžiagos. Rėmintojai jį labai gražiai įrėmino. Tad tuo darbu labai didžiuojuosi. Kai jį užbaigiau, tarsi koks sunkumas nuo širdies nuslinko. Manau, kad mano vaikai jį išsaugos“, - vylėsi darbštuolė.

Moteris labiausiai mėgsta megzti, nes tai ir malonus, ir kūrybiškas darbas. Jos didžiausias mezginys - paltas dukrai. I.Jonkuvienė šypsosi: „Man iš tiesų smagu, kad dukra, apsirengusi mano mezginiu, sulaukia susižavėjusių moterų komplimentų“. Neseniai moteris išmoko vilnos vėlimo technikos, kuri reikalauja ir fizinės jėgos, ir kantrybės. Tas pastangas vainikuoja džiaugsmas, kai pamato rezultatą, pavyzdžiui, originalią, kokios niekas neturi, segę, karolius ar apyrankę. Ji dar mokosi ką nors gražaus padaryti iš skiautinių, kuria originalius papuošalus iš odos, karoliukų, gintaro.

Kuria ir labdarai

Klausiu, ar kas nors nepavadina jos devyndarbe? „Pati kartais save taip vadinu, nes tokia ir esu. Man viskas labai įdomu. O kaipgi kitaip?“ - kalba Irena. Ji domisi ne tik rankdarbiais, bet ir istorija, politika, literatūra, poezija. Anot jos, prisiminti rankdarbius ir išmokti visokių naujoviškų menų verta ne tik senimui, bet ir jaunoms mamoms, kurios sėdi su vaikučiais namie, ar bedarbėms moterims, kurios, išmokusios pagaminti gražių dalykų, galėtų prisidurti ir vieną kitą litą.

Irena giria kitas mėgėjiškus menus įvaldžiusias moteris, kurios mielai dalijasi savo žiniomis. Irena Gruzdienė moko daryti seges, Onutė Mickevičienė - kaip išsiuvinėti dabar ypač moterų mėgstamas riešines. Ką gražaus sudurstyti iš skiautinių, pataria Onutė Gasperavičienė, o kaip austi tautines juostas, pamoko Matilda Jucienė. Auksarankėmis pašnekovė vadina ir Birutę Mickevičienę, Nijolę Pivorienę. Ji priduria, kad visoms toms darbštuolėms labai svarbu ne vien rankdarbiai, bet ir paprasčiausiai susitikti, pabūti kartu, pasidalyti naujienomis, prie arbatos pasipasakoti apie anūkus, kartu atšvęsti gimtadienius. Tautodailės fakulteto moterys kaupia savo gražiausius darbelius ir rengia didesnes ar mažesnes parodas. Jose eksponatai parduodami, o gauti pinigai, nors ir nedideli, skiriami labdarai. „Svarbu ne kiek tu skiri labdarai pinigėlių, ypač, jeigu pats jų neturi perdaug, bet tai, jog padedi tiems, kuriems labiau reikia širdies šilumos ir gerumo“, - kalba iš savo darbo patirties pašnekovė.

Studijos apsaugo nuo juodų minčių

„Džiaugtis turiningu gyvenimu galima ir brandaus amžiaus. Mintis, kad dar ne viską žinai, kad tavo žinių medis dar gali augti, kad turi bendraminčių ir esi reikalingas ne tik savo vaikams ir anūkams, ilgina gyvenimą“, - įsitikinusi I.Jonkuvienė. Ji įsižeidžia, kai kas nors skeptiškai replikuoja, esą tai Trečiojo amžiaus universitetas - senių mokykla. Pasak vilnietės, studijos, kurios tęsiasi visą gyvenimą, žmones apsaugo nuo juodų minčių, depresijos. Gydytoja primena, kad universiteto tikslas - ne vien tik mokymas, bet ir nuoširdus bendravimas, susitikimų džiaugsmas, net savotiškas sugrįžimas į jaunystę, studijų laikus. Ji kiek apgailestauja, kad senjorų universitetą daugiausiai lanko moterys. O juk ten yra ir Politologijos, Istorijos, Užsienio kalbų, Kultūros pažinimo, Turizmo, Sveikatos ir kiti fakultetai.

Trumpai

Irena Jonkuvienė, 1970 metais baigusi Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, 40 metų dirbo slaugos bei gerontologijos srityse, užaugino sūnų ir dukrą.

Išėjusi į pensiją, namuose, galima sakyti, nesėdėjo nė dienos. „Be veiklos negaliu, nes tikrai nesu iš tų, kurie tik rypuotų, kaip jam blogai, ir nieko nedarytų“, - sako energijos nestokojanti vilnietė.

1996 metais gerontologijos mokslininkas ir gydytojas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Medardas Čobotas, kurio iniciatyva buvo įkurtas Trečiojo amžiaus universitetas, pakvietė I. Jonkuvienę į savo komandą. Ji tapo prorektore, vėliau buvo Istorijos fakulteto dekanė, o šiais mokslo metais išrinkta Tautodailės fakulteto vadove.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net