respublika.lt

R.Tumino pasiuntinės namų jausmasnuotraukos

2018 spalio mėn. 08 d. 07:20:22
Danutė ŠEPETYTĖ

Sėkmingai besidarbuojąs Maskvoje lietuvių režisierius Rimas Tuminas, regis, dar netrina iš galvos nei Lietuvos, vis atveždamas čia geriausius savo spektaklius, nei gimtojo Vilniaus mažojo teatro, vis „papasuodamas“ savo ugdytų jaunų režisierių. Šie stato čia spektaklius, kuriuose juntamas neabejotinas lietuvių meistro įspaudas - nesumeluotas nuoširdumas.

 

Į R.Tumino auklėtinio Ulanbeko Baialievo režisuotą V.Gibsono pjesę „Dviese sūpuoklėse“ vis dar išperkami bilietai dviem mėnesiams į priekį, kokia ateitis laukia spektaklio pagal Tomo Mano noveles „Manno laimė“, dar sunku nuspėti, nes Mažajame teatre tebetrunka jo premjerinis sezonas. Jį pastatė kazachų kilmės režisierė Gulnaz Balpeisova, R.Tumino mokinė, dirbanti jo vadovaujamame J.Vachtangovo teatre.

„Įdomus yra spektaklio kūrimo procesas nuo iliuzijos, susižavėjimo, nuo informatyvaus pamato klojimo, - pasakoja režisierė, - šis tarpsnis savaime įdomus, bet juo daugiau žinai, tuo labiau bijai pradėti. Pats sunkiausias periodas man būna tada, kai, rasi, jau pavyko gana daug perduoti informacijos artistams, bet tau atrodo vis ne tas, ne tas... O įstabiausios akimirkos ištinka, kai visiškai nusivylus savimi, staiga išnyra sekundė magijos, kada nesupranti, ką padarė artistas, bet žiūrint į jį tau gniaužia kvapą... Tarytum jis būtų muzikantas, kuris groja groja ir staiga nunyksta, susiliejęs su garsais per instrumentą...“

Teko matyti G.Balpeisovą per repeticiją: sutelktis, ryžtingi judesiai, įsakmios intonacijos... Prisiminiau ją vienai žurnalistei tarus: „Rusijoje visi meistrai žiaurūs, mano mokytojas buvo mažiau žiaurus“. Tai apie R.Tuminą pasakyta.

Mums kalbantis ji patvirtina, kad, jos nuomone, režisieriui apskritai būtina kieta ranka. O priminus skaudų smūgį, kai R.Tuminas sutriuškino jos studijinį darbą, sako:

„Ieškodama pašaukimo, aš pakeičiau keturis institutus ir kiekvieną kartą visi meistrai su manimi elgėsi gana žiauriai. Tada supratau, kad tai nepriklauso nuo jų, tai priklauso nuo manęs. Matyt, manyje tūno kažkoks ežys, nuolat esu kovinės parengties, o kai tu matai prieš save kautis pasirengusį, natūraliai kyla mintis, o kodėl jam nesudavus. R.Tuminui neabejotinai būdingas emocinis intelektas, stipriai išlavinta intuicija ir jis bemat sumetė, kaip reikia dirbti su kiekvienu mokiniu. Tad jo žiaurumas nebuvo jo charakterio prerogatyva, - jis buvo išprovokuotas mano konflikto būsenos su pasauliu.“

Kai pasakoju režisierei apie lietuviškus papročius - kad mokyklose ir institutuose netoleruojama kieta ranka, kad studentai skundžiasi dėl krūvių ir skundžia reiklius, griežtus profesorius, kurie net drįsta užkelti balsą jų akivaizdoje, kad jie virkauja apie jų pažemintą orumą ir pamintas teises, G.Balpeisova sako:

„Man atrodo, taip mes prarandame kartą. Kai tik save pakrikštiji, taręs „renkuosi meną“, būk pasirengęs, kad su tavimi gali būti elgiamasi ne pagal tavo pageidavimus, nes nėra visuotinai patvirtintos mokymo metodikos žmogui, kuris nori tapti menininku. Reikia susitaikyti, kad mokytis nėra vien tik malonu. Kai aš leidau diplominį spektaklį, nežinojau kur dėtis, - taip buvo sunku. Atėjau pas vieną pedagogę, klausiu, Viešpatie, na, negi turi būti taip sunku, o ji paklausė, ar aš noriu uždirbinėti pinigus ar tapti dideliu režisieriumi. Na, sakė, jei nori tapti režisieriumi, tada neklausk.“

Jaunoji režisierė sako maksimaliai norinti per savo kuriamą teatrą nešti šviesos. Žinoma, sutinka, tai utopinė mintis, bet prisiminus R.Tumino įdiegtus principus, verta pastangų. Ji sako:

„Skonis ir stilius - tai pirmieji postulatai, kuriuos mums, savo mokiniams, diegė Rimas Tuminas. Dievas parodys, ar patys galėsime kada nors tapti tokiais mokytojais, kurie it raudona linija stovi prieš akis ir tu per jį viską filtruoji, bijodamas, kad neįvyktų baisiausia: tu prarasi tos spalvos skonį ir stilių. Na, galvoji, spektaklyje pagal Tomo Mano noveles aš pasitelksiu šiandieninę muziką, kuri pataikys tiesiai į mane, ir mano kartą, ir visus užlies katarsis, bet ne, sakai sau, tai nebuvo mėgstama T.Mano muzika, ta muzika tuomet dar nebuvo gimusi ir sustabdai kūrėją-chuliganą savyje, nes išvysti priešais žmogų su akiniais, kuris sako: ne ne ne, tai nereikalinga...“

Atsitiktinumas ar ne, kreipi pokalbį savo vaga, - kad abu R.Tumino mokiniai pasirinkę klasiką sukūrė „pasakojimus“ apie jausmus: meilę, vienatvę, neviltį, ištikimybę ir pan. Ar šiuolaikiška, ar pagaliau perspektyvu gilintis į tokias sritis, kurių samprata, bent jau Europoje laikui bėgant keičiasi: kai meilės objektu gali būti įvardinta ožka, kai ištikimybė apšaukiama savanaudiškumu, kai norima įforminti dviejų vyrų šeimą ir t.t., ir panašiai.

„Mano nuojauta sako, - kalba G.Balpeisova, - kad reikia grąžinti jausmingumą, kol netapome jausmo invalidais. Kad žiūrovas to išsiilgęs, rodo kad ir šis pavyzdys: po spektaklio „Su mylimaisiais nesiskirkite“, teatro fojė mačiau, kaip nežiūrint vėlyvo meto, žmonės pradėjo rinkti numerius - skambinti mamai, seseriai, mylimam žmogui, užmirštam dėdei... Spektaklis paprastas, tarybinė pjesė, bet jis buvo taip nuoširdžiai padarytas, kad 11 valandą vakaro žmogus panūdo paklausti kito, kaip jam sekasi, pasakyti, kad jį myli ar pasiilgo. Mums nereikėjo nei modernybių, nei novacijų, kad grąžintume tai, ką paprastai pamirštame mindami akmenines plytas miestų džiunglėse, spręsdami vien miesčioniško išgyvenimo lygtis ir kažkodėl žiūrėdami į meną kaip į naudingą reiškinį, turintį nustebinti, sukurti stilių, įvaizdį, dar ką nors, užuot atsidavę istorijai, grąžinančiai tave prie tavo asmenybės ištakų - namų, šeimos, mamos, kuri toli ir jau pripratusi būti toli nuo tavęs... Po šio spektaklio supratau, kad gyventi teatru, kurti teatrą prasminga vien dėl to, kad žmoguje kažkas persiverstų arba galų gale jis po spektaklio dovanotų penkias minutes laimės tam, kurį prisiminė. Po savo diplominio spektaklio, kuris buvo vaidinamas ne pirmą mėnesį, feisbuke radau žinutę: „Ačiū labai, jūs išgelbėjote mūsų santuoką“. Man tai buvo svarbiau už bet kokį straipsnį, parašytą apie jį. Į sceną išeiname ne veltui net tuomet, jeigu bent vieną žmogų galime išgelbėti arba bent padėti“.

Berepetuodama Vilniuje G.Balpeisova sako patyrusi vienatvės grožį. Galbūt dėl to, svarsto, kad gyvena didžiuliame mieste, kur visiškai nėra erdvės vienatvei, kur būdamas minioje jautiesi liguistai vienas. Vilniuje vienatvės jausmas, anot jos, buvo kuriantis, „su deguonimi“. Ji jautusi vienatvės vertę vaikštinėdama viena, matydama aplink tiek grožio ir poezijos, paskatinusios mintį, kodėl būtent Lietuvoje radosi Čiurlionis ir šitiek talentingų režisierių, kuriais žavisi pasaulis. Kas kartą jai rūpėjo pamatyti ir suprasti, „iš kur dygsta jų kojos“, bet, anot jos, kai atvažiuoji kaip turistas, atsakymo nesurandi. Jį gali surasti tik pagyvenęs.

„Kai aš po pertraukos vėl apsistojau tame pačiame bute, kuriame tvyrojo jau man pažįstamas kvapas, atrodė, kad grįžau namo. Tai begalinis tautos grožis, begalinis grožis šalies sukuria pojūtį, kad jūs galite ne tik sukurti, bet ir padovanoti namų jausmą“, - sako ji.

Jos mokytojas R.Tuminas rugsėjo viduryje pasveikino Sankt Peterburgo režisierių Jurijų Butusovą tapus vyriausiuoju E.Vachtangovo teatro režisieriumi. Prikalbino jį pats ir nors skubėjo nuraminti trupę, kad tai nieko nekeičia - jis lieka teatro meno vadovu ir ketina imtis, regis, neįmanomo - Levo Tolstojaus „Karo ir taikos“, bet prisiminus jo išgyvenimus dėl Lietuvos, galvoji, gal namų jausmas pagaliau ir jį verčia daryti gyvenimo scenos pakeitimus?


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • RUNGTYNĖS: Vyrų krepšinio klubų Eurolygos antrojo turo rungtynėse antradienį Stambulo „Darussafaka Tekfen“ (Turkija) komanda namuose 71:63 įveikė Podgoricos „Budučnost Voli“ (Juodkalnija) ekipą.
  • NELAIMĖ: dešimtmetis vaikas Berlyne prisipažino iš balkono paleidęs trinką, kuri užmušė aštuonmetį berniuką; incidentas įvyko praėjusį sekmadienį, kai vaikas iš daugiaaukščio namo išmetė sunkų medžio gabalą; pareigūnams kaltininką pavyko nustatyti peržiūrėjus vaizdo kamerų įrašus.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
DARBAS ADMINISTRATORIUS

Ar jūsų šeimą buvo palietusi nedarbo problema?

balsuoti rezultatai

Ar pritariate organų donorystei?

balsuoti rezultatai
reklama
darbas spaudoj
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +3   +5 C

   0   +1 C

 

   0  +2 C

  +17 +19 C

   +13  +15 C

 

   +15  +18 C

 3–4 m/s

 1-2 m/s

 

    1-2 m/s

 

reklama
Ukis 2018