respublika.lt
e3

Režisieriaus Agniaus Jankevičiaus variacija „Idioto“ tema

2018 spalio mėn. 08 d. 15:19:05
Laura Pačtauskaitė

2018 m. spalio 26–27 d. Lietuvos rusų dramos teatras išleidžia premjerą – Agniaus Jankevičiaus  spektaklį „Idiotas“. Variaciją rusų ir pasaulio literatūros klasiko Fiodoro Dostojevskio (1821–1881) romanų „Idiotas“ ir „Demonai“ temomis režisuojantis A. Jankevičius yra ir inscenizacijos autorius. Spektaklio dailininkė  scenografė – Laura Luišaitytė, muziką parinko A. Jankevičius, vaizdo projekcijų autorius – Rimas Sakalauskas, šviesos dailininkas – Vilius Vilutis.

 

Spektaklyje vaidina Valentinas Krulikovskis (Kunigaikštis Levas Nikolajevičius Myškinas), Valentinas Novopolskis (Parfionas Rogožinas), Jevgenija Gladij (Nastasija Filipovna), kitus vaidmenis kuria Telmanas Ragimovas (Lebedevas, Burdovskis), Arturas Svorobovičius (Ferdyščenka), Aleksandras Kanajevas (Burdovskis, Lebedevas), Maksimas Tuchvatulinas (Ipolitas), Viačeslavas Lukjanovas (Gania, Gavrilas Ardamonovičius Ivolginas), Andrius Darela (Generolas Jepančinas).

Siūlome režisieriaus ir inscenizacijos autoriaus Agniaus Jankevičiaus minčių variaciją artėjančios premjeros tema.

Mintis gimė stepių mieste

Apie „Idioto“ aktualumą šiandien, tiesą sakant, negalvojau, bet galiu papasakoti, kaip ta mintis apskritai atsirado. O atsirado ji Astanoje, Kazachstano sostinėje, kurioje buvau 2017 m. vasarį, važiavau ten statyti Levo Tolstojaus „Anos Kareninos“ Maksimo Gorkio rusų dramos teatre. Ir papuoliau į keistą gamtinį reiškinį, kokio labai nenorėjau, nes išvažiuojant iš Lietuvos jautėsi, kad ateina pavasaris, tirpo sniegas, o kai nuvažiavau ten, patekau į žmogaus ūgio pusnis, į beprotiškas vėtras, ir man buvo toks įspūdis, kad laikas mane labai stipriai trenkė atgal. Buvo labai blogas jausmas – atgal į žiemą...

Astana – miestas gana keistas, savotiškas, nes jis tik dvidešimt metų, kaip pastatytas. Tai buvo man pirmas miestas, kuriame nebuvo senamiesčio, jis visiškai neįcentruotas, o išmėtytas salomis, kadangi aplink stepės, žemės daug, su ja nelabai skaitomasi. Kaip miestas, jis ganėtinai nuobodus, tarsi „suneštinis“, neturintis savo istorijos, savo auros ir primena geležinkelio stotį su laikinais keliautojais. Spektaklio premjera įvyko balandžio antroje pusėje, taigi faktiškai savaitę iki premjeros buvo gili žiema, o tada per vieną dieną viskas nutirpo ir atšilo. Kadangi tame stepių mieste daug nepavaikščiosi, o ir didelio noro nebuvo, tai būdavau arba repeticijose, arba viešbutyje. Grįždavau į baltą viešbučio kambarį, kankino nemiga dėl laiko skirtumo ir naktį jausdavausi lyg baltoje kloakoje. Žiūrėdamas į baltas sienas labai daug dalykų prisiminiau iš praeities, todėl tą kelionę vadinu karmine. Ir tada kažkodėl pagalvojau apie „Idiotą“, kad tas romano veikėjas, Myškinas, irgi tam tikra prasme uždarytas savo sąmonės juodumoj, o viduj kažkas balta, kur jis sirpina, ruošia save tam, kad išeitų į lauką, grįžtų pas žmones. Tai buvo toks asociatyvinis impulsas, „Idioto“ ir mano padėties asociacija.

Susiorientuoti „Idioto“ pelkėje

Kai pradėjau skaityti ir analizuoti romaną, pasimatė, kad ten be proto daug visokių temų ir potemių ir jos atrodo gan chaotiškos. Apskritai aš tą romaną pavadinčiau pelke arba orientaliniu žaidimu, kai tave išmeta į kažkokią nepažįstamą vietovę ir turi susiorientuoti, kaip rasti kelią namo. Kai pradėjau rašyti inscenizaciją, pasirodė, kad išėjo tam tikro socialinio pobūdžio pamfletas. Stengiausi sukurti eksperimento formą. Yra kažkokia nusistovėjusi visuomeninė terpė kažkokiame laike ir kas gali atsitikti, kai į ją papuola visiškai svetimas organizmas, nepažįstantis tos terpės, bet labai norintis į ją įsilieti ir turintis įsivaizdavimą apie ją tik iš literatūrinių pasakojimų, bet nerealų. Kas įvyksta, kai kasdienė publicistinė realybė susiduria su nerealybe, arba tariama realybe, arba viltimis, iliuzijomis?

Spektaklis įvardytas kaip variacija „Idioto“ ir „Demonų“ temomis, bet dar galvojau pavadinti spektakliu–švente. Ten ir gimtadienį švenčia, ir vestuvių laukia... Ir viskas paskęsta liepsnose.


Aš neaptarnauju literatūros, o ji – manęs

Kaip suformavau tekstą, kuriame liko mažiau negu pusė originalaus F. Dostojevskio teksto? Iš tikrųjų sunku į vieną vagą sustumti, nes visą romaną atpasakoti reiktų dešimties dienų scenoje ir aš nelabai matau prasmės tai daryti, nes tada geriau skaityti patį romaną, o ne žiūrėti spektaklį.

Spektaklis vis dėlto yra autonomiškas kūrinys. Susidūrimas su kokia nors literatūra yra tas pats, kaip susidūrimas tarp žmonių, kurie išlaiko savo autonomiją, išlieka tuo, kas yra, nebent pasisemia vienas iš kito žinių emocijų įspūdžių, asociacijų, praturtina ar nuskurdina vienas kitą, bet netampa vienas kitu ir vienas kitam netarnauja, o bendradarbiauja.

Laikausi tokio pat principo ir rašydamas inscenizaciją pagal literatūros kūrinius – aš neaptarnauju literatūros, o literatūra neaptarnauja manęs. Romanas „Idiotas“ dramaturgijos atžvilgiu yra  labai nedramaturgiškas, todėl ėmiausi tam tikrų veiksmų, kad toji dramaturgija atsirastų, sutilptų į koncentratą. Kai kurių romano personažų linijos, prigimtys ir misijos, kokios yra romane,  inscenizacijoje gerokai pakito arba apie jas yra likęs tik įspūdis, ir pačioje kalboje yra kiti žodžiai, jau ne iš romano. Kad dalis teksto yra ne Dostojevskio, romaną įdėmiai skaitęs žiūrovas tikrai supras, pavyzdžiui Nastasijos Filipovnos kalboje yra vien Dostojevskio tekstas iš „Demonų“.

Aktorius rinkausi intuityviai

Lietuvos rusų dramos teatre dirbu ne pirmą kartą, taigi su aktorių trupe esu pažįstamas – čia jau statau ketvirtą spektaklį, bet pagal rusų klasiką – pirmą. Kai kurių aktorių iki šiol artimiau nepažinojau, pavyzdžiui, Telmano Ragimovo, iš dalies – Arturo Svorobovičiaus, kurį per trumpą laiką įvedžiau į „Ledą“, nauji man ir Maksimas Tuchvatulinas, ir  Andrius Darela. Tai beveik pusė spektaklio aktorių man dar kaip ir nebuvo pažįstami... Šio spektaklio kūrimą vadinu visišku „blickrygu“ (vok. žaibiškas karas), tai labai nelengva ir aktoriams, ir man, bet  stengiamės negalvoti, kad turime mažai laiko, tiesiog kuriame.

Kaip pasirinkau trijų pagrindinių vaidmenų – Parfiono, Myškino ir Nastasjos Filipovnos aktorius? V. Krulikovskį, V. Novopolskį ir J. Gladij pasirinkau intuityviai. Man iš dalies įdomiau parinkti aktorius, kurie žiūrovams būtų netikėti, nes aplink kai kuriuos klasikinius veikalus, kaip „Ana Karenina“, „Idiotas“, „Nusikaltimas ir bausmė“ ir jų personažus yra prikurta begalė legendų, mitologijos arba ezoterinių nuomonių, kurios nieko bendro su realybe neturi, jos tiktai kenkia.

Kurdamas spektaklį, niekada nesiekiu, kad aktoriai ar kiti žmonės kažkaip pertransliuotų mano idėją, nes tai, mano įsitikinimu, nėra sąžininga, nes tada išeitų, kad jie aptarnauja mane. Kitas dalykas, man tai yra neįdomu, kad dešimt žmonių nuo scenos pasakytų, ką Jankevičius mano apie „Idiotą“. Man įdomu kurti situacijas, kurios dirgintų, todėl manau, kad aš veikiu kaip koks trečiasis asmuo, arba sujungėjas, kuris sąmoningai sustato kažkokias scenas, idėjas ar mintis taip, kad jos  žiūrovą dirgintų, keldamos kokį nors klausimą, klausdamos, ar jis sutinka, ar nesutinka. Tikslas – sužadinti kažkokį asociatyvinį lauką, įspūdžius ir panašiai. Bet kažką teigti... Scena nėra gydytojo kabinetas, kur aš duodu diagnozę. Aš sudarau tam tikrą žaidimo zoną, kurioj būtų kažkokie dirgikliai, kad atsirastų erdvė tarp spektaklio ir žiūrovo, kurioje gali gimti trečia tiesa kiekvienam žiūrovui, individui. Juk aš apie žiūrovus iš esmės nieko nežinau, ir iš mano pusės būtų kvaila į juos žiūrėti kaip į kažkokį vieną vienetą, kurį reiktų paprotinti. Tai būtų visiškai neperspektyvu.

Ar nesensta Dostojevskio kūryba taip sparčiai lekiant pasauliui? Na, kai kuriais aspektais tikrai nesensta, bet kalba jau yra pasenusi – sakinių struktūros, pačios raiškos požiūriu, taip sakinių dabar žmonės nekonstruoja, tokių ilgų romanų neberašo... gal ir nebeskaito. Aš pats pirmą kartą „Idiotą“ perskaičiau tikrai ne mokykloje, bet nelabai seniai. Prieš tai jau buvau skaitęs F. Dostojevskio kūrinių, o „Idiotas“ mane labai atstūmė, nes tai itin nekonstruktyvi medžiaga, man buvo sunku prie jos prieiti. Iš dalies suprantu Dostojevskio amžininkus, kai po „Idioto“ išleidimo cecho broliai sakė, kad čia fantastinis romanas, neturintis nieko bendra su realybe, ypač turint omenyje „Nusikaltimą ir bausmę“, kuris labai įžemintas, ar „Brolius Karamazovus“, nors jie ir vėliau išėjo. Stengiuosi labai objektyviai į tai žiūrėti, bet kai kuriais aspektais sutinku su kritikais. Apskritai gyvenime nereikia nieko sakralizuoti, nes kai sakralizuoji, netenki atstumo tarp savęs ir to, į ką žiūri, o jei netenki atstumo, vadinasi, nebematai. O tada atsiranda ezoterika, kurios toje vietoje nereikia, nes reikia turėti akis.

Viena yra tikra: gyveno toks Dostojevskis, jis buvo žmogus ir niekuo nesiskyrė nuo mūsų, turėjo problemų, gerų savybių, talentą, tam tikras įžvalgas tam tikrais aspektais, kurie jį domino. O kad jis per rašymą atrado savo, kaip žmogaus, funkciją, kas daugeliui žmonių šioj žemėj yra sunku padaryti, nes neįsiklauso į save, – tai ir yra didžiausias jo pasiekimas. Jis tai atrado ir nebesiblaškė, rašė, užtai ir liko istorijoje, už tai jam garbė didžiausia.

Apie pabučiuotus kvailelius

Senovėje kvaileliai buvo dažnai gretinami su Dievo pirštu arba Dievo pabučiuotu, tarkim jurodivai  Rusijoje arba Kašmyre, Indijoje, kvaileliai, arba tie kitokie, vadinti madzubais ir buvę neliečiami, jie vaikščiodavo laisvai, jų niekas nemušdavo, jiems duodavo valgyti, juos prižiūrėdavo bendruomenė, nes laikydavo, kad jie yra paliesti Dievo, tarsi aukštesni už mus visus, kurie vienas kitą suvokiame. O tas žmogus mato dievus ir su jais kalbasi. Tokių analogijų galima surasti senose kultūrose, kuriose tų kitokių žmonių, arba kvailelių, statusas yra išskirtinis ir neturi neigiamos potekstės, kokią turi dabar. Juos stebėdavo ir stengdavosi nuspėti, kokie orai bus, nes jie atseit perduoda savo neverbaline elgsena, savo būviu, stabilumu kažkokią žymę. Tai ne žyniai ar pranašai, kurie yra sąmoningi žmonės.

Ir mūsų laikais yra tokių Dievo pabučiuotų, tik požiūris į juos kitas. Dabar tai neaktualu, nes technologijos labai pažengusios, yra begalės dalykų, pasikeitusių vos per pusę amžiaus, kokių anksčiau per keletą tūkstančių metų nebuvo. Daugelį dalykų dabar paaiškina mokslas, ženklų sektinumo, stebėjimo lieka vis mažiau, nes anksčiau žmonės sekdavo ženklus ir matė pasikartojimus, dėsningumus, kaip mėnulio pilnaties ir potvynių ryšį, o dabar stebėjimą kompensuoja paaiškinimas, intelekto kultas, protas. O intelekto kultas gimdo demagogiją, nes kalbėjimas virsta pezėjimu.

Ir spektaklyje yra ištisinė didelė scena, kur kalba, pezėjimas eina į pačią pirmą vietą – kuo daugiau pezu, tuo daugiau esu. Dabar bet koks susitikimas turi būti paremtas ilgom diskusijom, visi turi pasisakyti, nesvarbu, yra kompetencija, nėra, bet visiems reikia duoti pasisakyti. Tai yra didžiulė įgūdžių devalvacija, totali privatumo, individualumo devalvacija. Čia ne tai problema, kad kiekvienas gali pasakyti savo nuomonę, bet tai, kad neva kiekvieno nuomonė yra svarbi kiekvienu klausimu. O aš taip nemanau. Man įdomiau, naudingiau klausyti žmonių, kurie kažką išmano tuo klausimu. Tas pezėjimas yra kalbos, kaip vertybės, kaip prasmės, mirtis. to daugiažodžiavimo spektaklyje yra labai daug ir kalba yra dominuojantis elementas. Žmonės neveikia, jie peza, pezėjimas tampa veikla, bet poveikio nėra, nes poveikis daromas poelgiais.

Kas išgelbės pasaulį?

Grožis, kultūra, menas, meilė, kažkokie gelbėtojai? Žmonės patys ir išsigelbės, aišku, tie, kas nori. Čia nereikia galvoti apie jokią krikščionybę, tai elementarus išlikimo instinktas. Spektaklyje daug kalbama apie savižudybę, tai rodo tam tikrą stadiją, apie neviltį, tuštumo, beprasmybės pojūtį. Baisus tas jausmas beprasmybės, jis labai stiprus, gilus kaip vėžys. Išliks stipriausi, o stiprus žmogus, man atrodo, tas, kuris geba girdėti kitą, o kurtieji, kas nenori girdėti, išnyks, fiziškai arba ne, nesvarbu. Man svarbu viena: jei žmonės man aukoja savo laiką, aš, savo ruožtu, turiu padaryti kažką, kad tas laikas nebūtų tuščias – kaip fizinis žmogus aš tiek galiu. Kiti turi pasirūpinti savimi arba artimu savo. Netikiu jokiais liaudies gelbėtojais iš viršaus. Tie iš viršaus nuleidžiami dalykai kaip tik duoda signalą masėms, kad man nereikia tam tikrais klausimais turėti savo valios, už mane nuspręs kažkas kitas. Tai naudinga tik tiems, kas nori manipuliuoti – politikams, religiniams lyderiams ir kt. Bet tai man neaktualu, tai, mano galva, labai kenksminga, nes sukuriama daug feikinės (netikros) informacijos, daug feikinių idealų, kurie išvis neturi jokio idealumo pagrindo ir yra žaidimas, propaganda. Nepalaikau jokio patriotizmo, globalizacijos ir kt., nes šitie judėjimai yra fiktyvūs, jie palaiko fikciją, totalų nulį.

Apie tikėjimą

Iki 30 metų buvau įsitikinęs, kad tikiu Dievą, bet paskui kažkodėl pradėjau labai abejoti ir iki šios dienos nežinau, tikiu ar ne, bent jau taip, kaip įsivaizdavau. Apie tikėjimą aš galvoju kiek kitaip, negu įprasta, – nereikia galvoti apie debesis, kelti galvos aukštyn, nes tada praleidi tai, kas vyksta aplink tave čia, nes tu gyveni čia ir esi reikalingas čia. Jei tiesa yra tai, kad mes visi sukurti pagal Dievo paveikslą, vadinasi, tas Dievas yra mumyse, mes kiekvienas esam dieviškas. Visa septynių milijardų visuma yra Dievas. Aš savo gyvenimą skiriu kitiems, o ką reiškia skirti savo gyvenimo dalį – tai reiškia kurti. Tai, ką kalbu, jau irgi yra kažkokia kūryba, ir kūryba yra vienintelis dieviškumo įrodymas, kad jis yra žmoguje. Ne maldose, o būtent poelgiuose. O jei Dievas yra mumyse, tai ir tarp mūsų, kai leidžiame vienas kitam būti atviram.

Apie skausmą ir baimę

Nastasija Filipovna sako: „Gyvenimas yra skausmas, gyvenimas yra baimė, ir žmogus nelaimingas. Dabar viskas skausmas ir baimė. Dabar žmogus gyvenimą myli todėl. kad skausmą ir baimę myli“. Skausmas atsiranda tada, kai kas nors atsitinka prieš žmogaus valią, o tai visada atsitiks, nes šalia tavęs yra dar kažkas su savo valia. O baimė atsiranda todėl, kad tu ne Dievas ir negali matyti, kas tavęs laukia kitą dieną. Nežinomybė, nerimas dėl savo vertės kitų akyse, nepasitikėjimo, pagrindo nebuvimas, nejutimas, kokią funkciją čia atlieki. Mano įsitikinimu, čia atsirandame tam, kad surastume naudingą funkciją, kurią galėtume vykdyti. Iš visų gyvų padarų tik žmogus frustruoja, kodėl jis toks ar anoks, o kiti gyvūnai, augalai gyvena pagal savo prigimtį. Jeigu žmogaus gyvenime yra daug „gal“, viskas jame paremta intelektu, o protas niekada negali duoti atsakymų, kuris tik viską apdoroja,  protas eina iš paskos kaip reziumė, pasekmė, apibendrinimas ir niekada nėra priežastis.

Tas pats Myškinas sako : „Mes nemokame žvelgti“. Tu kažką veiki, su kažkuo bendrauji ir stebi, kas iš to atsitinka. Jei matai, kad teiki akivaizdžią naudą kitiems, vadinasi, tai tavo paskirtis, tavo funkcija, nes tu kitiems, sociumui, gamtai esi naudingas. Vadinasi, per tai tu reiškiasi dieviškos tavo savybės, jos randa plačiausiai išėjimo kanalą ir tu pats naudingiausias šioje srityje. Tai nesiblaškyk, neieškok kitų dalykų, tiesiog daryk tai ir kada nors  galbūt pasijusi laimingesnis, pilnesnis, protingesnis, turintis kažkokią išmintį ar bent įsivaizduoji, kas tai yra. Žmogus yra kintanti sistema, ir tai, ką jis gauna, irgi kinta, be jokio sustojimo – daugtaškiu gimstama, daugtaškiu mirštama.

Todėl spektakliuose aš nenoriu pasakyti fakto, kaip man atrodo. Šitam laike, šioje visumoje yra tam tikri dirgikliai, kuriuos pagaunu ir perduodu. Todėl man nelabai natūralu, kai spektakliai per ilgai rodomi – dešimt, penkiolika metų, nes laikas jau būna pasikeitęs, dirgikliai – irgi. Aš tuomet norėčiau ką nors nauja sukurti.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PERGALĖ: Lietuvos vyrų krepšinio lygoje (LKL) šeštadienį Klaipėdos „Neptūno“ komanda išvykoje 83:72 (17:16, 22:21, 25:17, 19:18) nugalėjo Prienų „Skycop“ ekipą ir iškovojo trečiąją pergalę iš eilės.
  • PAGERINO REKORDĄ: Simonas Bilis pagerino Lietuvos rekordą ir pateko į Kinijoje vykstančio pasaulio plaukimo čempionato trumpajame (25 m) baseine vyrų 100 m plaukimo laisvuoju stiliumi rungties finalą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas spaudoj

Ar turėtume reikalauti SSRS žalos atlyginimo?

balsuoti rezultatai

Ar jums yra tekę apsinuodyti kavinėse suvartotu maistu?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -3     -1 C

-1     -3 C

 

      -2 C

  -2     0 C

  -2      C

 

  -2 C

    4 m/s

    5-7 m/s

 

   5-6 m/s

 

USD - 1.1285 PLN - 4.2974
RUB - 75.2265 CHF - 1.1254
GBP - 0.8984 NOK - 9.7235
reklama
Kalėdos 2018