respublika.lt

2018 rugpjūčio 20, pirmadienis

Rašytoja D.Kalinauskaitė: „Liūdnu menu“ tapę viskas, kas ne pramoganuotraukos (2)

2018 sausio mėn. 22 d. 08:48:33
Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas

Apie šešiapirščius žmones, kūrybą iš vidinės būtinybės ir silikoninius čiulptukus, iš knygynų lentynų išstumiančius knygas - kalbamės su aukščiausiu meno žmonėms skirtu įvertinimu - Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija - šiemet pagerbta puikia Lietuvos rašytoja Danute Kalinauskaite.

 

- Jūsų brolis - Jonas Kalinauskas - pripažintas poetas, jūs štai - prozininkė - Nacionalinės premijos laureatė... Tai atsitiktinumas, ar talentas ir pašaukimas - įgimstama? Gal su literatūra ką nors bendro turėjo jūsų tėveliai, seneliai? Gal augote itin poetiškoje aplinkoje? Gal turėjote labai gerus literatūros mokytojus?

- Man ir pačiai tai šiokia tokia mįslė. Taip, Kauno 13-osios vidurinės mokyklos, kurioje su broliais mokėmės, lituanistai visada buvo stiprūs. Bet Joną (jis už mane 12 metų vyresnis) į literatūrą pastūmėjo ne mokytojai, o rašytojas Kazys Jankauskas, buvęs tremtinys, tad darbo gavęs tik nuošalios Panemunės mokyklos bibliotekoje. Tai jo dėka tais laikais mokykloje svečiavosi J.Paukštelis, I.Simonaitytė, J.Grušas, kiti rašytojai, o brolis skaitė labai gerą rekomenduotą literatūrą ir buvo paskatintas rašyti.

Kai pradėjau domėtis knygomis, namuose jau buvo sukaupta nemaža biblioteka su dailės albumais, lentynoje stūksojo net K.Būgos raštai, nes brolis tuo metu jau studijavo Vilniuje lituanistiką. Bet mes nė vienas neaugome, kaip T.Venclova, „knygų spintoj“. Viską reikėjo atrasti ir susikurti patiems. Mūsų tėvukas, siuvėjas, turėjo tikrą pasakotojo talentą, tik aš, jam gyvam esant, to nesupratau ir nemokėjau įvertinti. Visada skeptiškai žiūrėjau į diplomatų (ypač), gydytojų ir kitokias dinastijas. Bet kartais tie genai šeimoje, giminėje pasisėja. Štai per kartų kartas gimsta šešiapirščiai. Arba visi su knerptomis nosimis. Arba raudonplaukiai. Gal ir čia kažkas panašaus? Už mane 12 metų jaunesnė brolio dukra Rasa irgi lituanistė, labai gerai rašo, turi puikią kalbinę klausą, bet gal tai tik atsitiktinumai.

- Ką apskritai manote apie pašaukimą? Jeigu toks egzistuoja - kas tai, ir kas yra tas, kuris pašaukia? Dievas? Kalba? Idėja? Tėvynė?..


- Tėvynė pašaukė tremtinius, rezistentus, pašaukia kovotojus dramatiškaisiais laikotarpiais, tada „Tėvynė“ būna Tėvynė, o ne šio žodžio rėmelis. Tiems tekstams atleidžiamas meno ir talento stygius, nes jie svarbūs kitkuo - kaip žmogaus gyvenimo auka, liudijimas, dokumentas. Kai pašaukia kalba, kaip jūs sakote, tokį pašaukimą laikyčiau rašytojo talentu. Ir Dievas čia, be jokios abejonės, dalyvauja. Kuo daugiau kasmet randasi knygų, kuo primygtinesnių įtikinėjimų, kad „kūrybinis rašymas“ išmoko rašyti ir iš tavęs (iš bet ko, iš pilko pakelės akmens) gali išspausti rašytoją, reikia tik stipriai norėti ir netingėti, tuo stipresnis mano tikėjimas, kad talentingas rašytojas yra tik tas, ant kurio Dievas numetė savo skreplelį. Ne bet kas, tegu ir pats darbščiausias.

- Tikiu, kad asmenybei formuotis labiausiai turi įtakos perskaitytos knygos. Pavyzdžiui, aš jaučiuosi labiausia „padarytas“ iš indėniuko Harkos (iš L.Velskop-Henrich (L.Welskopf-Henrich) knygų serijos „Didžiosios Lokės sūnūs“), Hario Halerio (iš H.Hesės (H.Hesse) „Stepių vilko“) ir brolio Viljamo (iš U.Eko (U.Eco) „Rožės vardo“). Kokios knygos ir kokie herojai formavo jus?

- Žmogų formuoja viskas: miškas, prie kurio užaugai, lietus, rūkai, peizažas, net vaizdas už lango, jei to vaizdo nekeiti dažnai. O knygos, herojai... Su Hese mes turbūt visi užaugome. Jis - jaunų, savo asmenybės branduolį lukštenančiųjų, autorius. Taip, ir aš kadaise rijau „Stepių vilką“, „Klingzoro vasarą“, „Stiklo karoliukų žaidimą“, vos ne savilaidos brošiūromis išleistus „Demianą“, „Sidhartą“, „Kelionę į Rytus“, net nustebau dabar „Pegase“ išvydusi visų šių knygų respektabilaus vaizdo seriją, tik imkit, jauni, bręstantys, ieškantys, ir skaitykit. Stiliumi, žodžių tikslingumu, pasaulio absurdo pojūčiu mane labai veikė A.Kamiu (A.Camus) egzistencializmas, jo esė („Užrašų knygelės“, manau, lobis rašytojui), „Svetimas“ ir jo Merso. Teko girdėti, kad dėl minoro ir suicidinio motyvo šiam herojui, kaip galinčiam daryti blogą įtaką mūsų jaunimui, mokyklose neprielankūs kai kurie mokytojai ir kūrinio nerekomenduotų...

Labai mėgau ir tebemėgstu amerikiečių literatūrą, ypač Pietinių valstijų - T.Kapotę (T.Capote), V.Folknerį (W.Faulkner) ir kitus. Lotynų Ameriką - G.G.Markesą (G.G.Marquez) pasaulio ir stiliaus vitališkumą, sugrąžinantį gyvybingumo, spalvų ir kvapų pojūtį, atrodo, jis iš grabo tave pakeltų, Ch.Rulfo į orą nešantį šiapusybės ir anapusybės vienį. O Ch.L.Borcheso (J.L.Borges) novelė „Kitas“, kurioje ant suoliuko susitinka septyniasdešimtmetis jau ankantis Borchesas su savimi - nė dvidešimties metų neturinčiu jaunuoliu, kuriam viskas tik prieš akis - tas jųdviejų pokalbis, pati dialogo situacija, mane turbūt formuos, kaip Jūs sakot, visą likusį gyvenimą. Bet, atsakinėdami į panašius klausimus, paprastai vardijame tik užsienio rašytojus, o asmeniškai mane formavo ir J.Biliūnas, Br.Radzevičius, N.Niliūnas, R.Granauskas, B.Vilimaitė, S.T.Kondrotas, S.Parulskis, G.Radvilavičiūtė ir kiti, man labai artimi kolegos. Jie veikė ir tebeveikia šiandien.

- Esate išleidusi tik tris novelių knygas („Išėjusi šviesa“, 1987; „Niekada nežinai“, 2008; „Skersvėjų namai“, 2015) - tad akivaizdu, kad nesate iš tų rašytojų, kurių devizas „nė dienos be eilutės“, kurie solidumą užsitarnauti siekia parašytų knygų skaičiumi... Nesivaikote tematinių madų, nerašote romanų - taigi ir populiaria rašytoja būti nesiekiate... Tarp jūsų knygų - ilgos ir netolygios pauzės - vadinasi, rašytojystės nė savo profesija nelaikote (t.y. nesijaučiate literatūros įpareigota). Koks jūsų, kaip kūrėjos, tikslas ir kas yra jūsų kūrinių adresatas?


- Manęs klausė, kodėl aš iš centro vis traukiuosi į nuošalę. Atsakiau: esu taip sukirpta. Buvimas nepopuliariu ir nuošalėje teikia privilegijų - laisvę būti savimi, galimybę susikaupti. Kita, ne rašytojo, profesija suteikia gruntą po kojomis ir „kūno“ tavo rašymams. Žinoma, kai įvaldai meistrystę, turi teisę vadintis profesionaliu rašytoju, bet aš iš to nevalgau duonos, vadinasi, esu ne profesionalė. Na, ilga nerašymo pauzė, žinoma, anomalija, ypač šiais laikais, bet taip jau susiklostė... O mano kaip „kūrėjos tikslas“ skamba kiek patetiškai, nes yra paprastas: pagauliai, įdomiai papasakoti istoriją, sukurti, t.y. įsteigti tokį pasaulį, kad jį skaitytojai matytų, girdėtų, užuostų ir patikėtų, kad jis, net jei realybėje neįmanomas, iš tikro egzistuoja. Adresatas - įvairiausi žmonės, gal tik labai jauniems nerašau. Visi, kurie skaito ne tik romanus ir yra linkę nelėkti per tekstą galopu - nečiuožti akimis per puslapį.

- Toje televizijos laidoje, kalbėdama apie knygą „Niekada nežinai“, pavadinote ją knyga „iš vidinės būtinybės“. Išgirdęs tai, apsidžiaugiau termino tikslumu, bet drauge ir nuliūdau, pagalvojęs, kiek mažai „iš vidinės būtinybės“ šiandien knygų parašoma. Ko stinga rašytojams, tos vidinės būtinybės neišlaukiantiems ir tiesiog dauginantiems knygas? Principų, kantrybės ar pagarbos literatūrai?

- Rodos, ko šiandieniniam žmogui, ne tik rašytojui, nestinga, tai „vidinės būtinybės“ šmėžuoti viešumoje. O buvimas rašytoju ir knygos išleidimas tą matomumą, didesnį ar menkesnį, garantuoja. Regis, rašo jau visi, dar neemigravę iš Lietuvos. Na, pagaliau „argi sunku rašyti knygas, tiesiog rašai, ir viskas, tai ne širdį operuoti“- autentiška citata. Pažįstu žmonių, kurie išvis knygų neskaito, jomis net nesidomi, bet knygas rašo. Kita knygų dauginimo priežastis - užsidirbti ar net bandyti iš rašymo gyventi. Su pavydu žvelgiame į K.L.Džeims (K.L.James) „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ rinkodaros projektą ir ilgesingai klausomės „Hario Poterio“ autorės Dž.K.Rouling (J.K.Rowling) pasakojimo, kaip paprastai, tiesiog nuo nulio, ji pradėjo - restorane ant servetėlės...

Trečia priežastis - tiesiog toks mūsų laikas ir tempas. Jis guldo ant menčių kantrybę, o su ja dažnai ir principus. Labai gerbtini rašytojai, kurie (tokių žinau tik keletą) knygas leidžia dažnai, bet savo kartelę išlaiko. Daugumą vis dėlto ištinka infliacija. Galima tai vadinti, kaip jūs sakote, pagarbos literatūrai stoka. Galima ir savigarbos.

- Buvo laikas, kai lietuvių literatūra buvo neatsiejama nuo Lietuvos visuomenės sąmonės - viena formavo kita ir atvirkščiai... Dabar tas ryšys, jei pilnai ir nenutrūkęs, tai tikrai gerokai pasilpęs, literatūra pasitraukusi į laisvalaikio ir pramogų sektorių. Nemanote, kad literatūra mūsuose virsta kaži kokiu „Seneliu Šalčiu“, kuris, nors ir kelia visuomenės ūpą, bet į jį žiūrima nerimtai - juo paprasčiausiai nebetikima? Toks besikeičiantis visuomenės santykis su literatūra kelia jums nerimą? Liūdesį? Juoką?

- Bet taip yra jau labai seniai, ir ne tik Lietuvoje, visur. Aš čia vis prisimenu Vitoldą Gombrovičių (Witold Gombrowicz), demokratijos pakilimo šimtmetyje puikiai perpratusį meno ir demokratijos santykius: tarp jų esą visai mažai kas bendra. Menas mėgstąs didybę, hierarchiją, feodalizmą ir absoliutizmą, o demokratija reikalaujanti lygybės, tolerancijos, atvirumo ir brolybės. Taigi ji reikalauja lengvo prieinamumo ir greito vartojimo. Būtinai pramogos. Net jei rašytojui tai svetima ar neduota, jis turi mokėti tą „entertainment“ iš savęs išsunkti, antraip žengs ne koja kojon su laiku, o į užribį.

Kai pasivaikštai po knygynus, pamatai, kad kai kurios literatūros (tos, kurios aš ieškočiau) segmentas traukiasi, o „jausmų literatūros“, lengvų pramoginių romanų, trilerių, siaubo, virimo, kepimo ir būrimo - plečiasi. Plečiasi ir kitas knygynų segmentas: muilai, žvakės, lipdukai, dėlionės, rinkiniai kūdikiui ir rinkiniai mamai, silikoniniai čiulptukų laikikliai ir t.t. Taip yra, ir nieko čia nepadarysi, protestuodamas gali nebent silikoninį čiulptuko laikiklį nusipirkti. Žinoma, ne visiems tos pramogos pakanka ir ne visi su tuo nuolankiai susitaiko. Štai ką tik perskaičiau rašytojos Eglės Gudonytės, Rašytojų sąjungos leidyklos autorės, interviu: „Yra tokia žmonių rūšis, kuri nevartoja „liūdno meno“, nes gyvenimas juk ir taip sunkus. Man skaudu perdėtas visko komercializavimas ir visur brukamas juokinimas. Norėjau pasišaipyti iš popso skaitalų. Dėl to sukūriau tokią išdurkę... Taigi, „liūdnu menu“ tapę viskas, kas ne pramoga. Mudu, Rimvydai, irgi vartojam „liūdną meną“, įtariu, vartosim ir ateity, tebūna tai mūsų išdurkė Seneliui Šalčiui.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (2)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PLANAI: Ispanijos vyriausybė planuoja šią savaitę pradėti diktatoriaus Francisco Franco (1892-1975) palaikų perkėlimo iš Kritusiųjų slėnio komplekso prie Madrido procedūrą.
  • FUTBOLAS: Lietuvos futbolo A lygos 22-ojo turo rungtynėse sekmadienį Vilniaus „Žalgirio“ komanda namuose 4:0 nugalėjo „Kauno Žalgirio“ ekipą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Kiek pinigų išleidžiate savo vaikų reikmėms prieš Rugsėjo 1-ąją?

balsuoti rezultatai

Ar dalyvaujate klasės susitikimuose?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +16   +18 C

   +13  +16 C

 

   +5 +6 C

  +25  +29 C

   +20  +22 C

 

   +18  +19 C

  2-5 m/s

  3-4 m/s

 

    1-2 m/s

 

USD - 1.1391 PLN - 4.3115
RUB - 76.8166 CHF - 1.1338
GBP - 0.8958 NOK - 9.6795
reklama
Ukis 2018