Laikui bėgant, Raimonda Daunienė vis dažniau prisimena savo vyrą Vaidotą (1982 m.)

Tragedija sūnaus akyse

„Atvirai sakant, niekada giliai nesusimąsčiau, kas yra ta našlystė. Yra gyvenimas, ir tiek. Ir kiekvieno mūsų gyvenimas eina savo keliu, - pokalbį pradeda R.Daunienė. - Dabar, kai pagalvoju, našles suskirstyčiau į kelias kategorijas. Vienos moterys našlėmis lieka artėjant gyvenimo pabaigai, jos tarsi iš anksto susitaiko su negailestinga lemtimi, kad kažkuriam pirmam teks palikti šį pasaulį. Bet man našlės dalia teko visiškai netikėtai, kaip iš dangaus žaibu nutrenkus. Kai našliu lieka gana jaunas žmogus, kai tragiškai baigiasi kurio nors vieno likimas, tai yra viena iš sunkiausių našlystės formų. Jausmas, tarsi netektum svarbios savo kūno dalies. Tarsi sieloje tampi neįgalus, nes gyvenimas pasunkėja visomis prasmėmis. Jis tampa sunkus ir dėl to, kad lieki vienas ir tikrai tu niekam nerūpi, o gyvenimo didysis ratas sukasi toliau“.

Žinomas kultūros veikėjas Vaidotas Daunys tragiškai žuvo 1995-ųjų liepos 29 d. oro balionų varžybose, matant vyriausiajam vaikui Augustinui. Šis sukrečiantis įvykis dvylikamečio berniuko širdyje paliko gilius randus. Ne pyragai buvo ir tuomet dar tik 42-ejų Raimondai, jai vienai teko išauginti penkis be tėvo likusius vaikus - sūnų ir keturias dukras. Kadangi jauniausios dukros Elena ir Kotryna Ugnė tėvelį prisimena kaip per miglą, Raimonda jas augino kone kaip vieniša motina.

„Tokia našlystės kategorija kaip įžymių žmonių našlės yra dar kitokia, nes žmogus, kurio pašonėje tu gyvenai, buvo svarbus visuomenei. Ir lieka savotiškai svarbi jo šeima. Manyčiau, Vaidotas buvo gana žinoma asmenybė, daug nuveikęs ir Lietuvai, ir šeimai. Tai aš sulaukiau pagalbos iš žmonių, atvažiuojančių iš įvairių Lietuvos kampelių. Manęs gailėjo, man vežė visokių produktų, šelpė pinigais. Tai šiek tiek palengvino likimo skirtą naštą - tarsi lieki nebe vienas su tuo juodu skausmu. Aš labai greitai atsistojau ant kojų, atsitiesiau ir dvasiškai sutvirtėjau. Pradėjau už abu rūpintis, kaip sudaryti šeimai sąlygas gyventi. Labai daug nuveikiau dėl materialinės ir nematerialinės šeimos gerovės“, - pasakoja moteris.

Prisiminimai aplanko dažniau

Kuo toliau eina metai, tuo labiau Raimonda prisimena anapus išėjusį vyrą. Gal todėl, kad prieš tai moteris buvo užsiėmusi visai kitais dalykais - augino mažus vaikus, daug laiko atėmė namo statybos, kiek vėliau iš puikiai muzikuojančių dukterų subūrė iki šiol sėkmingai koncertuojantį šeimos ansamblėlį.

Tad dabar, kai vaikai jau suaugę, Raimonda daugiau laiko gali leistis į prisiminimus, bandyti įsivaizduoti, kaip dabar atrodytų jos žuvęs vyras: „Vyro atvaizdas vis priartėja prie manęs. Atrodo, matau jo akis, kokios jos būtų dabar. Ir taip gera pasidaro ant širdies. Po akimis matytum šiek tiek raukšlelių, pats žvilgsnis ir akys nebūtų pakitusios. Jo akių spalva keisdavosi kaip chameleonas: šiaip buvo pilkšvai melsvos, bet esant giedrai dienai ir žydram dangui jos tapdavo giliai mėlynos spalvos, kai būdavo trupučiuką tamsiau - tokios tarsi pilkšvos, kartais net žalsvos. Prisiminimai vis dažniau aplanko. Ir, nesant žmogui, tarsi savotiškai išgyveni meilės dalį savo antrajai pusei - kai jį atsimeni, tarsi matai ir jauti, koks jis turėtų būti. Tarsi įsivaizduoju, kaip mes gerai sutartume ir suprastume daug ką panašiai. Labai didelis džiaugsmas, kai pamatau vaikus turint įvairių Vaidoto savybių. Vienas turi daugiau vienų, kitas - daugiau kitų jo bruožų. Tuos dalykus man labai įdomu stebėti“. Nors dvi Daunių dukros studijuoja užsienyje, moteris neabejoja, kad patriotiškai išauklėtos mergaitės, baigusios studijas, būtinai grįš į Lietuvą.

Nors vyro netektį išgyveno labai skaudžiai, našlystės Raimonda nepavadintų bausme. Ji įsitikinusi: kad žmogui nebūtų per daug laimės, ji tam tikru laikotarpiu turbūt ir yra iš jo atimama. Per bendrus draugus susipažinę sutuoktiniai drauge išgyveno laimingus dvylika su puse metų. „Jis mane iš karto pasirinko, - į malonius prisiminimus leidžiasi moteris. - Jis buvo labai pastovus žmogus, nors ir jaunesnis už mane ketveriais su puse metų. Tik vėliau įsižiūrėjau, kokia tai yra asmenybė, nes iš pradžių jis man neatsiskleidė. Paskui jis man tapo gražus savo išore ir vidumi - toks idealas, kokį aš ir norėjau sutikti. Man buvo lemta ir Dievo suteikta galimybė patirti tikrąją dviejų žmonių meilę, kai esi pats mylimas ir gali atiduoti savo meilę kitam. Nėra didesnės vertybės šioje žemėje už meilę. Nėra didesnės laimės šioje žemėje, kaip suradimas savo tikrojo žmogaus“.

Sausio 2 d. Vaidotui būtų suėję 54-eri.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"