respublika.lt

2018 rugpjūčio 19, sekmadienis

Prezidento A.Stulginskio tremties ženklainuotraukos

2012 lapkričio mėn. 07 d. 08:46:05
Giedrė MILKEVIČIŪTĖ, “Respublikos” žurnalistė

Tik ką nufilmuotame dokumentiniame filme „Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis“ įamžinta dvi savaites vasaros pabaigoje vykusi ekspedicija į Sibirą „Kraslagas’12“, skirta šio iškilaus žmogaus tremties metams atminti. Ekspedicijos vadovas - LŽS keliautojų klubo prezidentas Gerimantas Statinis.


Filme taip pat panaudota archyvinė medžiaga, iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvykusio, Vilniuje viešėjusio prezidento vaikaičio Jono Juozevičiaus, žmonių, kurie tremtyje jį buvo sutikę, prisiminimai. O apie pačią ekspediciją savo įspūdžiais pasidalijo jos iniciatorius G.Statinis.

Kilnios misijos tikslas ir dovanos

Entuziastai Sibiro ekspedicijai pavadinimą pasirinko neatsitiktinai. Mat tremties vieta - Krasnojarsko kraštas, nuo šio vietovardžio kilęs Kraslagas, žinoma, lageris, kuriame 1941-1956 metais buvo ištremtas A.Stulginskis. Kelionės tikslas buvo nuvykti į Rešotų gyvenvietę, ten aplankyti Revučio lagerio, kuriame ir kalėjo prezidentas, liekanas, o Nižnij Ingašo krašto muziejui padovanoti informacinės medžiagos apie šį iškilų žmogų.

„Nuvežėme informaciją, kuri turėjo priminti Rusijos visuomenei, kad iš Lietuvos buvo ištremti aukščiausio rango valstybės veikėjai - prezidentas, ministrai, diplomatai, - pasakojo G.Statinis. - Į Sibirą nukeliavo Signatarų namų dovana - prezidento A.Stulginskio portretas, jo vardu pavadinto universiteto Kaune tautinė juosta, lietuviškas Rūpintojėlis, medžiaga, surinkta iš Ypatingojo KGB archyvo, taip pat filmas rusų kalba „Ledo vaikai“ (autoriai Justas Lingys ir Inga Berulienė)“.

Pasak ekspedicijos vadovo, be juos globojusio Krasnojarsko lietuvių bendruomenės pirmininko Antano Rasiulio pagalbos kažin ar viskas būtų taip sklandžiai pavykę: „Revučyje, taigos kapinėse, uždegėme žvakių ir sugiedojome maldą už mirusiuosius. Kapinaitės prižiūrimos vietos valdžios ir tai lietuvių ankstesnių ekspedicijų nuopelnas, tačiau gaisras sudegino kapinių tvorą ir medinius kryžius. Jiems sutvarkyti neužtektų savaitės, tačiau vietos žmonės pažadėjo, kad laikui bėgant bus viskas tvarkoma“.

Kanskas - dar viena vieta, kur buvo kalinamas A.Stulginskis. Ją ekspedicijos dalyviai taip pat aplankė. „Atvykome prie kalėjimo, kuris iki šiol veikia. Mes vilkėjome vienodomis uniformomis. Salotinės spalvos striukės ir plačiakraštės skrybėlės gal kiek priminė skautus. Vaikščiodami aplink kalėjimą jautėme, kad esame stebimi, nes kiek iškišę iš po skverno objektyvus filmavome ir fotografavome - rizikavome vardan istorinės tiesos. Kai sargybiniai sunerimo, skubiai sėdome į mašiną ir, kol mūsų dar nesulaikė, nuvažiavome“, - pasakojo G.Statinis. Anot jo, leidimo fotografuoti neprašė, nes vis tiek nebūtų gavę.

Įkopė ir į Jono Čerskio viršukalnę

Kaip būnant Sibire, prie Baikalo ežero, nesusigundyti įkopti į kraštiečio Jono Čerskio viršūnę Chamar Dabano kalnuose, aplankyti Baikalo salą Olchoną ir susipažinti su čia ištremtų lietuvių likimais. Tad lietuviai taip ir pasielgė.

Traukinys „Kislovodskas-Irkutskas“ iš Rešotų stoties keliautojus nuvežė į Irkutsko sritį, kurioje gūdžiu sovietmečiu buvo įsikūrę kiti lageriai, kurių pavadinimai kilo nuo vietovės pirmojo skiemens: Angarlagas, Taišetlagas, Kitoilagas, - tai taip pat lietuvių trėmimų vietos.

„Nuo Sliudiankos, kuri yra jau Baikalo ežero pakrantėje, mes ir patraukėme į Chamar Dabano kalnus. Iki tol mūsų žygis buvo tarsi vaikų žaidimai, palyginti su kopimu į viršų, nešant sunkias kuprines. Prie laužo kalnuose, kur sutikome daugiau turistų, dalijau lipdukus su ekspedicijos simbolika, joje pavaizduotas prezidento A.Stulginskio atvaizdas ir trispalvė su spygliuota viela. Vienas rusas klausia: „Ko jūs, lietuviai, vis nepatenkinti? Gavote nepriklausomybę, o dabar vėl be Rusijos negalite gyventi? Važiuojate čia, drumsčiate protus... Gal jūs manote, kad esate pranašesni savo kultūra?“ Jam atsakiau: „Dėl kultūros galime padiskutuoti...“ Tuomet lietuvaičiai keturiais balsais užtraukė vieną partizanišką dainą, o visi besišildantys prie laužo nuščiuvo.

Toliau iki geologinės-meteorologinės stoties keliautojai kilo porą dienų. Šioje vietoje įsikūrusi ir Chamar Dabano turistinė bazė, čia yra namelių, kuriuose už mokestį galima apsistoti. Matydami, kad sušlapo ir pavargo, jie nutarė čia pernakvoti, o ryte leistis į vieną aukštesnių kalnyne - Jono Čerskio (2090 m) viršukalnę. Tai ne Kaukazo ar Tian Šanio kalnai, kuriuose yra buvęs ne vienas iš ekspedicijos dalyvių, o papėdėje pastatyti paminklai čia žuvusiems žmonėms priverčia susikaupti. „Prieš mus ėjusios grupės guodėsi, kad viršūnėje priversta iki kelių sniego, todėl jiems nepavyko į ją įkopti, - pasakojo Gerimantas. - Mums oras pasitaikė geras. Pakilę virš taigos, ant keteros, pamatėme nepakartojamą vaizdą - neaukšti kalnai, nuo uolėtų, sniego marškomis dengtų viršūnių nuvilnija tolyn vis šviesesnėmis bangomis. Tolumoje, apgaubtas debesų, - mistiškasis Baikalas. Žvarbus vėjas neleidžia ilgai viršūnėje užsibūti, tačiau šios akimirkos jaudinančios“.

Meškas jautė šalia

Keliautojas pasiguodė, kad kelionės po minėtus kalnus blogybė - niekur nėra vandens, todėl tenka jį nešti arba gerti iš provėžų ar tiesiog meškų pėdų.

„Visą laiką jautėme, kad jos kažkur šalia. Iš pradžių tai baugino, tačiau kai suėmė nuovargis, pasidarėme joms nebejautrūs. Žinojau, kad už kuprinės turiu pritvirtintą puodo dangtį, - meškos nemėgsta triukšmo, todėl buvau pasiruošęs surengti joms koncertą. (Juokiasi.) Kitą dieną vos bepaėjome, tačiau važiuodami palei Baikalą geležinkeliu, vadinamu „Krugobaikalskaja železnaja doroga“, grožėjomės pro traukinuko, vadinamo „Matania“, langą senaisiais tuneliais ir ežero pakrantės gamta“.

Olchone - lietuvių pėdsakai


Baikalas - tai Žemės akis, gal čakra, o gal tiesiog gamtos perlas, kuris savo unikalumu pranoksta daugelį pasaulio stebuklais laikomų objektų. O Olchono sala, kurioje lankėsi ekspedicijos dalyviai, - Baikalo ežero širdis. Pasak vienos legendos, čia palaidotas Čingischanas. Pati paslaptingiausia vieta - tai Burchano iškyšulys, arba Šamano uola, kuri laikoma viena iš devynių stebuklingų Azijos vietų. „Čia vykdavo ir vyksta šamanų apeigos, į kurias moterys neįleidžiamos, - pasakoja pašnekovas. - Salos centre yra Chužyro gyvenvietė, kur ir aplankėme lietuvių tremtinių kapus, lagerio liekanas Pesčanajos įlankoje, žuvų fabriką, kuriame buvo ištremti Lietuvos klierikai ir kunigai. Visa tai gražiai aprašė Vincentas Pranckietis savo knygoje „Baikalo žvejys“. Šią knygą Chužyro krašto muziejaus direktorė Kapitolina Litvinova savo jėgomis išvertė į rusų kalbą. Ji gyrė lietuvius už jų darbą. Jų statyti namai ir šiandien Olchone tebestovi nesukrypę ir kokybiški“.

Muziejuje keliautojus iš Lietuvos nustebino kuklus, tačiau informatyvus kampelis, puoštas trispalve, Vyčiu, lietuviškomis „vagnorkėmis“ ir netgi Lietuvos žemėlapiu. Čia jie paliko ekspedicijos simboliką ir jos aprašymą.

Misija įkvėpė naujiems žygiams

Lietuvos pasiuntiniams sutikti žmonės buvo geranoriški ir pagarbiai vertino jų misiją. Ekspedicijos dienoraštyje vienas iš keliautojų politologas Jonas Survila parašė:

„Garbingas ir stiprybės įkvepiantis mūsų ištremtųjų pagerbimas... Rusijos žemėlapis, kuriame Baltijos šalys tebėra de facto imperijos dalis (skiria tik nežymūs punktyrai)... Daug įdomių akimirkų, kurios vis sugrįžta atskirais vaizdais... Labai daug erdvės prisiminimams, apmąstymams ir įkvėpimui naujiems žygiams ir Lietuvos vardui garsinti“...

Mintys

A.Stulginskio (1885-1969) dukros Aldonos laiškas

Ekspedicijos „Kraslagas’12“ globėja buvo ir prezidento dukra A.Stulginskaitė-Juozevičienė, kuri savo laiške iš Čikagos dar prieš išvykstant entuziastų grupei į Sibirą rašė:

„Rešotų lageris buvo pirmoji pati žiaurioji mano Tėvo kalinimo vieta. Po dvejų metų jis buvo perkeltas į Kansko kalėjimą. Nežinau, ar Kansko kalėjimas yra Krasnojarsko rajone, ar kur kitur. Kalėjimo sąlygos buvo kiek lengvesnės nei Rešotų lageryje, ir tai išgelbėjo jam gyvybę. Kalėjime be teismo sprendimo kalėjo 10 metų. Iš ten daugiausia atsiminimų. Po 10 metų buvo nuteistas 25 metams ir perkeltas į Vladimiro kalėjimą. Po Stalino mirties, 1954 metais, išleistas iš kalėjimo, nuvyko į Komiją, kur buvo ištremta mano Mama. Iš Komijos 1956 metais abudu grįžo į Lietuvą. Man atrodo, kad Jūsų ekspedicija ir visa tai, ką žadate padaryti nuvykę į Rešotus, yra nepaprastai gražu ir prasminga“.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
 

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • VESTUVĖS: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šeštadienį atvyko į Gamlico kaimą Austrijoje, kur dalyvaus šios šalies užsienio reikalų ministrės Karinos Kneisl ir verslininko Volfgango Meilingerio vestuvėse.
  • KVIEČIA: Klaipėdos švyturyje šeštadienį bus minima Pasaulinė švyturių diena; Klaipėdos švyturys laisvam lankymui bus atvertas nuo 11.00 iki 18.00 val.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar jums trukdo viešai vaikus žindančios moterys?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate naująją Vilniaus miesto reklamą "G taškas"?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +15   +17 C

   +12  +14 C

 

   +15 +17 C

  +25  +27 C

   +21  +23 C

 

   +21  +23 C

  1-2 m/s

  1-3 m/s

 

    1-3 m/s

 

reklama
Ukis 2018