Prabanga proletariatui

Prieš 75 metus po Maskva pirmą kartą pradundėjo metro traukinys. Suprojektuotas kaip iššūkis kapitalizmui, Maskvos metro iki šiol žavi prabanga.

2033-iųjų peizažas yra niūrus: po atominio karo pasaulis virto nuolaužų ir pelenų krūva, nedaugelis likusių gyvų maskviečių kuriasi milžiniškame metro tinkle ir žūtbūtinai kovoja tarpusavyje: komunistai su fašistais, fašistai su religiniais fanatikais. Taip Maskvos metro ateitį bestseleryje “Metro 2033” aprašo rusas mokslinės fantastikos autorius Dmitrijus Gluchovskis. Bet ir solidaus amžiaus metro dabartis yra pakankamai įdomi. Metro traukiniai, kas dvi minutes kursuojantys dvylika linijų, kurių bendras ilgis sudaro 300 km, kasdien perveža devynis milijonus žmonių - 6 kartus daugiau nei Berlyne. Ir taip jau 75 metus: 1935 m. gegužės 15 dieną seniausia “raudonąja linija” didmiesčio “pilve” pradundėjo pirmasis traukinys, gabenęs keleivius iš Sokolnikų parko miesto šiaurės rytuose į Gorkio parką pietiniame Maskvos upės krante. Nuo 1918-ųjų Maskvai vėl tapus sostine, per dešimtmetį jos gyventojų skaičius išaugo nuo vieno iki trijų milijonų, tad nauja susisiekimo priemonė tapo būtinybe. Iš pradžių metro statybai priešinosi Stačiatikių bažnyčia, nes požeminiai statybų darbai galėjo išjudinti Dievo namų pamatus, tačiau 1931 m. komunistų partija tarė lemiamą žodį: birželio mėnesį įvykusiame ypatingajame plenume buvo nutarta statyti metro.

Su kastuvais ir karučiais

Rūpintis metro statyba buvo patikėta žmogui, kuris kaip nė vienas kitas tikslų siekė nuosekliai ir neatsižvelgdamas į nieką - Lazariui Kaganovičiui. Stalino transporto ministras ir Maskvos partinės organizacijos vadas pademonstravo savo aktyvumą per žemės ūkio kolektyvizaciją Ukrainoje, o dabar atėjo eilė Maskvos metro. Su kirtikliais, kastuvais ir karučiais žemes kasė pirmiausia valstiečiai, iš kurių Kaganovičius atėmė nuosavybę - alinantis darbas galėjo kainuoti gyvybę, o kartais ją ir išgelbėdavo, nes triūsiančiuosius metro Stalino budeliai palikdavo ramybėje. Darbas metro šachtoje galėjo išgelbėti net nuo tremties į Sibirą ir gulagą. Nors metro statyba nebuvo priverstinio darbo stovykla, už elgetišką atlyginimą po žeme plušantiems darbininkams daug geriau kaip Sibire nebuvo. Nenuostabu, kad 1933 m. jie sukėlė maištą, grasindami sužlugdyti didingą projektą. Todėl Kaganovičius pakėlė atlyginimus, o vietoj valstiečių įdarbino partijai ištikimus komjaunimo narius. Be to, kirtiklius pakeitė nepaprastai modernios angliškos tunelių gręžimo mašinos, nors tai prilygo sistemos bankroto paskelbimui: priešų kapitalistų technika buvo kuriamas statinys, turėjęs kaip nė vienas kitas akmenyje įamžinti komunizmo pergalę. Metro iš pat pradžių reiškė daugiau nei paprastą transporto priemonę, jis buvo statomas pasauliui pademonstruoti komunistinės ideologijos pranašumą. “Statome geriausią metro pasaulyje!”, skelbė diktatoriaus Josifo Stalino devizas, o L.Kaganovičius pūtė tą pačią dūdą: “Metro daugiau už visus teatrus ir rūmus kels mūsų dvasią!” Gyvenimas po žeme turėjo palengvėti pirmiausia socializmo statytojui darbininkui. “Kapitalistiniuose miestuose metro statomi niūrūs, vienodi, nykūs. Po darbo pavargęs žmogus nulipa į tamsų rūsį, sėda į traukinį ir, užuot ilsėjęsis, pasijunta dar labiau pavargęs, - aiškino Kaganovičius atidarymo išvakarėse. - Mūsų darbininkas metro turi jaustis taip pat gerai, būti toks pat linksmas ir žvalus kaip klube, fabrike, laisvalaikiu”.

Prabanga ir pompastika po žeme

Tik šiuo nepaprastu metro išaukštinimu galima paaiškinti neapsakomą prabangą po žeme, kai viršuje žmonės badavo ir šalo. Kai kurias metro stotis puošia arkados su marmuro ir aukštos kokybės plieno kolonomis, milžiniški sietynai ir stiuko lipdiniai, kitose galima grožėtis bronzinėmis laimingų kolūkiečių skulptūromis bei ištapytomis žvaigždėtą dangų vaizduojančiomis lubomis. Prabanga prastuomenei - tokia buvo Maskvos metro formulė. Keistas kičo ir meno, antikinių šventyklų didybės ir perkrauto puošybos elementais prieškarinio stiliaus derinys visam pasauliui turėjo prikišamai demonstruoti: čionykštė sistema yra geriausia pasaulyje. Demonstruodamas pretenzijas pirmauti ir aviacijos srityje, Kremlius įsakė Majakovskio stotį išpuošti dirižablius, lėktuvus ir balionus vaizduojančiomis mozaikomis.

Metro paslaptys

Ideologinė metro reikšmė sovietų valdantiesiems tapo pretekstu nestabdyti metro statybų net per karą. Išmintingas sprendimas: kai vokiečiai 1941 m. pabaigoje atsidūrė Maskvos prieigose, Vyriausybė ir generalinis štabas įsikraustė į metro. Stalinas ir jo palyda įsirengė naują būstinę “Majakovskaja” ir “Kirovskaja” metro stotyse, 80 m po žeme. Tačiau apsisaugoti nuo vokiečių antskrydžių metro požemiuose bandė ne tik valdantieji, bet ir apie pusę milijono Maskvos gyventojų. Metro tapo didžiausia Rusijoje slėptuve ir net gimdymo namais: metro stočių peronuose per karą pasaulį išvydo apie 200 vaikų. Vieną paslaptį Maskvos metro saugo net praėjus 75 metams nuo veiklos pradžios: kur veda koridoriai už meniškai išraitytų geležinių pinučių, puošiančių tai vienos, tai kitos milžiniško metro stoties grindis? Ne vieną dešimtmetį atkakliai nenutyla gandas apie vadinamąjį “Metro 2”, sovietų laikais pastatytą slaptą 150 km ilgio metro liniją, jungiančią Kremlių su vyriausybiniu Vnukovo oro uostu bei generalinio štabo ir priešlėktuvinės gynybos vadaviete Pamaskvėje. Tiesa, iš čia armijos daliniams iki šiol nekomandavo nė viena reali valdžia, užtat čia vyksta mutantų ir kitokių pabaisų susirėmimai - bent jau Gluchovskio romane.

Aistros dėl naujos stoties

Gegužės 15-ąją, Maskvos metropoliteno 75-ųjų metinių proga, buvo planuota iškilmingai atidaryti naują rašytojo Fiodoro Dostojevskio vardu pavadintą metro stotį. Kol statytojai dar plušėjo, internete pasirodė mozaikų, kuriomis bus išpuošta naujoji stotis, nuotraukų ir kilo didžiulis triukšmas. Pasirodo, juodo ir balto marmuro mozaikose įamžintos scenos iš pačių garsiausių Dostojevskio romanų - “Nusikaltimo ir bausmės”, “Demonų”, “Idioto” “Brolių Karamazovų”, ir visos jos yra susijusios su mirtimi. Vienoje jų vaizduojamas Rodionas Raskolnikovas, užsimojęs kirviu ant senutės lupikautojos, kita moteris jau guli ant grindų negyva; šalia pavaizduotas “Demonų” personažas, įrėmęs sau į smilkinį pistoletą. Aišku, tarp kitų figūrų - ir paties rūškano Dostojevskio portretas. Pasipylė piliečių skundai: kritikuojantieji teigia, kad metro stoties aplinka yra nepaprastai niūri, kelianti depresiją. O žinomas Maskvos psichologas Michailas Vinogradovas pareiškė, kad stotis gali kaip magnetas traukti norinčiuosius nusižudyti. Leidinys “Komsomolskaja pravda” pagrįstai klausia: ar tikrai tie niaurūs paveikslai tinka Maskvos metro, kur žmonės ir taip yra įdirgę po teroristų išpuolių kovo mėnesį, kai žuvo 40 žmonių?

Maskvoje pasklido gandai, kad pamatę naująją stotį metropoliteno vadovai griebėsi už galvų ir nutarė jos apipavidalinimą keisti. “Kas prisimena rašytojo F.Dostojevskio kūrinių siužetines linijas, tas mozaikų turiniu ir stiliumi nesistebės, - prieštarauja vyriausiasis metro statytojų architektas Nikolajus Šumakovas. - Todėl nevertėjo tikėtis, kad naujoji stotis tviskės vaivorykštės spalvomis. Joje yra išlaikytas vienodas, griežtas klasikinis stilius. Patikėkite, niekas nesirengia tų mozaikų naikinti, tai juk meno kūrinys. Atidaryti stotį vėluojama grynai dėl techninių priežasčių”.

Maskvos metropoliteno atstovai situacijos nekomentavo. Informuoti šaltiniai Anglijos leidiniui “The Indepentent” pranešė, kad nesutarimai tapo patogia dingstimi nukelti stoties atidarymą, nes iš tiesų ji yra dar nebaigta. Dabar sienų puošybos likimas yra Maskvos mero Jurijaus Lužkovo rankose. Kad ir ką nuspręstų meras, mozaikų autorius Ivanas Nikolajevas dėl nieko neapgailestauja. “O ko jūs norėjote - šokių? Dostojevskio kūryboje jų nėra, - sakė jis interviu “Izvestija”. - Norėjau įamžinti Dostojevskį - žmogų, menininką, filosofą”.