Pirmoji lietuvių gimnazija

Mūsų krašto šviesuoliai šio darbo ėmėsi išnaudodami menkiausią palankią spragą tarp didžių XX a. pradžios politinių įvykių, suprasdami naudą, kurią gali duoti būsimai nepriklausomai Lietuvai tautinio švietimo židinys.

Vokiečių kariuomenei 1915 m. rugsėjo 5(18) d. užėmus Vilnių, iniciatyvos ėmėsi Lietuvių draugijos dėl karo nukentėjusiems šelpti centro komitetas. Gimnazija buvo įsteigta kaip privati ir iš pradžių vadinosi „J.Basanavičiaus, M.Biržiškos ir P.Gaidelionio Vilniaus lietuvių gimnazijos kurso pamokos“. Patalpos buvo išnuomotos Didžiosios Pohuliankos (dabar J.Basanavičiaus) ir Kaukazo (Mindaugo) gatvių sankryžoje, Nr.14/17. Vadovauti gimnazijai pasiūlyta Mykolui Biržiškai (1882-1962), literatūros istorikui, baigusiam Maskvos universitetą. Pirmasis mokytojų tarybos posėdis įvyko 1915 m. rugsėjo 26 d. (spalio 9 d.). Po kelių mėnesių gimnaziją į savo globą perėmė Vilniaus lietuvių švietimo draugija „Rytas“. Nuo 1916 m. vasario 16 d. M.Biržiškos vadovaujamos mokyklos oficialus pavadinimas - „Ryto“ draugijos Vilniaus lietuvių gimnazija. Dirbti pradėjo 15 mokytojų. Mokytojauti į gimnaziją atėjo lietuvių tautinio atgimimo pašaukti Vilniaus krašto šviesuoliai, šio darbo ėmėsi ne dėl užmokesčio, bet iš būtinybės, dėl kilnios tautinės idėjos. Pirmųjų mokytojų sąraše - būsimos nepriklausomos Lietuvos Respublikos ryškiausios asmenybės: prezidentai Antanas Smetona ir Aleksandras Stulginskis, švietimo ministras Konstantinas Šakenis, trijų universitetų (Kauno, Vilniaus ir Pinebergo) profesoriai broliai Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos, įžymūs kompozitoriai Juozas Naujalis ir Teodoras Brazys, garsūs dailininkai Antanas Žmuidzinavičius, Vytautas Kairiūkštis ir Adomas Varnas, dailės istorikas ir muziejininkas Paulius Galaunė, vyskupas Mečislovas Rainys. Tautos patriarchas Jonas Basanavičius buvo ne tik gimnazijos steigėjas, bet ir jos gydytojas, tautosakos būrelio vadovas. Pirmaisiais gimnazijos mokytojais ne vienas dirbo, neturėdamas specialiojo išsilavinimo, nes dauguma pedagogų buvo pasitraukę į Rusiją, ten darbavosi Voronežo lietuvių gimnazijose.

Į pirmąsias pamokas penkiose klasėse susirinko vos 47 mokiniai (30 berniukų ir 17 mergaičių).

Paskelbus Lietuvos valstybės Nepriklausomybę, gimnazija 1918 m. lapkričio 27 d. perėjo Švietimo ministerijos žinion. Patalpos jai paskirtos Jurgio prospekto 38-ajame name, kur būta rusų mergaičių gimnazijos, o vėliau - vokiečių karo ligoninės (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos I rūmai, Gedimino pr.). Mokykla pavadinta Pirmąja Vilniaus vyrų gimnazija, nes lygiagrečiai buvo steigiama ir moterų gimnazija, vadovaujama Onos Mašiotienės (1883-1949).

1919 m. sausio 5 d. bolševikams užėmus Vilnių, vėl teko glaustis po „Ryto“ švietimo draugijos sparnu. Į gimnaziją sugrįžo mergaitės. Tačiau gimnazijai buvo atiduotas uždaromos rusų mokyklos turtas - 1919 m. kovo mėnesį išleista pirmoji abiturientų laida - gimnaziją baigė vienuolika mokinių.

Po L.Želigovskio įvykdytos 1920 m. spalio 9 d. Vilnijos okupacijos, lenkų valdžia pareikalavo pakeisti gimnazijos vardą, tačiau pedagogų tarybos atsakas buvo toks: gimnazija vadinsis Vytauto Didžiojo vardu. Nepaisant sunkių karo ir okupacijų aplinkybių, nestabilaus mokinių skaičiaus per mokslo metus, lietuvių gimnazija savo gabių vedėjų ir mokytojų dėka, taip pat bendruomenės pastangomis augo ir tvirtėjo. Po dešimties metų jau beveik visiškai apsirūpinta mokomąja literatūra. Daugiausia tai padaryta gimnazijos mokytojų pastangomis. Labai reikšminga, kad lietuvių jaunimo ugdymas buvo pradedamas nuo tautinių dalykų. Vadovėlių tematika atitiko Lietuvių mokslo draugijos, vadovaujamos J.Basanavičiaus, užsibrėžtą tautotyros programą. Šios draugijos Vadovėlių komisijai vadovavo gimnazijos inspektorius Marcelinas Šikšnys. Po J.Basanavičiaus mirties jis, jau būdamas gimnazijos direktoriumi, buvo išrinktas ir Mokslo draugijos pirmininku.

Rašytojas dramaturgas M.Šikšnys-Šiaulėniškis (1874-1970) Vytauto Didžiojo gimnazijos vairą perėmė 1922 m. Gimnazijoje jis dėstė matematiką, M.Šikšnys buvo baigęs Maskvos universiteto Fizikos-matematikos fakultetą, parašė puikius algebros ir geometrijos vadovėlius. Su šio įžymaus pedagogo vardu susiję vis tvirtėjantys gimnazijos žingsniai lietuviškojo švietimo keliu, taip pat ir visa kultūrinė lietuvių veikla okupuotoje Vilnijoje. Vytauto Didžiojo gimnazijai M.Šikšnys vadovavo 17 metų, sugebėdamas principingumą derinti su tolerancija, reiklumą - su meile ir atjauta, lietuviškumą - su pagarba kitataučiams, tiksliuosius mokslus - su meniniu ugdymu.

Gimnazijoje veikė literatų, piešėjų, muzikos būreliai. Ypač kūrybinga buvo „Mildos“ kuopelė, vadovaujama mokytojų A.Krutulio ir V.Kairiūkščio. Ji turėjo orkestrą, dramos ir literatūros sekcijas, leido almanachą. Giliu dvasingumo ugdymu rūpinosi „Atžalos“ kuopelė, turėjusi eucharistininkų, retorikos ir kt. sekcijas. Atskiros klasės leisdavo savo šapirografuotus laikraštėlius, o tarpusavyje rungtyniaudavo statydamos vaidinimus. J.Basanavičius gimnazijoje įsteigė folkloristų kuopą tautosakai rinkti. Mokslo metų pradžios susirinkimuose Tautos patriarchas paaiškindavo moksleiviams tautosakos reikšmę, jos kaupimo svarbą, paragindavo savo kaime užrašyti senų žmonių dainas, pasakojimus. Prieš atostogas visiems išdalydavo sunumeruotus sąsiuvinius - juos prirašius reikėdavo rudenį grąžinti. Gimnazijoje veikė ir skautų draugovė, vadovaujama energingojo Prano Žižmaro. Jo iniciatyva buvo leidžiamas „Skautų aidas“.

Mirus maršalui Juzefui Pilsudskiui, lenkų tautinis agresyvumas Vilnijoje sustiprėjo. Vilniaus vaivada L.Bocianskis 1936 m. vasario 11 d. išleido memorandumą, labai ribojantį lietuvišką švietimą. Iš 1924/1925 mokslo metais krašte veikusių 137 mokyklų (5217 mokinių) beliko 22 (1005 mokiniai).

Įsimintina lietuviams vilniečiams tapo 1939 m. spalio 28 d. - istorinės sostinės atgavimo data. Pamokų gimnazijoje tądien nebuvo - visi išėjo sveikinti įžygiuojančios Lietuvos kariuomenės. Greit paaiškėjo, kad vienos lietuvių gimnazijos Vilniuje nebepakaks - iš Kauno kėlėsi tarnautojai su šeimomis. Tad gimnazija buvo padalyta į dvi - Kunigaikštienės Birutės mergaičių ir Vytauto Didžiojo berniukų. Abiejų direktorius tas pats - M.Šikšnys. Net ir tokiam veikliam žmogui kaip M.Šikšnys krūvis buvo nebepakeliamas. Augant ir politinei įtampai, ištiktas depresijos, direktorius pasiprašė išleidžiamas į pensiją. 1940 m. sausio 30 d. Lietuvos Respublikos prezidentas A.Smetona už nuopelnus Lietuvai M.Šikšnį apdovanojo Vytauto Didžiojo trečiojo laipsnio ordinu.

O gimnazija netrukus neteko šio brangaus vardo: sovietų valdžia 1940 m. rugsėjo 28 d. ją pervadino į I vidurinę mokyklą. Direktoriaus pareigas joje iš pradžių ėjo J.Kairiūkštis. Vėliau metus jai vadovavo B.Untulis.

Vokiečių okupacijos metais lietuviškosios gimnazijos veikla Vilniuje tapo svarbiu kultūrinės antinacinės rezistencijos ir pasipriešinimo germanizacijai veiksniu. Berniukų gimnazijos direktoriumi liko dar 1941 m. kovo mėnesį paskirtas istorikas Kazimieras Trukanas, buvęs Švenčionių lietuviškosios gimnazijos direktorius. Gimnazijai teko palikti ankstesnes patalpas - šios atiteko vokiečių kariuomenei; tada įsikurta Didžiosios g.58 pastate. Antroji gimnazija (mergaičių), vadovaujama istorikės Vandos Daugirdaitės-Sruogienės, įsikūrė dviejuose pastatuose - Gedimino g.38 ir M.Valančiaus g.3. 1944 m. dėl gaudynių į darbus Vokietijoje mokinių sumažėjo - atitinkamai iki 377 ir 378. Juos mokė 23 mokytojai; iš jų paminėtini direktoriaus pavaduotojas lituanistas Lionginas Vaitiekūnas, lotynistas Jonas Sokolovas, germanistai Stasys Anglickis ir Herta Dzikovskienė, istorikė Alicija Rugytė, piešimo mokytojas Pranas Gudynas, lituanistas Antanas Vengris, matematikė ir pedagogų tarybos sekretorė Julija Žukauskaitė.

1943 m. mokyklos pastatą Didžiojoje gatvėje užėmė karo ligoninė, tad prieglobsčio popietinėmis valandomis teko ieškotis geležinkelininkų mokykloje, o vėliau kraustytis į amatų mokyklą Uosto g.17 (dabar Pamėnkalnio g.). Kultūrinio gyvenimo pulsą sunkiais okupacijos metais gimnazijoje palaikė choras, kuriam vadovavo Motiejus Kurila ir Antanas Ilčiukas.

Lietuviškos gimnazijos priimdavo ir lenkų tautybės jaunuolius, nes naciai uždarė lenkų gimnazijas. Motyvacijos greitai išmokti lietuvių kalbos tais sunkiais metais pakako. Įstojimui gana buvo pažymos, kad vienas iš tėvų yra kilęs iš Vilniaus krašto. O ilgametis gimnazijos direktorius M.Šikšnys vos išvengė sušaudymo, kai įsiveržę į jo butą lenkų nacionalistai aptiko lietuviškų knygų biblioteką.

Aptartieji Vytauto Didžiojo gimnazijos dešimtmečiai - tikra Vilniaus Golgota. Tačiau būtent jos veikla esmingai padėjo išlaikyti lietuvybę okupuotoje istorinėje Lietuvos sostinėje. Ši gimnazija išugdydavo tikrus Lietuvos patriotus; jos auklėtiniai ne vienas vėliau ryškiai pasižymėjo įvairiose visuomeninio gyvenimo srityse ir valstybinio darbo baruose.

Vilniaus lietuvių gimnazijos tradicijas tebesaugo direktoriaus Marcelino Šikšnio namelis su sodu Žvėryne; auklėtiniams tai - „Gerųjų prisiminimų šalis“. Tą istorinę atmintį šiandien puoselėja ir garbingą vardą susigrąžinusi Vytauto Didžiojo gimnazija.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“