Norint sukurti įspūdingą meno kūrinį, būtina turėti ypatingų įgūdžių, kurie padėtų atskirti jį nuo kitų meistrų darbų. Kai kada dailininkai sąmoningai arba nesąmoningai savo šedevruose užšifruoja tam tikrus „raktus“, kurie gali ką nors atskleisti apie jų asmeninį gyvenimą, troškimus, darbo techniką. Daugelis tų šifrų yra paslėpti visiems matomoje vietoje.
Rembranto veidrodžiai
Kurdamas savo nuostabiuosius paveikslus, Rembrantas (Rembrandt) naudojo šviesos ir šešėlių žaismą. Tais laikais daugelis dailininkų naudojo šviesos efektus, kaip ir Rembrantas, tačiau nė vienas nesugebėjo drobėje įamžinti aplinkinio pasaulio grožio taip, kaip tai darė didysis meistras. Daugybę metų tyrinėtojai bandė atskleisti Rembranto technikos paslaptį, kruopščiai nagrinėdami jo paveikslų detales. Kurdamas praktiškai fotografinio tikslumo efektą, Rembrantas manipuliavo aplinka naudodamas veidrodžius ir apšvietimą - tai, ką iš esmės daro dabartiniai fotografai. Tapydamas autoportretus, Rembrantas naudojo sudėtingus plokščių ir išgaubtų veidrodžių derinius bei camera obscura, kad išgautų kuo didesnį panašumą. Didysis dailininkas niekam neatskleidė savo technikos. Ir tik išbandę veidrodžių sistemą, menotyrininkai sužinojo jo paslaptį.
„Paskutinės vakarienės“ muzika
Leonardas da Vinčis (Leonardo Da Vinci) buvo talentingas ne tik tapyboje, bet ir kitose kūrybos srityse - muzikoje ir literatūroje. Kartą jis nusprendė apjungti savo talentus ir sukurti labai įdomią Velykų vakarienės sceną viename iš garsiausių savo paveikslų. „Paskutinė vakarienė“ turi įdomų ypatumą - muzikinį akompanimentą. Paveiksle duona, Kristaus ir apaštalų rankos ant stalo padėta taip, kad sudarytų penklinę su natomis. Perskaičius „natas“ iš dešinės į kairę, kaip mėgo rašyti dienoraščiuose L.da Vinčis, išeina vientisa kompozicija, pranašaujanti Jėzaus Kristaus kančias.
Dingęs Edgaro Dega portretas
Tarp 1876 ir 1880 metų Edgaras Dega (Edgar Degas) nutapė paveikslą, žinomą kaip „Moters portretas“. Paveiksle buvo vaizduojama moteris juodais drabužiais, tačiau laikui bėgant ant jos pradėjo ryškėti dar vienas portretas. 1922 m. Paryžiaus muziejaus darbuotojai pastebėjo, kad su „Moters portretu“ vyksta kažkas keisto. Jame atsirado baltų dėmių ir kitokių keistų detalių. Tačiau netrukus apie tai visi pamiršo. Ir tik naudojant šiuolaikinę rentgeno techniką pagaliau pavyko aptikti tai, ką daugiau kaip prieš šimtą metų nutapė E.Dega. 2016 m. atliekant ekspertizę, kuri truko 33 valandas, buvo nustatyta, kad E.Dega ant savo paslaptingos drobės nutapė dar vieną moterį, greičiausia savo pirmąjį modelį ir mūzą Emi Dobinji. Portretas, panašus į tą, kuris nutapytas po „Moters portretu“, iš tiesų egzistuoja, tačiau jis yra privačioje kolekcijoje ir yra retai eksponuojamas. Paveikslas veikiausiai buvo kitas eskizas, kurį E.Dega vėliau nusprendė užtapyti.
Mikelandželas ir artritas
Mikelandželas (Michelangelo) gyveno 89 metus ir mirė 1564 m. Kaip žinoma, jis senatvėje sirgo šiandien labai paplitusia liga - osteoartritu. Likus keleriems metams iki mirties, Mikelandželas nustojo pasirašinėti paveikslus savo vardu, patikėjęs tai kitiems žmonėms. Taip pat jis nustojo piešti ir, kad patenkintų potraukį menui ir siekį kurti grožį, perėjo prie plaktuko ir kalto. Laiškuose sūnėnui Mikelandželas skundėsi podagra ir rankų nejudrumu. Tais laikais podagra buvo vadinamas diskomfortas praktiškai visuose kūno sąnariuose, tačiau Mikelandželas užsimindavo konkrečiai apie rankų skausmą. Portretuose, kuriuose Mikelandželas vaizduojamas senas, matyti, kad dailininkas sirgo artritu.
Bakchas ir gelta
1592 m. garsus dailininkas Karavadžas (Caravaggio) persikėlė į Romą. Čia jis rimtai susirgo, todėl buvo priverstas 6 mėnesius gydytis ligoninėje Santa Maria della Consolazione, kur pradėjo tapyti savo garsųjį paveikslą „Sergantis Bakchas“ („Bacchino Malato“). Jame vaizduojamas Bakchas geltona oda, kuri yra geltos simptomas. Matyt, būtent dėl šios ligos Karavadžas tiek ilgai gulėjo ligoninėje. Bakchas pagal romėnų mitologiją buvo vyno dievas. Žinodamas, kad vienas iš chroniško alkoholizmo simptomų yra pageltusi veido oda, Karavadžas nusprendė, kad geriausias pozuotojas alkoholizmu sergančio dievo portretui bus jis pats. Tai, kad Karavadžas nutarė išnaudoti savo paties kančias vaizduodamas nuo girtavimo mirštantį Bakchą, rodo dailininko atsidavimą savo profesijai.
Endrius Vajetas ir Helga
9-ojo deš. viduryje amerikietis dailininkas Endrius Vajetas (Andrew Wyeth) šokiravo meno pasaulį, pristatydamas per 200 vienos moters portretų, kuriuos sukūrė per dešimtmetį. Tie paveikslai ir piešiniai pagarsėjo kaip „Helgos portretai“. Juos kurdamas E.Vajetas tai laikė griežčiausioje paslaptyje, jo žmona apie tuos portretus taip pat nežinojo. Vienintelis žmogus, kuriam E.Vajetas papasakojo apie Helgą, buvo jo bičiulė Nensė Hoving. Ji prisiekė saugoti jai patikėtą paslaptį. Pasak N.Hoving, E.Vajetas „mėgo kurti paslaptis... kad paskui galėtų jas atskleisti“. Daugelyje paveikslų Helga vaizduojama nuoga. E.Vajetas sakė, kad jo žmonai nepatikdavo, kai jis piešdavo apsinuoginusias pozuotojas, todėl jis iš pagarbos jai ir neatskleidė paveikslų su Helga egzistavimo iki tol, kol juos pristatė visuomenei.
Žmogus P.Pikaso paveiksle „Mėlynasis kambarys“
Paveikslą „Mėlynasis kambarys“ P.Pikasas nutapė 1901 m., vadinamuoju mėlynuoju laikotarpiu. Tuo metu P.Pikasas neturėjo pinigų ir nuolatos buvo prislėgtos nuotaikos. Savo melancholiją dailininkas reikšdavo mėlyna ir žydra spalvomis. Paveikslas „Mėlynasis kambarys“ visada domino menotyrininkus dėl keistų potėpių, kuriuos naudojo P.Pikasas. Kai paveikslas buvo ištirtas infraraudonaisiais spinduliais, po dažų sluoksniu buvo aptiktas nutapytas paslaptingas žmogus su kaklaraiščiu „peteliške“. Niekas nežino, kas jis toks ir kodėl P.Pikasas jį nutapė. Visai gali būti, kad tai yra Ambruazas Volaras, Paryžiaus prekiautojas meno dirbiniais, padėjęs P.Pikasui organizuoti pirmąją parodą. Dėl blogos materialinės padėties P.Pikasas negalėdavo nusipirkti drobių, todėl „Mėlynąjį kambarį“ nutapė ant nebaigto žmogaus su „peteliške“ portreto.
Turbulencija ir „Žvaigždėta naktis“
Vienas ryškiausių V.van Gogo (V.van Gogh) darbų yra paveikslas „Žvaigždėta naktis“, kurį jis nutapė 1889 m., gulėdamas psichiatrijos ligoninėje. Tai įvyko vienu sunkiausių V.van Gogo gyvenimo laikotarpių, tačiau būtent dėl ligos jis sukūrė meno kūrinį, kuris, kaip paaiškėjo visai neseniai, atspindi mokslinį faktą, nustatytą tik 5-ajame XX a. dešimtmetyje, tai yra - praėjus daugybei metų po didžiojo dailininko mirties. Turbulenciją ir turbulentinį srautą yra sunkiau paaiškinti negu kvantinę mechaniką. Tačiau paveiksle „Žvaigždėta naktis“ V.van Gogas išties pavaizdavo idealią turbulenciją. Tai menotyrininkams pakišo mintį, kad būdamas psichiškai nestabilus, V.van Gogas stebuklingai sugebėjo pamatyti ir nupiešti turbulenciją prieš daug dešimtmečių iki to meto, kai šis reiškinys buvo pirmą kartą aprašytas.
K.Monė katarakta
Vienas skiriamųjų impresionizmo bruožų - migloti, neryškūs vaizdai. Garsiausias dailininkas impresionistas yra Klodas Monė (Claude Monet), kurio paveikslai paskutiniais gyvenimo metais darėsi vis neryškesni ir blankesni. Šį faktą galima paaiškinti katarakta, kuri išsivystė dailininkui senstant. Blogo regėjimo įtaka yra aiškiai pastebima K.Monė paveiksle „Japoniškas tiltelis“ (1922 m.), kuris yra nutapytas nepaprastai ryškiomis spalvomis. Galbūt jis piešė jį iš atminties, pernelyg sutirštindamas tam tikras spalvas ir atspalvius, kad vaizdas būtų ryškus. 1923 m. K.Monė pagaliau sutiko operuotis ir po operacijos sudegino daugumą savo senų paveikslų, suvokęs, kaip blogai jis matė.
F.Goja ir Žozefas Bonapartas
1823 m. dailininkas Fransiskas Goja (Francisco Goya) sukūrė dono Ramono Satujė, Ispanijos Aukščiausiojo teismo teisėjo, portretą. Tačiau po dažų sluoksniu slepiasi istorinė figūra, daug svarbesnė ir žinomesnė už teisėją. Kalbama apie Žozefą Bonapartą (Joseph Bonaparte), Prancūzijos imperatoriaus Napoleono brolį. Žozefą Bonapartą brolis paskyrė Ispanijos karaliumi, jis ją valdė nuo 1809 iki 1813 metų.
Tiriant rentgenu, po R.Satujė portretu buvo aptiktas nutapytas Žozefas Bonapartas,vilkintis mundurą su medaliais. Portretas buvo nutapytas jo valdymo metais, ir F.Goja iš visų jėgų stengėsi tai nuslėpti. F.Goja patyrė daug politinių sukrėtimų, kurie vyko Ispanijoje XIX a. Kai Napoleono kariuomenė buvo išvesta iš šalies, tapo pavojinga saugoti daiktus, kurie kėlė asociacijas su režimu. Todėl F.Goja nusprendė ant buvusio Ispanijos karaliaus portreto nutapyti teisėją R.Satujė. Jo paslaptis buvo atskleista tik po 200 metų.