Paskutinis socarto epochos romantikas

Paskutinė praėjusių metų paroda Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g.4) buvo skirta Vlado Drėmos 100-mečiui. O šie metai prasidėjo tokia pat iškilia kito vilniečio Vaclovo Kosciuškos (1911-1984) - sukaktimi (gimęs sausio 21 d.) ir Vilniečių ainių klubo inicijuota paroda “XX a. romantikas Vaclovas Kosciuška”.

Abu vienmečiai, bendramoksliai, abu Vytauto Kairiūkščio dailės studijos mokiniai, pasuka į tuos pačius menų dirvonus. Jų keliai ir kryžiavosi, ir skyrėsi. Šiandien pabandysime pasekti antrojo pėdsakais, kurių pripėduota be galo daug. Senųjų vilniečių butuose pasklidę šimtai dailininko paveikslų, ekslibrisų, iliustruotų knygų ir knygelių, sveikinimo atvirukų, pašto ženklų... Ir jubiliejinėje parodoje daugiausia eksponatų surinkta iš privačių asmenų. Dauguma dailininką puikiai prisimena.

Įdomius rašytinius prisiminimus apie bičiulį  tuoj po jo mirties surašė dailininkas Boleslovas Motuza-Motuzevičius. Jie labai pagyvina parodos katalogą. Gyvais prisiminimais apie tėvą per parodos atidarymą pasidalijo duktė Aurelija Kosciuškaitė-Petkevičienė, sukaupusi itin turtingą dailininko archyvą.

Nuo Goštautų pilies...

Gimė būsimasis dailininkas Gernainiuose (dabartinė Baltarusija), legendinėje vietoje, kur ir dabar dunkso Goštautų pilies griuvėsiai. Tai ten 1537 m. vasarą septyniolikmetė Barbora Radvilaitė susituokė su Naugarduko (o vėliau ir Trakų) vaivada Stanislovu Goštautu, anaiptol ne seniu, kaip teigiama Juozo Grušo tragedijoje (sutuoktuvių metu jis buvo 28-29 metų).

Mūsų herojus pasaulį išvydo tėvo kurpiaus savo rankomis susiręstoje trobelėje. Žemės - 0,5 ha. Dvejų metukų neteko mamos, o trejų - tėvo. Našlys 1914 m. patraukė į karą ir pateko į prancūzų ir vokiečių nelaisvę. Du broliukus priglaudė giminaičiai. Būsimasis dailininkas skaityti, rašyti pramoko pats. Pastebėjęs vaiko gabumus, kunigas Juozas Šimkūnas išsiuntė jį Vilniun, į Vytauto Didžiojo gimnaziją. Čia į jį atkreipė dėmesį Vytautas Kairiūkštis. Užkrėtė meile dailei, ypač - Čiurlioniui. Pastaruoju V.Kosciuška žavėjosi visą gyvenimą, yra nutapęs didelį jo portretą “kūrybos ekstazėje”. Ypatingos reikšmės teikė tam faktui, kad yra gimęs Čiurlionio mirties metais. Ne be Čiurlionio įtakos ėmė domėtis Zodiako ženklais, astronomija, astrologija, amžiaus pradžioje tokiu madingu art deco stiliumi.

Į laikinąją sostinę

V.Kairiūkštis savo gabųjį mokinį paakino važiuoti į Kauno meno mokyklą. Ten bendrabutyje susipažįsta su Juliumi Būtėnu, Petru Cvirka, jau minėtu Motuza. Pastarasis prisimena, kaip juodu uždarbiavo statybose nešiodami plytas.

Beje, Kaunas, palyginti su lenkų užgrobtu Vilniumi, buvęs gana provincialus miestas. O Koscia - iš tikrosios ir amžinosios Lietuvos sostinės, apdainuotos paties Adomo Mickevičiaus. Be to, atvažiavęs jau “gatavas dailininkas”, žinojęs (V.Kairiūkščio dėka), kas tas Brakas (Braque), Pikasas (Picasso), Kandinskis, Malevičius. Kas yra kubizmas, siurrealizmas, suprematizmas...

Po studijų įsidarbina Kauno karo muziejuje, domisi bataline tapyba. Tapo alegorinio turinio patriotines kompozicijas - patetiškas, kupinas plakatiškos simbolikos. Muziejaus direktorius generolas Vladas Nagevičius paskatina jauną dailininką vykti tobulintis į Paryžių. Tęsti studijas užsienyje ragino ir Amerikoje gyvenęs jo mecenatas Vincas Uždavinys. Tad gavęs Karininkų ramovės ir Krašto apsaugos ministerijos stipendiją patraukia į visų menininkų Meką...

Ne tik Paryžiuje

1937-aisiais Europos menų sostinėje studijuoja nemažai lietuvių. Katalogą puošiančiose fotografijose - Petras Kiaulėnas, Viktoras Petravičius, Petras ir Domicelė Tarabildos... Daug kas vargo. Kiaulėnas iš anksto perspėjo: “Mielas Koscia, yra tragedija su medžiagomis. Negaliu nusipirkti jokių dažų - nei aliejinių, nei akvarelinių”. Bet gal ta kauniškė kariškoji stipendija ne tokia jau ir menka. Stipendiatas ne tik už mokslus privačioje mokykloje susimoka, bet ir pakeliauja po Europą. Madridas, Lisabona, Haga, Amsterdamas, Londonas, Roma, Florencija... Tačiau Europos oras greitai pakvipo fašizmu. Reikėjo skubėti namo, 1940-ieji - ne tik Odisėjo sugrįžimo metai, bet ir vedybos. Dabartinėje parodoje - net keli gražuolės žmonos Ariadnos portretai, dukros Aurelijos, sūnaus Tado... Iš jo šykščių prisiminimų, rašytų 1953 m. darbuojantis Maskvos žemės ūkio parodoje, aiškėja, kaip sunkiai vertėsi, kaip rūpėjo Vilniuje skurstanti šeima, kuriai “Dailės” kombinatas nustojo mokėti jo atlyginimą. O ir pats Maskvoje negalėjo sulaukti komandiruotpinigių. Rašo, kaip paskubomis perbėgęs Tretjakovo galeriją - mažai jį kas ten sudominę. Tekinas - per Repino, Surikovo sales. Tik pamačius Serovą - ramu ir gera pasidarę - nes “taip teisinga, taip paprasta, taip genialu ir amžina”.

Išvarytas iš Dailės instituto

1947-1953 metais Dailės institute dėstė grafiką. Nežinia, kam neįtiko, kad po šešerių metų jį išvaro kaip neturintį diplomo. Nesvarbu, kad jau žinomas tapytojas, kelių batalinių drobių kūrėjas (tarp jų - ir Jano Mateikos “Žalgirio mūšio” kopija, ligi šiol tebekabanti Kauno istorijos muziejuje), paklausus knygų iliustratorius, konkurse apdovanotų plakatų kūrėjas...

Laimė, universiteto rektorius Jonas Kubilius pasikviečia dailininką organizuoti Estetinio lavinimo katedroje dailės skyriaus. Ten ir dėsto. Daug jėgų atiduoda universiteto 400 metų jubiliejui (1979 m.),
sukuria proginį medalį.

Beje, tais pačiais 1979 m., jau “dviejų infarktų kavalierius”, gauna kvietimą aplankyti Ameriką, tą išgarbintą Eldorado kraštą. Gana atsainiai atsiliepia apie Gugenheimo muziejų. Apie Havajus: “Mergos, gėlės, papūgos, beždžionės... Ir viskas”. Grįžęs prisipažino, kad ten gyventi nenorėtų. (“Bjauru, nuobodu, svetima”). Apie tą patį kažkada iš Amerikos jam rašė V.Uždavinys: “Čia viskas šabloniška, mechaniškai suderinta. Važiuok per visus Amerikos miestus - visur tie patys žiburiai, toks pat gatvių sutvarkymas, tokie pat butai, nes viską pristato fabrikas, visur tos pačios kainos, toks pat maistas...”

O pats gyveno Žvėryne, ramioje Pušų gatvėje. Mėgo tapyti lietuviškus peizažus su gubomis rugienose, rudenėjančiais berželiais, sekliais upeliukais, čerpių stogus ir žydinčias obelis pro savo dirbtuvės langą...

P.S. Pasidomėjome, ar vilnietį dailininką sieja giminystės ryšiai su garsiuoju lenkų sukilėliu Tadu Kosciuška. Duktė atsakė: galbūt. Geneologijos medyje nepavyko surasti tik vienos šakelės. Nepaisant to, populiariausias vardas šeimoje - iš kartos į kartą - Tadas.