respublika.lt

Partizanai. Prisiekę Tėvyneinuotraukos (53)

2019 kovo mėn. 07 d. 08:04:11
Irena BABKAUSKIENĖ

Dokumentinis filmas „Uosis, Tigras ir Liepsna“, kuriame įamžinti partizanų Vytauto Balsio-Uosio, Juozo Jakavonio-Tigro ir Julijos Žibutienės-Liepsnos liudijimai apie pasipriešinimo kovas ir tų kovų nulemtą gyvenimą, neseniai pristatytas pilnutėlėje Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės salėje. Ekrane - trys istorijos ir viena Lietuva, už kurią mirti savo vaikus į mišką lydėjo tėvai, laimino kunigai.

 

Filmo autorė Edita Mildažytė sako, jog sąmoningai nenaudojo jokių pokario kovų tyrėjų, ekspertų komentarų - rėmėsi tik pačių partizanų liudijimais, nes ir po 50 metų tiriančių partizanų temą bus daugybė, o liudytojų - ne. Gyvų partizanų, anot E.Mildažytės, šiandien išlikę apie 20, gal mažiau. Pasak autorės, ji pasirinko minkštą, neagresyvų būdą kalbėti apie skaudžius partizaninio karo aspektus paprastai, tiesiai ir neužgauliai.

Po filmo premjeros kalbėję partizanai - 95 metų Uosis ir 93 metų Tigras - negalėjo nežavėti. Jokių skambių frazių apie meilę Tėvynei, pasiaukojimą ir pan. Patyrę tiek kančių, šiandien jie nieko neteisia, nekeikia, nejuodina. Tiesiog pasakoja apie savo ir bendražygių kovą, gyvenimą po jos. „Kovas, tremtį, panieką ir persekiojimus ištvėrę mano filmo herojai yra daug tolerantiškesni, nei daugybė šalia prie jų besišliejančių...“ - sako E.Mildažytė.

Uosis. Sudeginta sodyba, išžudyta šeima

1944 metais sovietams Lietuvoje pradėjus antrąją okupaciją ir paskelbus jaunų vyrų mobilizaciją, jaunimas atsidūrė kryžkelėje: stoti į sovietų armiją ar pradėti partizaninį karą. Balsių šeimoje buvo 4 sūnūs. „Šaukimus gavome dviese: aš, vyriausias sūnus, ir brolis Zigmas. Tėvelis iškart pasakė: geriau žūkite kovodami savo žemėje, negu gindami okupantų interesus, - apie apsisprendimą lėmusius tėvo žodžius pasakojo V.Balsys-Uosis. - Sodyboje, kurioje gyvenome, tėvelis padėjo iškasti bunkerį, o antrą slėptuvę įtaisėme tvarte tarp dvigubų lubų. Susibūrusiam vietinių kaimų jaunimui vadovavo Lietuvos puskarininkis Jonas Misevičius. Būryje mūsų buvo iki 30 vyrų. Bunkerius kasėme Kazlų Rūdos masyve.“

Tauro apygardoje partizanavęs V.Balsys-Uosis prisiminė 1945 m. vasario įvykius, kai vieną dieną jie, trys partizanai, iš Drapakampio stovyklos buvo komandiruoti į Žiemkelio stovyklą. Ir čia pakliuvo į sovietų kariuomenės apšaudymą, nes vieno partizano brolis išdavė partizanų stovyklavietę.

„Visą dieną vyko kautynės, o vakare rusai, išsigandę nakties, susikrovė savo žuvusius ir pasitraukė. Pasitraukė ir partizanai. Aš buvau gavęs porą kulkų, negalėjau paeiti, tad likau gulėti. Atsisukau granatą ir laukiu, kas priartės, neskubėdamas patraukti to „šniūrelio“. Galvoju, jeigu rusai priartės, tada ir patrauksiu. Naktį atėjo likę gyvi partizanai ir surado mane gulintį. Išnešė į palaukę, o iš ten su rogėmis ūkininkas mane atvežė į Drapakampio bunkerį. Prie jo netoliese, tokioje įduboje, buvo įrengta dviejų vietų „ligoninė“. Aš toje skylėje 3 mėnesius gydžiausi žaizdas pats, be daktaro“, - pasakojo Uosis.

Kita skaudi išdavystė Uosio būrio partizanų laukė naktį iš birželio 12-osios į 13-ąją. „Keturiolika vyrų iš mūsų stovyklos atėjome į mano tėviškę Kluoniškių kaime norėdami perdienavoti, nes buvo numatyta naktį persikraustyti į kitą bunkerį. Garnizono kariai ir enkavėdistai apsupo mūsų sodybą ir iš padegamųjų kulkų uždegė trobesius. Kautynių metu žuvo 5 vyrai, tarp jų ir mano brolis Viktoras, kuriam tebuvo vos 17 metų. Man pavyko pabėgti, tėvai taip pat pabėgo, bet tėvų namai buvo sudeginti. Paskui tėvelis atėjo į partizanų stovyklą, kadangi neturėjo kur glaustis, o mamelė pas svetimus prisiglaudė“, - sudegintos tėviškės istoriją prisiminė Uosis.

Ramiai gyventi negalėjo ir Uosio brolis Kazimieras. Nors ir pasikeitęs tėvo vardą, studentauti Kaune jis nebegalėjo - patraukė į Jurbarką, kur mokytojavo amatų mokykloje. „Vieną naktį stribai suėmė jį ir kankino - dėjo lanką ant galvos ir veržė. Paskui su sutraiškyta kaukole paleido. Brolis dar sugebėjo paršliaužti, papasakojo draugui, ką su juo padarė. Ir numirė“, - apie dar vieno brolio netektį pasakojo Uosis.

Sovietams į rankas po trejų metų partizanavimo pakliuvo ir pats Uosis, kurį išdavė vieno su juo partizanavusio vyro brolis.

„Gavau 10 metų ypatingo režimo ir dar 10 metų tremties. Atvežė užkaltais vagonais mus iki Krasnojarsko, toliau - į Norilską, Užpoliarę. Dirbti turėjau anglies kasykloje, esančioje už 2 km nuo lagerio - spaudžiant 50 laipsnių šalčiui reikėdavo ten nueiti ir pareiti. Pažindavome vienas kitą iš eisenos, balso, nes buvome juodi - tik akių baltymai ir dantys baltavo, - apie lagerio ir tremties metus pasakojo V.Balsys. - Po Stalino mirties mums nuėmė numerius, sugrąžino pavardes, vardus - iki tol buvau Z 787. Į Lietuvą grįžau 1966 metais. Nei šeimos, nei buto, nieko“. Šiandien Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininkui V.Balsiui neretai draugiją palaiko jo dukra Rūta Balsytė.

Tigras. Kunigas prisaikdino ir palaimino

Juozas Jakavonis-Tigras buvo partizanų vadų Adolfo Ramanausko-Vanago ir Juozo Vitkaus-Kazimieraičio ryšininkas, jo tėvų sodyboje Kasčiūnų kaime Varėnos rajone buvo vadų bunkeris, o aplinkiniuose miškuose įrengtos ir kitos partizanų slėptuvės. Jakavonių sodybos bunkeryje-vadavietėje buvo leidžiamas pogrindinis partizanų laikraštis „Laisvės varpas“.

J.Jakavonis, paklaustas, kas paskatino tapti partizanu, pasakojo: „1944 metais mūsų krašte mokytojavo generolas Teodoras Daukantas, vėliau subūręs jaunimą. O per mišias kunigas kalbėjo: „Mieli dzūkai, statykite kryžius, nes tik kryžiai bylos apie pabaigą, kai užeis raudonasis teroras, bus išdraskyti namai“. Jis mus, sutikusius prisijungti prie rezistencinio sąjūdžio, prisaikdino. Tokių prisiekusių iš mūsų kaimo buvo 9. Tą priesaiką mes davėme maždaug birželį, o jau liepos 14-ąją užėjo rusai. Iškart, po kelių dienų, gavau šaukimą stoti sovietų kariuomenėn. Tėvas sakė: neik, kaip eisi, juk prisiekei Lietuvai. Man buvo 19 metų.“

Prisiminė Tigras ir epizodą, kai partizanų vadas jį pabučiavo į kaktą lyg palaimindamas: „Vadas Kazimieraitis manęs paklausė, ar man nesinori pašokt kaimo šokiuose kartu su kitais? Atsakiau: „Draugas, stribų numestas, guli ant gatvės Merkinėje, kaip aš šoksiu, tai labai nedora“. Vadas mane pabučiavo į kaktą ir nieko nebesakė“.

Enkavėdistų ir vietinių stribų sučiuptas J.Jakavonis perėjo Merkinės, Varėnos, Vilniaus KGB rūsių pragaro ratus, bet draugų, partizanų vadų neišdavė. Nuo 1946 m. iki 1959 m. Tigras praleido Kolymos lageriuose, kasyklose. Po Stalino mirties jam leista vykti pas tėvą, nutremtą į Tanzibejaus gyvenvietę Krasnojarsko krašte. Grįžęs į Lietuvą, kaip ir dauguma kitų partizanų, atsidūrė dar vienoje tremtyje: ilgai negalėjo prisiregistruoti, gauti darbo.

Paklaustas, ar dėl sulaužytos savo jaunystės, patirto pažeminimo ir kančių nejaučia neapykantos ar kokių kitų jausmų sovietų imperijai ir jai parsidavusiems žmonėms, J.Jakavonis-Tigras sako: „Jie buvo suklaidinti. Reikia Kristaus mokymu pasiremti: atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino, ką daro. Visa tai buvo, praėjo. Mano pyktis naudos neduos ir nieko nepakeis. Jie pamatė, kad aš grįžau į gimtinę, tie patys, kurie mane areštavo, kurie norėjo nušauti. Jie suprato, kad buvo suklaidinti. Turime atleisti.“

Liepsna. Užgrūdinta Stalino saulės


Julija Žibutienė-Liepsna, gyvenanti netoli Kražių Kelmės rajone, filmo pristatyme nedalyvavo. Bet iš ekrano skambėjęs Liepsnos liudijimas salėje sukeldavo juoko bangas. Nes pasakojo šmaikščiai, pasišaipydama ir iš stribų, kurie šokdavo kaimo šokiuose su ja ir su jos pistoletu, paslėptu po specialiai pasiūtomis glaudėmis, ir iš savęs. Net uždainavo: „Einu užgrūdinta Stalino saulės“.

Dokumentinio filmo „Uosis, Tigras ir Liepsna“ autorės Editos Mildažytės komentaras:


Didelis džiaugsmas prisiliesti prie tokių herojų. Esu dėkinga redaktoriui Sauliui Pilinkui, kad jis tiesiog primygtinai siūlė, jog filme būtinai turi būti moteris. Mes visą laiką įsivaizduojame, kad partizaniniame judėjime buvo tik vyrai, o moterys figūruoja tik per kančią, kaip mamos, seserys, mylimosios. Bet kovojančių moterų buvo. Tokių kaip Julija-Liepsna, kurios taip paprastai nepaimsi.

Iš pradžių ketinome parodyti daugiau partizanų liudijimų, kokius 6-7. Pasikalbėjau su daugeliu. Ir pasidarė aišku, kad nėra skirtumo, kiek jų apklausi - beveik visi pagal tam tikrus aspektus papasakos tą pačią istoriją. Žinoma, kiekvienas skirtingą, nes skausmas kiekvienam yra skirtingas ir kova buvo skirtinga. Bet kai kas buvo ir yra visiškai tipiška, kuo aš rėmiausi šiame filme.

Visose istorijose yra tai, kad tėvai pasiuntė savo vaikus į mišką. Šeima. Visose trijose istorijose yra tas pats: man tėvelis pasakė, tėvelis kasė bunkerį, mane palaimino. Toliau - krikščionybė, katalikybė: kunigas mus palaimino, mes prisiekėme, bažnyčia mus lydėjo. Kitaip sakant - Dievas su mumis. Ta kova buvo absoliučiai teisi. Ir trečias dalykas - jų moralinės nuostatos. Visi šie žmonės, išskyrus V.Balsį, kuris gyvena kooperatiniame bute, šiandien gyvena toje pačioje tėviškėje, iš kurios buvo ištremti ir į kurią sugrįžo. Nieko kito jie neieškojo. Nei užsienių, nei kažkokių turtų ar dar kažko.

Aš nekalbėsiu, kaip mes neteisingai elgiamės su tais žmonėmis. Apie tai galima būtų atskirą temą išvystyti. Nenorėčiau plėtotis, bet prasitarsiu, ką galvoju. Mano mama dirba buvusioje spec.ligoninėje, kur ir šiandien turbūt gydosi ta nomenklatūra, kuri juos persekiojo, o laisvės kovotojai, kai jiems reikia kvėpavimo aparato, pavyzdžiui, praradus sveikatą sovietų šachtose, kreipiasi į „Bėdų turgaus“ fondą. Štai ir atsakymas. Turime pergalvoti savo gyvenseną ir tai, apie ką mes čia kalbame.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (53)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • GAISRAS: šeštadienio popietę pranešta apie Telšių rajone atvira liepsna degantį ūkinį pastatą.
  • FINALAS: Poznanėje (Lenkija) vykstančio pirmojo pasaulio baidarių ir kanojų irklavimo taurės etapo dviviečių baidarių 1000 m distancijos antrajame pusfinalyje šeštadienį Lietuvos atstovai Ričardas Nekriošius ir Andrejus Olijnikas užėmė antrąją vietą ir pateko į finalą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar reikia įteisinti nelietuviškų raidžių rašybą pasuose?

balsuoti rezultatai

Ar bijote skraidyti lėktuvais?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

 +12 +13C

  +8 +10 C

 

 +12 +13 C

+22 +23 C

 +17 +19 C

 

+19  +22 C

2-5 m/s

 3-6 m/s

 

 4-6 m/s

 

USD - 1.1187 PLN - 4.2974
RUB - 72.1352 CHF - 1.1215
GBP - 0.8832 NOK - 9.7558
reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis