Operos solistė S.Jonaitytė švenčia jubiliejų: mezginiai dar palauks

Sukakties proga Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) artistę sveikins prieš lapkričio 3-iosios „Figaro vedybų“ spektaklį. Ankstesniame tos pačios operos pastatyme ji dainavo ir Grafienę, ir Kerubiną.

S. Jonaitytė - artistė, kuriai puikiai tinka apibūdinimas „teatro žmogus“, - ji vaikščioja po didingą LNOBT pastatą nuo pat jo atidarymo 1974 m.

Tuomet į pirmąjį naujuose rūmuose premjerai rengiamą spektaklį - Aleksandro Borodino operą „Kunigaikštis Igoris“ - dirigentas Vytautas Viržonis nutarė pakviesti keletą balsingesnių studenčių, kad geriau skambėtų choro „viršūnės“. Atranką į operos solistes pavyko įveikti ir Lietuvos konservatorijos ketvirtakursei S. Jonaitytei.

Netrukus jai buvo patikėtas Margaritos vaidmuo Šarlio Guno (Charles Gounod) operoje „Faustas“, o vėliau laukė Serapina Džiovanio Pergolezio (Giovanni Pergolesi) operoje „Tarnaitė Ponia“, Tatjana Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“, Baterflai Džiakomo Pučinio (Giacomo Puccini) operoje „Madam Baterflai“, Leonora Liudviko van Bethoveno (Ludwig van Beethoven) operoje „Fidelijus“, dar viena Leonora iš Džiuzepės Verdžio (Giuseppe Verdi) operos „Trubadūras“ bei daugelis kitų pagrindinių lyrinio dramatinio soprano partijų.

Solistė dainavo ir anuomet statytose lietuvių kompozitorių operose: Jurgio Karnavičiaus „Gražinoje“, Vytauto Barkausko „Legendoje apie meilę“, Stasio Šimkaus „Pagirėnuose“, Vytauto Klovos „Pilėnuose“, Eduardo Balsio „Kelionėje į Tilžę“.

Baigusi operos solistės karjerą, S. Jonaitytė tapo teatro edukacinių projektų koordinatore. Jau penkioliktus metus ji vedžioja šurmuliuojančias mažųjų žiūrovų grupes po didžiausią Lietuvos teatrą ir sugeba atsakyti į kiekvieną netgi pačio išradingiausio svečio klausimą, žaidimais ir pasakojimais sudominti net labiausiai padūkusius mokinukus. Dėl jų, kaip anksčiau - dėl teatro spektaklių, prireikus mielai aukoja ir laisvus vakarus, ir savaitgalius.

„Dainuojant tekdavo nemažai važinėti po Lietuvą: su teatro ir filharmonijos koncertinėmis programomis, su populiariuoju „Armonikos“ ansambliu, su vargonininkais po bažnyčias. Pasitaikydavo ir užsienio gastrolių. Ką gi veikti kelionėse? Sėdi, mezgi. Bet vienas dalykas yra numegzti, o paskui dar reikia visas numegztas dalis susiūti. Nerasdavau tam laiko, sakydavau: „Nustosiu dainuoti, tada ir susiūsiu“. Scenoje seniai nebedainuoju, o krūvos nebaigtų mezginių tebeguli iki šiol“, - pasakojo S. Jonaitytė.