5 nuotr.Pažintis su Leo Rei (Leo Ray) tapyba, piešiniais ir grafika Šv.Jono galerijoje - tai nuotaikinga kelionė su protingu, pašaipiu, linksmus paradoksus mėgstančiu bendrakeleiviu po jo paties gyvenimą.
Leidžiant pamatyti tiek, kiek jis nori pats. Bet autorius pasirodė labai dosnus, fantazija - neišsenkanti, kviečianti vis tolyn - pažiūrėti, kas laukia už kito posūkio...
Anfilada besidriekiančios skliautuotos galerijos erdvės su daugybe nišų nišelių - kaip tik tokiai kelionei - intriguojančiai, stebinančiai, džiuginančiai netikėtomis autoriaus įžvalgomis, retkarčiais reikalaujančiai ilgėliau stabtelėti, o galbūt ir sugrįžti atgal, nes staiga supranti, kad autorius ne šiaip tau siūlo susipažinti su dvikojais personažais, juokingais (styrančiomis ausimis) drambliais, angelais, šunimis, o pasakoja ryškią savo gyvenimo istoriją, pradėdamas nuo “Autoportreto su katinu”. Viskas buvo: ir biblinės kelionės, ir draugiški pašnekesiai su Rembrantu, ir tas mėlynas lietus, merkiantis moterį, paukštį ir šunį...
Su dailininko piešiniais ir kaligrafija turėjome progos prieš metus susipažinti “Lietuvos aido” galerijoje. Algirdas Petrulis anuomet stebėjosi: iš kur toks savitas, stiprus talentas? Tokia žaismingai primityvi forma ir toks intelektas! Viską žinojo tik profesorius Albertas Gurskas. Kur nežinos! Leo Rei - vienas talentingiausių profesoriaus mokinių, brežneviniais laikais emigravęs į Tel Avivą. Beje, mokytojas kuklinosi visai nesąs įsitikinęs, kad gali laikyti jį savo mokiniu. L.Rei tas dvejones išsklaido: “Profesorius Gurskas - mylimiausias mano mokytojas. Mokydamasis pas jį kaligrafijos, išmokau tapybos”. Netikėtas, paradoksalus prisipažinimas.
Laisvą, virtuozišką kaligrafo ranką vėl primins L.Rei piešiniai tušu. Manau, juos galima pavadinti intymiais dienoraščiais, improvizuotais nuotaikų etiudais. Nusistebėti, kiek daug įdomybių mums leista pamatyti tariamai banaliuose kasdienybės peizažuose. Ir pasidžiaugti plunksnos, tušo bei teptuko galimybėmis virtuozo pirštuose.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
