respublika.lt

Nepakartojamas R.Adomaičio spektaklis

(0)
Publikuota: 2017 vasario 02 09:02:09, Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė
×
nuotr. 3 nuotr.
Regimantą Adomaitį sveikina aktorė Agnė Šataitė. Lauros Vansevičienės nuotr.

Retą progą vėl scenoje išvysti kino ir teatro aktorių Regimantą Adomaitį mums dovanojo laikas ir Vilniaus mažasis teatras - jubiliejinis, 80-asis, aktoriaus gimtadienis sausio 31 dieną atšvęstas teatre, į kurio istoriją įrašyti vieni paskutiniųjų jo vaidmenų.

 

Žinoma, Nacionalinio dramos teatro metraštyje jo sukurtų personažų (tarp jų ir „Mindaugas“) keliskart daugiau, bet Mažasis teatras svetingai atvėrė duris ir šio, ir kitų teatrų vadovams, ir kolegoms, ir kritikams, ir aktoriaus draugams. Pagaliau ir vedė vakarą iš Nacionalinio dramos teatro „deleguota“ teatrologė Daiva Šabasevičienė, nors ir kitas jos ekskurso pretekstas buvo gana svarus, - ką tik Rašytojų sąjungos leidykla išleido jos knygą „Smėlio pilys. Regimantas Adomaitis: vaidmenys, tekstai, laiškai“.

Toks pavadinimas, anot autorės, neatsitiktinis. Nors pirmiausia jis ir sukelia iš smėlio sudrėbtų pilių aliuziją, tačiau teatrologė siūlo jį suprasti ne vien primityviąja prasme - šioms statyti tereikia vandens, o kad „įvyktų“ personažas, reikia ir aktoriaus „kraujo, sielos ir viso gyvenimo“. „Mums neleista suprasti, kas yra žmogus legenda, - kalbėjo D.Šabasevičienė, - tai lemia ne vaidmenų skaičius ir ne aktoriaus povyza; esu įsitikinusi, kad jį lydi geros ir palankios srovės“...

Turbūt teatrologė neprieštarautų, kad ir likimo skirtą jubiliato vaidmenį R.Adomaitis atliko nepriekaištingai, tiesa, iš pradžių pabandęs jo išsisukti, tardamas, kad šio vakaro esminė tema - ne jis, o ką tik išėjusi knyga. Bet susitaikęs su tikrove greit įsivažiavo: vietomis, spėju, organizatorių siaubui, net griaudamas numatyto scenarijaus gaires. Valiūkiškai šypsojo, jaunystės draugui architektui Arvydui Kučinskui porinant linksmiausius jų kelionės plaustu fragmentus, regis, ne juokais graudinosi, kai aktorė Agnė Šataitė jam jautriai sudainavo jautrią dainą iš 1957 metų juostos „Wild is the Wind“, sukėlė juoko audrą pavadinęs tarp sceninio bufeto ir vedėjų stalo besiblaškantį profesorių Alfredą Bumblauską geriausiu Lietuvos artistu... Net privertė salę pasiklausyti tuštybių tuštybę bylojančių Švento Rašto žodžių iš Senojo Testamento ir, kiek nejaukiai gūždamasis, išklausė teatro meno vadovo Rimo Tumino apgailestavimą Lietuvos vadovams praleidus progą šiltai paspausti jubiliatui ranką. „Adomaičio negalima praleisti“, - sakė R.Tuminas.

Galima tarti, scenoje matėme gyvą, gal kiek užsitęsusį, spektaklį, kur jiems skirtus vaidmenis atliko ir kiti gerai žinomi teatro žmonės Inga Burneikaitė, Eglė Gabrėnaitė, Vaiva Mainelytė, Vytautas Rumšas, Arūnas Sakalauskas. Jie paskaitė ištraukų iš naujosios knygos. Ne vienam filme kartu su Adomaičiu dirbęs aktorius Juozas Budraitis atvertė puslapį su šviesaus atminimo režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus mintimis, kurioms, regis, R.Adomaitis vargu ar pasipriešintų ir šiandien: „Ir vis dėlto man atrodo, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, jis dar neprisilietė prie savo tikrosios nepakartojamos temos ir dar nebuvo jo asmeninio pasakojimo apie būtį. Kita vertus, jis pats tai žino ir neturi jokių iliuzijų. Pamenu, šnekučiavomės, - gal tai buvo statant „Kentaurus“, o gal „Tą saldų žodį - Laisvė“, - ir jis pasakė su tokia vidine gėla ir nerimu: „Aš visai ne herojus. Atvirkščiai. Nejau taip sunku įžiūrėti mano tikrąjį aš? Man ne tik svetima, ką vaidinu diena dienon, bet tiesiog prieštarauja mano prigimčiai. Nejaugi gali būti toks stebėtinas panašumas tarp to, kas aš esu, ir to, kas aš nesu? Aš noriu mąstyti, o ne veikt. Aš noriu kalbėti apie švelnumą ir susitaikymą, o ne primesti kitiems savo valią. Kas duos man galimybę pabūti pačiu savimi mene?“

Tą vakarą vieno iš vedėjų lūpomis (nors kultūros ministrė dalyvavo renginyje) paviešintuose valdžios žmonių sveikinimuose, kaip ir dera tokiais atvejais, nuskambėjo daug oficialių pagarbos, padėkos ir pripažinimo formulių. Formalumų fone skaudžiai paliečia šviesaus atminimo aktorės Rūtos Staliliūnaitės laiško, kažkuriuo aspektu galbūt atliepiančio ir šiandienę jubiliato būseną, aidas: „Nuo spalio 1-osios išėjau iš teatro ir aš. Mano motyvai gal kiek kitokie, gal panašūs, bet ratas užsidarė. Trisdešimt metų atitarnauta, nepasiliekant sau nė kruopelės kokių nors santaupų, kokio nors komforto ar lašelio sutaupytos sveikatos. Nieko. Tuščia. Tiesa, pilni liaupsių spaudos lapai, trūnijantys archyvuose. Ir viskas. Absoliučiai viskas...“

Pagal scenarijų (ar visiškai ne pagal scenarijų) paskutiniame to vakaro veiksme pasigirdo ir tikrieji išlaukti žodžiai. Į Regimantą Adomaitį kreipėsi Rimas Tuminas: „Tu - Meistras. Tu - Lietuvos žmogus. Norėčiau padėkot Tavo tėvams, kad Tave pagimdė. Lenkiuosi šitai žemei, kuri Tave užaugino. Dėkoju Tau.“

Parengta pagal  dienraštį „Vakaro žinios“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s