Šiemet 75-metį mininti pianistė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Veronika Vitaitė įsitikinusi, kad muzika turi stebuklingų galių - su ja savo gyvenimą susiejęs žmogus neįklius į svaigalų liūną ir nedrįs pakelti rankos prieš artimąjį. Tačiau pedagogė apgailestauja, kad šiandien gabūs muzikai vis dažniau palieka Lietuvą, provincijose nėra kam vaikų mokyti muzikos, o valstybė, užuot skyrusi vieną kitą litą muzikos mokykloms bei jauniems talentams, beprasmiškai švaisto pinigus į kairę ir į dešinę.
Visi vaikai talentingi
Per daugiau nei 50 metų pedagogės karjerą V.Vitaitė išugdė daug mokinių, kurie yra ne kartą laimėję premijas tarptautiniuose konkursuose. Jos mokiniai - Guoda Gedvilaitė, Artūras Anusauskas, Darius Mažintas, Indrė Petrauskaitė, Edvinas Minkštimas, Kasparas Uinskas, Mantautas Katinas ir kiti. Paklausta, koks yra jos receptas, kaip atrasti ir atskleisti tikrąjį talentą, profesorė sakė, kad svarbiausia įžiebti meilę muzikai. O tam joks bizūnas nepadės. „Mes - muzikai - mėgstame gamtą, dailę, literatūrą, vaikštome į koncertus, mėgstame filosofiją. Bet tam, kad taptum toks, turi pasiaukoti. Sakau savo studentams, kad čia jie įstoja kaip į vienuolyną. Jie nusprendžia tarnauti ne žmogaus kūnui, o sielai. Mūsų draugai yra J.S.Bachas, V.A.Mocartas, L.Bethovenas, P.Čaikovskis, M.K.Čiurlionis. Esame palaiminti per muziką bendrauti su tokiais genijais“, - pasakojo pedagogė.
Jei meilės muzikai įskiepyti nepavyksta, moteris kaltina tik save. „Tokiais atvejais leidžiu sau pajuokauti, kad toks studentas turi labai stiprią imuninę sistemą - kiek jį bandau užkrėsti J.S.Bacho ar M.K.Čiurlionio bacila, jo stiprus imunitetas niekaip nepasiduoda. Tokią nesėkmę nurašau sau. Matyt, nesugebėjau rasti rakto į jo širdį“, - šypsojosi V.Vitaitė.
Ji įsitikinusi, kad visi vaikai gimsta talentingi, ir tik nuo šeimos, aplinkos, mokyklos, pedagogų priklauso, ar tas talentas išsiskleis, ar ne. „Auginti talentingą vaiką yra sudėtinga. Tėveliai negali gyventi įprastu režimu, atžalą reikia vesti į mokyklą, reikia žiūrėti, kad jis laiku atsigultų miegoti, kad parepetuotų, kad būtų sveikas, o krūvis yra didžiulis. Tad sėkmę lemia tokia šventoji trejybė - talentingas vaikas, talentingi tėvai ir talentingas pedagogas“, - sakė profesorė. Ypač daug priklauso nuo pedagogo. Būtent dėl to V.Vitaitė netoleruoja atsainaus mokytojų požiūrio į savo darbą. „Ko reikalaujame iš savo mokinių, to paties turime reikalauti ir iš savęs. Muzika yra tokia sritis, kur reikia įsigilinti į žmogų, žinoti, kas vyksta jo sieloje. Paviršutiniškas požiūris čia vyrauti negali“, - įsitikinusi profesorė.
Pedagogai vengia provincijos
Tačiau kaip pedagogui įsigilinti į mokinio sielą, jei ramybės neduoda klausimas, kaip išmaitinti savo šeimą. Profesorė V.Vitaitė įsitikinusi, kad didesnis mokytojų atlyginimas iš tiesų palengvintų jų dalią, bet, anot jos, tikrasis menininkas apie pinigus negalvoja. „Nesi menininkas, jei su studentu grodamas J.S.Bacho kūrinį galvoji, kad štai dabar gausi už šią valandą 35 litus, o užsienyje gautum 200 eurų. J.S.Bachas niekuo dėtas, kokią algą tau moka. Prieš tave yra vaikas ir geniali muzika, negali galvoti apie pinigus“, - sakė mokytoja. Vis dėlto ji sutiko, kad daugelis muzikų į užsienį išvyksta susivilioję didesniais pinigais.
Kokia ateitis laukia tų, kurie nusprendžia likti čia? „Likusių Lietuvoje laukia toks paradoksas: didmiesčiuose, Vilniuje ir Kaune, darbo muzikantams nedaug, o mažesniuose miesteliuose mūsų muzikų laukia išskėstomis rankomis, bet jie ten nevažiuoja“, - pasakojo muzikantė. Ji apgailestavo, kad mūsų šalyje nebeliko mechanizmo, skatinančio jaunuosius pedagogus rinktis darbą ir gyvenimą provincijoje. „Pati važinėju po Lietuvą ir matau tragišką situaciją. Pavyzdžiui, Šiauliuose mirė violončelininkas, jo niekas neatvažiuoja pakeisti. Manau, galima rasti būdą, kaip pritraukti žmonių į provinciją, išlaikant demokratiškumo principus. Kiek apie tai kalbėjau su valdininkais, visi su mano idėjomis sutinka, bet niekas jokių pakeitimų nedaro. Man labai gaila, kad vaikai praranda galimybę tobulėti, o mūsų specialistai įsidarbina ten, kur nėra galimybės tobulinti kvalifikaciją“, - sakė V.Vitaitė.
Muzika neleidžia nueiti klystkeliais
Tokios situacijos rezultatas - be kultūros užaugę jaunuoliai rizikuoja pasukti klystkeliais, o maži Lietuvos miesteliai - prarasti identitetą. „Visos tos mokyklos yra kaip vietos filharmonijos. Ten ne tik mokosi vaikai, bet ir organizuojami koncertai, buriasi daug įvairių kolektyvų. Jos atlieka didelį vaidmenį miesto kultūros gyvenime“, - sakė profesorė. Ji įsitikinusi, kad jei valstybė investuotų bent nedidelę dalį pinigų į jaunąjį talentą, grąžą gautų su kaupu.
Moteris prisiminė vieną nutikimą, kai Mažeikių valdžia, užuot skyrusi pinigų muzikos mokyklai, juos išleido tariamai kovai su narkomanija. „Keli šimtai tūkstančių litų buvo išleista reklaminėms skrajutėms ir kelioms paskaitoms. O reikėjo tiek nedaug - skirti bent keliasdešimt tūkstančių muzikos mokyklai ir prirašyti, kad ji taip pat dalyvauja kovoje su narkomanija“, - pasakojo V.Vitaitė. Anot jos, būtent tokia užklasinė veikla ir neleidžia jaunuoliams išklysti iš doros kelio, mat jiems nebelieka laiko trintis gatvėse, jie lavinasi, tampa kultūringesni.
Ir tai ne tušti žodžiai - tai skaičiais paremtas faktas. Pati profesorė atskleidė labai įdomią statistiką. Surinkus duomenis apie žmones, patekusius į kalėjimą, paaiškėjo, kad nė vienas jų niekada nesimokė muzikos. „Tai yra normalu. Muzikos pamokos užima vaiką, sukuria tam tikrą kultūrinę aurą - supažindina su M.K.Čiurlioniu, P.Čaikovskiu. Vaiko siela turtėja. Tokiam žmogui paskui nėra labai jau paprasta imti lazdą ir mušti kitą“, - sakė pedagogė.
Muzikos studentų mažėja
O kiek naudos valstybei atneša ją garsinantys talentai? Tokių, anot V.Vitaitės, bent jau kol kas Lietuvoje netrūksta. „Lietuviai apskritai yra labai muzikali tauta. Turime puikią, aukšto lygio muzikinę kultūrą. Didelę įtaką jos formavimuisi turėjo Maskvos ir Sankt Peterburgo mokyklos. Šiandien pas mus atvyksta daug puikių profesorių iš Italijos, Vokietijos, Graikijos, Lenkijos, Anglijos, Jungtinių Amerikos Valstijų“, - pasakojo profesorė.
Deja, pastaruoju metu muzikos studentų sparčiai mažėja. Kitados studijuodavo apie 40 jaunuolių, o dabar vos 7. Viena priežasčių - su profesionalais nederinamos muzikinio ugdymo reformos. Profesorė apgailestavo, kad valdžioje tarp žmonių, ministerijoje kuruojančių muzikos sritį, niekada nebuvo muzikos specialistų. Dėl to ne kartą pasitaikydavo ir įvairiausių kuriozų.
„Kartą kažkas nutarė, kad mums reikia sekti Danijos muzikos ugdymo pavyzdžiu. O situacija ten katastrofiška. Specialybės pamoka vyksta vieną kartą per savaitę ir trunka 25 minutes. Muzikinio išsilavinimo lygis ten labai žemas. Bet nieko apie tai nenusimanantis ministerijos žmogus pasiūlė ir mums taikyti tokią sistemą. Nors čia atvažiavę danai stebėjosi, kaip net mažiausiame mūsų kaimelyje žmonės taip puikiai groja“, - pasakojo V.Vitaitė. Anot jos, tai tik įrodo, kad ne viskas, kas yra svetur, turėtų būti pavyzdys ir mums.
Šiemet 75-metį mininti pianistė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Veronika Vitaitė įsitikinusi, kad muzika turi stebuklingų galių - su ja savo gyvenimą susiejęs žmogus neįklius į svaigalų liūną ir nedrįs pakelti rankos prieš artimąjį. Tačiau pedagogė apgailestauja, kad šiandien gabūs muzikai vis dažniau palieka Lietuvą, provincijose nėra kam vaikų mokyti muzikos, o valstybė, užuot skyrusi vieną kitą litą muzikos mokykloms bei jauniems talentams, beprasmiškai švaisto pinigus į kairę ir į dešinę.
Visi vaikai talentingi
Per daugiau nei 50 metų pedagogės karjerą V.Vitaitė išugdė daug mokinių, kurie yra ne kartą laimėję premijas tarptautiniuose konkursuose. Jos mokiniai - Guoda Gedvilaitė, Artūras Anusauskas, Darius Mažintas, Indrė Petrauskaitė, Edvinas Minkštimas, Kasparas Uinskas, Mantautas Katinas ir kiti. Paklausta, koks yra jos receptas, kaip atrasti ir atskleisti tikrąjį talentą, profesorė sakė, kad svarbiausia įžiebti meilę muzikai. O tam joks bizūnas nepadės. „Mes - muzikai - mėgstame gamtą, dailę, literatūrą, vaikštome į koncertus, mėgstame filosofiją. Bet tam, kad taptum toks, turi pasiaukoti. Sakau savo studentams, kad čia jie įstoja kaip į vienuolyną. Jie nusprendžia tarnauti ne žmogaus kūnui, o sielai. Mūsų draugai yra J.S.Bachas, V.A.Mocartas, L.Bethovenas, P.Čaikovskis, M.K.Čiurlionis. Esame palaiminti per muziką bendrauti su tokiais genijais“, - pasakojo pedagogė.
Jei meilės muzikai įskiepyti nepavyksta, moteris kaltina tik save. „Tokiais atvejais leidžiu sau pajuokauti, kad toks studentas turi labai stiprią imuninę sistemą - kiek jį bandau užkrėsti J.S.Bacho ar M.K.Čiurlionio bacila, jo stiprus imunitetas niekaip nepasiduoda. Tokią nesėkmę nurašau sau. Matyt, nesugebėjau rasti rakto į jo širdį“, - šypsojosi V.Vitaitė.
Ji įsitikinusi, kad visi vaikai gimsta talentingi, ir tik nuo šeimos, aplinkos, mokyklos, pedagogų priklauso, ar tas talentas išsiskleis, ar ne. „Auginti talentingą vaiką yra sudėtinga. Tėveliai negali gyventi įprastu režimu, atžalą reikia vesti į mokyklą, reikia žiūrėti, kad jis laiku atsigultų miegoti, kad parepetuotų, kad būtų sveikas, o krūvis yra didžiulis. Tad sėkmę lemia tokia šventoji trejybė - talentingas vaikas, talentingi tėvai ir talentingas pedagogas“, - sakė profesorė. Ypač daug priklauso nuo pedagogo. Būtent dėl to V.Vitaitė netoleruoja atsainaus mokytojų požiūrio į savo darbą. „Ko reikalaujame iš savo mokinių, to paties turime reikalauti ir iš savęs. Muzika yra tokia sritis, kur reikia įsigilinti į žmogų, žinoti, kas vyksta jo sieloje. Paviršutiniškas požiūris čia vyrauti negali“, - įsitikinusi profesorė.
Pedagogai vengia provincijos
Tačiau kaip pedagogui įsigilinti į mokinio sielą, jei ramybės neduoda klausimas, kaip išmaitinti savo šeimą. Profesorė V.Vitaitė įsitikinusi, kad didesnis mokytojų atlyginimas iš tiesų palengvintų jų dalią, bet, anot jos, tikrasis menininkas apie pinigus negalvoja. „Nesi menininkas, jei su studentu grodamas J.S.Bacho kūrinį galvoji, kad štai dabar gausi už šią valandą 35 litus, o užsienyje gautum 200 eurų. J.S.Bachas niekuo dėtas, kokią algą tau moka. Prieš tave yra vaikas ir geniali muzika, negali galvoti apie pinigus“, - sakė mokytoja. Vis dėlto ji sutiko, kad daugelis muzikų į užsienį išvyksta susivilioję didesniais pinigais.
Kokia ateitis laukia tų, kurie nusprendžia likti čia? „Likusių Lietuvoje laukia toks paradoksas: didmiesčiuose, Vilniuje ir Kaune, darbo muzikantams nedaug, o mažesniuose miesteliuose mūsų muzikų laukia išskėstomis rankomis, bet jie ten nevažiuoja“, - pasakojo muzikantė. Ji apgailestavo, kad mūsų šalyje nebeliko mechanizmo, skatinančio jaunuosius pedagogus rinktis darbą ir gyvenimą provincijoje. „Pati važinėju po Lietuvą ir matau tragišką situaciją. Pavyzdžiui, Šiauliuose mirė violončelininkas, jo niekas neatvažiuoja pakeisti. Manau, galima rasti būdą, kaip pritraukti žmonių į provinciją, išlaikant demokratiškumo principus. Kiek apie tai kalbėjau su valdininkais, visi su mano idėjomis sutinka, bet niekas jokių pakeitimų nedaro. Man labai gaila, kad vaikai praranda galimybę tobulėti, o mūsų specialistai įsidarbina ten, kur nėra galimybės tobulinti kvalifikaciją“, - sakė V.Vitaitė.
Muzika neleidžia nueiti klystkeliais
Tokios situacijos rezultatas - be kultūros užaugę jaunuoliai rizikuoja pasukti klystkeliais, o maži Lietuvos miesteliai - prarasti identitetą. „Visos tos mokyklos yra kaip vietos filharmonijos. Ten ne tik mokosi vaikai, bet ir organizuojami koncertai, buriasi daug įvairių kolektyvų. Jos atlieka didelį vaidmenį miesto kultūros gyvenime“, - sakė profesorė. Ji įsitikinusi, kad jei valstybė investuotų bent nedidelę dalį pinigų į jaunąjį talentą, grąžą gautų su kaupu.
Moteris prisiminė vieną nutikimą, kai Mažeikių valdžia, užuot skyrusi pinigų muzikos mokyklai, juos išleido tariamai kovai su narkomanija. „Keli šimtai tūkstančių litų buvo išleista reklaminėms skrajutėms ir kelioms paskaitoms. O reikėjo tiek nedaug - skirti bent keliasdešimt tūkstančių muzikos mokyklai ir prirašyti, kad ji taip pat dalyvauja kovoje su narkomanija“, - pasakojo V.Vitaitė. Anot jos, būtent tokia užklasinė veikla ir neleidžia jaunuoliams išklysti iš doros kelio, mat jiems nebelieka laiko trintis gatvėse, jie lavinasi, tampa kultūringesni.
Ir tai ne tušti žodžiai - tai skaičiais paremtas faktas. Pati profesorė atskleidė labai įdomią statistiką. Surinkus duomenis apie žmones, patekusius į kalėjimą, paaiškėjo, kad nė vienas jų niekada nesimokė muzikos. „Tai yra normalu. Muzikos pamokos užima vaiką, sukuria tam tikrą kultūrinę aurą - supažindina su M.K.Čiurlioniu, P.Čaikovskiu. Vaiko siela turtėja. Tokiam žmogui paskui nėra labai jau paprasta imti lazdą ir mušti kitą“, - sakė pedagogė.
Muzikos studentų mažėja
O kiek naudos valstybei atneša ją garsinantys talentai? Tokių, anot V.Vitaitės, bent jau kol kas Lietuvoje netrūksta. „Lietuviai apskritai yra labai muzikali tauta. Turime puikią, aukšto lygio muzikinę kultūrą. Didelę įtaką jos formavimuisi turėjo Maskvos ir Sankt Peterburgo mokyklos. Šiandien pas mus atvyksta daug puikių profesorių iš Italijos, Vokietijos, Graikijos, Lenkijos, Anglijos, Jungtinių Amerikos Valstijų“, - pasakojo profesorė.
Deja, pastaruoju metu muzikos studentų sparčiai mažėja. Kitados studijuodavo apie 40 jaunuolių, o dabar vos 7. Viena priežasčių - su profesionalais nederinamos muzikinio ugdymo reformos. Profesorė apgailestavo, kad valdžioje tarp žmonių, ministerijoje kuruojančių muzikos sritį, niekada nebuvo muzikos specialistų. Dėl to ne kartą pasitaikydavo ir įvairiausių kuriozų.
„Kartą kažkas nutarė, kad mums reikia sekti Danijos muzikos ugdymo pavyzdžiu. O situacija ten katastrofiška. Specialybės pamoka vyksta vieną kartą per savaitę ir trunka 25 minutes. Muzikinio išsilavinimo lygis ten labai žemas. Bet nieko apie tai nenusimanantis ministerijos žmogus pasiūlė ir mums taikyti tokią sistemą. Nors čia atvažiavę danai stebėjosi, kaip net mažiausiame mūsų kaimelyje žmonės taip puikiai groja“, - pasakojo V.Vitaitė. Anot jos, tai tik įrodo, kad ne viskas, kas yra svetur, turėtų būti pavyzdys ir mums.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
