Nebesiskirs su lietuvišku peizažunuotraukos

2011 balandžio mėn. 25 d. 15:03:58 Perskaitė 2993

Gimtadienis būna tik kartą per metus, vadinasi, ir personalinių parodų neturėtų būti daug. Taip mano žinoma dailininkė Ramunė Kmieliauskaitė, kurios nuotaikų blyksniai gaudo praeivių, drožiančių sostinės Gedimino prospektu, žvilgsnius. Mat jos akvarelės atgaivino “Novotel” viešbučio stiklo vitrinas ir beveik pusę jų gali matyti neužeidamas vidun.

KODĖL BŪTENT ČIA? Ramunė sako: “Pastebėjau, kad man labiausiai patinka rengti parodas ten, kur esu kviečiama, nesvarbu, ar tai būtų ištaiginga salė ar kukli kertė; pastebėjau, kad ten, kur kviečia, būna ir įdomu, ir prasminga, ir reikalinga. Viena vertus, apskritai galėčiau apsieiti ir be parodų, nes tie, kuriems rūpi mano darbai, ateina į studiją ir pasižiūri, bet, kita vertus, kai gaunu parodos pasiūlymą, sutinku. Skirtumas tarp kviestinės ir nekviestinės ekspozicijos yra toks, kaip einant pasivaikščioti. Jei kartais eidama gatve nuklysti į šalį, atrodo, koks nors vietinis gatvelės gyventojas išėjęs pro duris ims ir paklaus, o ką tu čia darai, bet kai nuklysti eidama su vaiku ar šunimi, viskas aišku - pasivaikščioti išsivedei”.

KODĖL PARODOS TIK PROREČIAIS? Ramunė sako: “Prieš ketverius metus buvo didelė graži paroda “Dalios” galerijoje. Ji buvo entuziastingai inspiruota mamos, kurios jau nebėra, buvo ir darbų daug, ir žmonių, kad po to, atrodo, ilgam ilgam to poreikio išeiti į viešumą su paveikslais ir nebus. Nes toji paroda buvo kaip siekiamybė, kaip išsipildymas. Kaip atšvęstas gimtadienis. Negi po mėnesio jį imsi švęsti vėl?

Kas kita grupinės parodos, tik po AQUA grupės vadovo dailininko Eduardo Urbanavičiaus mirties 2008 metais jos tapo kiek retesnės. Jis buvo nuostabus kolorito meistras, šalia jo mes, suaugę, jautėmės kaip mokytojo mokiniai, jis ir organizuodavo, ir komentuodavo, patardavo. Dabar kultūrinių renginių - koncertų, spektaklių ir nuostabių parodų - yra tiek daug, o mano kūriniai gal labiau tinkantys namams, jų sienoms, kampams, o sudėti į vieną vietą... Kolegos juokauja, jei nori sužlugdyt populiarų dailininką, surenk jo personalinę parodą... Žinoma, pajuokavime yra tiesos. Jei piešdama turėtum įprotį “grynuolius” vis atidėti parodai, būtų kitas reikalas, bet dabar juk gyveni iš to, juk, būna, dažas nespėja nudžiūt, nespėji parašo padėt, dar nelabai suvoki, tinkamas paveikslas ar ne, o kažkas atėjo, kažkam patiko, paėmė ir išsinešė”.

O KAS LIEKA ISTORIJAI? Ramunė sako: “Nori nenori paveikslų paskirtis yra būti pas žmones, tad praradimas santykinis. Turėdama omenyje, kad vis auga nauja karta ir mokinukai, kuriems pernai buvo neįdomu, gal šiemet jau užmes kokį žvilgsnį, tarp naujų darbų įdedu ir kokį užsilikusį nuo 1993 metų, ar kitų; gal dešimt laikau pasidėjusi, gal penkiolika. Stilistika jų ta pati, tačiau tie patys augalų motyvai keičiasi taip, kaip keičiasi gamta, kaip saulė, kaip keičiuosi pati. Prieš kiek laiko viena moteris, kuriai per ilga namuose mano akvarelė pasirodė kiek niūroka, paprašė ją pakeisti linksmesne. Atgavau tą darbą ir niekada nebenorėčiau su juo skirtis - toks lietuviškas darganotas peizažas, kaip mažas ankstyvo pavasario arba vėlyvo rudens gabalas”.

KADA PADEDA ĮKVĖPIMAS? Ramunė sako: “Kad ir ką sakyčiau, čiagi vis tiek tebus tik žodžiai. Jei iš tikrųjų žodžiais mokėčiau išreikšti save geriau nei spalvomis, netapyčiau. Mano kalba yra potėpių, gamtos formų ir atspalvių kalba. Būna, saulė ryškiai šviečia, ryškiai pieva žaliuoja, gyvenimas nuostabus, tu paišai, atrodo, įkvėpimas buvo, bet rezultatas nekoks. Tu visai nesupranti, kada geriausią darbą nutapai”.

KOKIĄ ŽINIĄ NORI PERDUOTI ŽMONĖMS? Ramunė sako: “Norint surengti vertingą parodą, kaip ir visur reikia pasišventimo. Kai kurie dailininkai tokioms ryžtasi kas dešimt metų, kiti dažniau, treti tik gyvenimo pusmetį praėję nustebina savo “vainiku”, derliumi. O aš kitąkart skambinu draugėms ir kviečiu į parodėlę ar ekspoziciją, sakau, bus proga susitikti, pakalbėti, sustabdyt akimirką. Kita vertus, galvoju, kad dailininko paskirtis parodyti žmonėms ne tiek paveikslą, kiek savo požiūrį, mano atveju, sakysim, į augalus, gėles; gal paskui žmogus žiūrėdamas į sodą, daržą, mišką jį visai kitomis akimis išvys. Net dabar, kai toks keistas peizažas, kai, išskyrus amžinai žaliuojančius, atrodo net spalvų nėra, pamatys, kad medžių kamienai nenusakomos spalvos - kad jie ne juodi ir ne rudi, o kažkokie žalsvi, pilki ir violetiniai... Pamatys, kad nėra nei vienodos baltos, nei vienodos juodos (yra anglies, yra juodo katino, yra nakties, užmerktų akių juodumas)... Visi atspalviai yra skirtingi.

Galvodama apie edukaciją, svarstau, gal jauni žmonės su mano akvarelėmis žengs pirmuosius žingsnelius rimtesnio, solidesnio meno, gal tapybos, link; juk kartais išsyk neįmanoma viso sunkumo pakelti; juk ir klasikinėje muzikoje yra ir populiarioji jos sritis. Svarbiausia, kad visiems visiems vietos užtenka, kad kiekvienas savo siūleliu ar lopinėliu prisidedame prie to paties audinio - Lietuvos kultūrinio gyvenimo”.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net