“Nadiežda” nepalieka viltiesnuotraukos

2011 balandžio mėn. 06 d. 16:06:29 Perskaitė 1438

Tarp lietuviškų filmų "Kino pavasaryje" sušmėžavo ir trumputis "Nadiežda". Pusvalandžio filmas, ištraukiantis iš gyvenimo tylumos moterį ir vėl paliekantis ją tyloje. Jos vardas Nadiežda. Nors galėtų būti ir bendrinis - tarkime, močiutė, mama, sesuo. Jis duria savo autentiškumu, nors režisūrinės išmonės čia nedaug. Režisūrinė ranka čia sulaukė netikėtos paties Dievo paspirties - filmo pabaigoje heroję ištinka mirtis.

Šis filmas buvo rodomas ir prieš tai vykusiame “Šeršėliafam” kino festivalyje, bet ir ten ne per daugiausia sulaukė kritikos dėmesio. Gal dėl to, kad tai - tik antrasis režisierės Dali Rust (kūrybinis Dalios Cibauskaitės pseudonimas) filmas, rodomas “Kino pavasario” ekranuose. Prieš tai buvo “Laiko saugotojas”, tyrinėjęs kintantį Kaliningrado paveikslą. Gal dėl to, kad šis filmas yra nelabai “gražus” - jo herojė yra sena, kuprota lyg obelis perlaužtu kamienu moteris, kuri dalijasi duonos kąsniu su katėmis ir savo skausmą tramdo irgi glausdama katę. Nelabai graži jos buitis, kad ir kaip švelniai, kad ir kaip ilgai ji tiesintų antklodę sugrubusiu delnu, neestetiškas nosies smaukimas, graudžiai graudus epizodas, kai ji varno spalva dažosi dubeny plaukus ar ryškiai maliavojasi lūpas. Negražus iš visų kampų žiūrintis skurdas.

Bet filmas ne apie skurdą. Apie žmogaus vienatvę, kai dienomis ir savaitėmis niekas nepaklebina į duris ir nepabeldžia į langą, tik už jo rėmo matyti, kaip svetimi jaunuoliai ilgai ir nuobodžiai krapštosi su orlaivio modeliuku, kol jis staigiai tarytum kulka šauna į šviesų dangų.

Gražus yra rudens nurudintų vasaros stiebų siūruojantis laukas, kurio aukštumėlėje greta penkiaaukščio iškilusi ir Nadieždos gryčia. Graži yra jaunystė, šmėstelinti pro heroję moksleivio siluetu, graži yra išvelėta paklodė, kurią Nadiežda iškėlusi rankas prisega prie virvės ir ši ima plaktis kaip kapituliacijos vėliava. Viena gražiausių scenų, kai Nadiežda su maisto nešuliu sunkiai vilkdama kojas eina iš parduotuvės, o artėdama prie namų tarsi atgauna jėgas ir jau beveik skubomis, tarsi bėgdama nuo pavojaus ar geisdama apkabinti artimą, puola prie gryčios durų. Nors namie niekas nelaukia ir vienintelis žodis, pasakytas tą dieną, bus skirtas šuniui ar katei, ir vienintelis dėkingumo ženklas bus šiltas katės lyžtelėjimas per Nadieždos skruostus.

Filmo autorė nieko jos nepaklausia ir žiūrovas nieko nesužino apie Nadieždos praeitį, lėmusią tokią vienišą senatvę. Senatvė savaime esti liūdna ir retai kam yra įdomi mirties prieškambario nuotaikomis. Gal autorė tyčia neatskleidžia biografinių detalių, leisdama suprasti, kad mūsų santykis su senais žmonėmis ir yra būtent toks. Jie mums tampa savotiška praeities slėptuvė, kurios atžvilgiu nedegame smalsumu ir atrakinti nenorime, netikėdami, kad senukai apskritai kada nors galėjo būti jauni.

Režisierė D.Rust pasakojo, kad filmas gimęs intuityviai, be jokios priežasties, kaip ir kiti neplanuoti susitikimai mūsų gyvenime. Pas Žemaičių Naumiestyje gyvenusią Nadieždą ji užsukusi be jokio tikslo trečią dieną po savo mamos mirties. “Gyvenime nuolat vyksta apykaita: ką nors prarandi, ką nors atrandi, - sako D.Rust. - Man norėjosi duoti Nadieždai bent dalį šilumos, kurios paskutiniais metais likimas jai pagailėjo. Žinojau, kad kažkur yra jos sūnus, kurį Nadiežda kadaise paliko vaikų namuose, žinojau, kad ji nemoka skaityti ir nepažįsta pinigų, išskyrus jos “liotčikais” vadinamus banknotus, bet patyriau, kaip gerai ji suvokia apie supantį pasaulį ir žmones. Ji nebuvo racionali, turėdama pinigų galėjo nusipirkti išsyk maišą saldainių, o neturėdama tenkintis stikline arbatos. Ji buvo gamtos dalis ir gyveno kaip pati gamta...”

Paskutiniuose kadruose žiūrovas regi karstą, bažnyčią, žmones, netrukus jie išsisklaido, paskutinis lieka zakristijonas, jis gesina žvakes ir paskubomis išslysta pro duris. Kelis akimirksnius bažnyčia tuščia. Antkapio skaičiai: 1928-2010. Ir vis dėlto filmas ne apie mirtį. Apie Tokį gyvenimą. Kad ir koks bešviesis jis būtų. Kad jame ir neliktų jokios kitos vilties, išskyrus įsivaizduojamą šviesos stulpą, kuris mus visus, kaip ir Nadieždą, kada nors nukels į anapus. Ar kūrėjai nenorėjo mums pasakyti nieko daugiau?

Apie režisierę

Dali Rust (Dalia Cibauskaitė, g.1965) mokėsi Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Dirbo Lietuvos kino studijoje, buvo režisieriaus Šarūno Barto asistentė, kūrė televizijos laidas. Dabar dirba ir gyvena Klaipėdoje, kuria ir realizuoja įvairius kultūros projektus.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net