respublika.lt

Nacionalinė vertybė - tautodailininkė L.Ašmonaitienė

(0)
Publikuota: 2009 liepos 06 20:35:40, Vetusta PRIŠMANTIENĖ
×
nuotr. 1 nuotr.
Tautodailininkė Laimutė Ašmonaitienė spinduliuoja energija ir gyvenimo džiaugsmu

“Moterys, būkime jaunos širdimi, ir gyvenimas bus gražesnis” - tokį posakį dažnai pakartoja šiandien jau ne tik gimtajame Jurbarko rajone, bet ir visoje šalyje savo puikiais tapybos darbais garsėjanti tautodailininkė Laimutė Juzikėnaitė-Ašmonaitienė.

Nesumeluoto grožio kūrėja

Jos spalvingi paveikslai (tapyti sausa akvarele) žiūrovus žavės ir Lietuvos tūkstantmečiui paminėti surengtoje šalies tautodailininkų darbų parodoje Vilniuje.

L.Juzikėnaitė gimė Jurbarke 1936 m. gegužės 4 dieną, 1954 m., baigė Jurbarko vidurinę mokyklą. Dar būdama žemesnėse klasėse išsiskyrė iš kitų savo vienmečių sugebėjimu piešti. Ir šiandien jau pripažinta menininkė-tautodailininkė, paklausta, iš kur nuo vaikystės polinkis menui, nuoširdžiai tvirtina neturinti jokių išskirtinių gabumų, kurių nebūtų duota kiekvienam žmogui. Tik svarbu, kam jis skiria savo meilę.

Nepaprastai subtilios pajautos gamtos grožiui moteris tvirtai įsitikinusi, kad žmogus negali nejausti poveikio aplinkos, kurioje jis gimsta ir gyvena. Tačiau ne tik iš tolo pasigrožėjus, bet ir iš arti įsižiūrėjus į jos kūrinius nesunku suvokti, kokio talento, kruopštumo ir kantrybės reikalauja menininkės pasirinkta tapymo technika. Tą, anot jos pačios, “nesumeluotą gamtos grožį” liudija kiekvienas teptuku padėtas mažiausias taškelis, o švelnias pastelines spalvas, atrodo, ji regi ne tik akimis, bet ir meilės savo gimtajam kraštui kupina širdimi. Ir nenuostabu, kad toks žmogus negali įsivaizduoti, suprasti, kad kažkam šito nėra duota.

Pirmieji skatintojai

Kaip pirmus jos talento ugdytojus Laimutė mini savo tėvus, nors šie su menu nieko bendra neturėjo. “Kaip žinome, vaikai nemėgsta kritikos. Nenorėjau jos toleruoti ir aš, kai, parodžiusi tėveliui savo piešinius, sulaukdavau pastabų, ką darau ne taip. Tačiau vis vien stengdavausi viską ištaisyti taip, kaip buvo patarta, ir kiekvienu atveju patirdavau džiaugsmą pamačiusi, kad darbelis tapo gražesnis, patrauklesnis. O mokykloje man puikus patarėjas buvo piešimo mokytojas Juozas Kriaučiūnas, vėliau primygtinai raginęs studijuoti dailę. Nežinau, gal tas pačios įsitikinimas, kad mano sugebėjimai niekuo nesiskiria nuo kitų, sulaikė mane nuo tokio sprendimo: pasirinkau profesiją, irgi nieko bendro neturinčią su menu. Žengti į tą be galo viliojantį kelią man neužteko drąsos”, - pasakoja Laimutė.

Medikė - meno pojūčių ugdytoja

Kauno medicinos mokykloje L.Juzikėnaitė įgijo felčerės specia-lybę ir... net 33 metus dirbo medikės darbą gimtajame mieste, Jurbarko ligoninės Greitosios pagalbos skyriuje. Vėliau - tos ligoninės Metodiniame kabinete. Kaip vėliau už meninę kūrybą, taip ir už tiesioginį darbą Laimutė buvo apdovanota daugeliu garbės, pagyrimo bei padėkos raštų. Tačiau ne veltui sakoma, jog gyvybingas daigelis net pro akmenį prasikala. Meno potraukis, troškimas jį realizuoti ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir žadinti jį ateinančios kartos vaikuose Laimutę nuvedė į Jurbarko nepamokinės veiklos centrą, kuriame vadovaudama dailės būreliui įvairiausių meninių darbelių išmokė daug vaikų. Tą švietėjišką veiklą ji tęsė ir tapusi Jurbarko “Klevelio” pradinės mokyklos papildomo ugdymo mokytoja. Už tai ji vėlgi buvo apdovanota Švietimo ir mokslo ministerijos garbės raštais.

Tobulinosi ir pati

Su menu nesusijusi profesija Laimutei netrukdė tobulintis pamėgtoje tapytojos veikloje. Ji tobulinosi kūrybinėse stovyklose-seminaruose, ne tik tapė paveikslus ir dalyvavo tautodailininkų bendrose parodose, kuriose ne kartą laimėjo pirmąsias vietas, prizus, bet rengė ir savo autorines (jų buvo penkios): Jurbarke, Raseiniuose, Tauragėje bei kituose miestuose. O nuo 1985 m. L.Juzikėnaitė-Ašmonaitienė jau tapo ir respublikinių liaudies dailės parodų dalyve, laimėjo prizų Joniškyje, Raudondvaryje surengtose parodose.

L.Ašmonaitienės mėgstamas tapymo objektas - ne vien gamta. Ją traukia šalies istorija, apgaubta praeities paslaptimis: tapo piliakalnius, pilis. “Noriu, kad jie liktų mūsų palikuonių atmintyje ir tada, kai laikas juos sunaikins”, - sako ši nepaprasto darbštumo tautodailininkė, ne vieną dešimtmetį savo darbais papildanti šalies meno kūrėjų metraštį; todėl suprantama, kad per tą laiką ji pati buvo pastebėta ir įvertinta kaip žymi asmenybė.

Atsivertę Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu išleistą leidinį “Kas yra kas. Lietuvos moterys”, rasime žinių ir apie L.Juzikėnaitę-Ašmonaitienę, jaunystėje nedrįsusią rinktis dailininkės profesionalės kelio, kaip tai padarė jos jaunesnis brolis Vytautas Juzikėnas. Jis tapo skulptoriumi, tik, deja, tragiškai žuvo su kitais Lietuvos meno darbuotojais Jugoslavijoje per žiaurią autokatastrofą.

“Mus su broliu siejo stiprus dvasinis ryšys. Jis, kaip profesionalas, buvo mano konsultantas bei kūrybos kritikas. Po jo mirties, netekusi tokios dvasinės ir profesionalios paramos, įstojau į Lietuvos tautodailininkų sąjungą”, - pasakoja dailininkė.

Ji - ir iliustratorė

Laimutė piešia ir iliustracijas. Savo šiltais, patraukliais piešiniais jau yra papuošusi šešis poezijos rinkinius (Valentino Čyžo “Vaivorykštės aš nepavysiu”, “Žarija ant delno”, Elenos Tolišauskienės “Aš noriu skrist prieš vėją”, Genovaitės Markauskaitės “Buvo laikas stiklinis”, Joanos Klimašauskienės “Gyvenimo mozaika”). Ir dar vienas šios moters pomėgis: pakviesta ilgamečio Jurbarko K.Glinskio teatro režisieriaus A.Pauliukaičio, ji ne tik pati suvaidino daug vaidmenų, bet ir telkė žmones dalyvauti teatro veikloje.

Teatro kolektyvas rodė savo spektaklius Vokietijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje. Beje, turėdama tikslą kuo daugiau pamatyti pasaulio, Laimutė ir dėl savo malonumo, lydima sūnaus, apkeliavo kone visą Europą. Sūnus Gintaras vis dėlto “taikė į mamos svajonės pėdas” - tapo dailininkas.

Paklausta, iš kur ji ima jėgų kūrybai, įvairiausioms visuomeninėms pareigoms ir dar darbui sode, Laimutė juokiasi: “Pajutusi energijos stoką, neriu į eketę!.. Taip taip! Mat bendrauju su Jurbarko sveikuoliais. Ak, kad žinotumėte, koks tai gaivinantis malonumas! O juk kadaise jo, kaip ir jaunystėje be galo traukusios dailininko profesijos, labai bijojau”. Ir jau rimtai priduria: “Bet, pasirodo, žmogus pats nežino, neįvertina savo galimybių. Dabar, sulaukusi gyvenimo brandos, dar tvirčiau tikiu, kad mums dovanota daug talentų, tik dažnai jie lieka neišryškinti dėl mūsų pačių nepasitikėjimo savimi. O gyvenimas rodo, kad įgyvendinti savo svajones, realizuoti galimybes niekada nevėlu”, - įsitikinusi L.Ašmonaitienė.

 

Parengta pagal dienraštį "Respublika"

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s