Marcinkonyse atidengtas biustas Nepriklausomybės akto signatarui, kunigui A.Petruliuinuotraukos

2018 vasario mėn. 12 d. 15:41:49 Perskaitė 534

Marcinkonių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčioje atidengtas ir pašventintas atminimo ir pagarbos ženklas - biustas su Lietuvos trispalve - XX a. pradžioje trejus metus Marcinkonių parapijoje kunigavusiam ir ryškų pėdsaką šio kaimo istorijoje palikusiam Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarui, tautiškumo dvasios, lietuvybės puoselėtojui kunigui Alfonsui Petruliui.

 

Iškilmėse įteikti garbingi apdovanojimai žmonėms, prisidėjusiems ir prisidedantiems prie Lietuvos Nepriklausomybės puoselėjimo.

Biustą pašventinęs klebonas Povilas Paukštė ragino branginti tokių žmonių, kaip kunigas A. Petrulis, atminimą, nes jie savo gyvenimą pašventė garbingai atlikdami savo pareigą Tėvynei.

A. Petrulio biustą su Lietuvos trispalve iš lieto akmens sukūręs žymus skulptorius Nerijus Kavaliauskas sakė, kad jam didelė garbė įamžinti ryškią Lietuvos asmenybę ir vieną iš Lietuvos valstybės kūrėjų.

Šios gražios idėjos įgyvendinimą finansavęs buvęs parlamentaras Gediminas Jakavonis dėkojo Marcinkonių kaimo bendruomenei, kuri patriotiškai palaikė tokią prasmingą idėją įamžinti čia kadaise kunigavusį Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarą A. Petrulį.

Iškilmėse už patriotiškumo ir pilietiškumo sklaidą generolo Tado Kosciuškos kryžiumi apdovanotas kunigas P. Paukštė. Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio sąjūdžio ženklai įteikti Marcinkonių seniūnijos seniūnui Viliui Petraškai, Marcinkonių bendruomenės pirmininkei Rimutei Avižinienei bei skulptoriui N. Kavaliauskui.

Laisvės kovotojų kryžiaus ordinais apdovanoti savanoriai, 1990-1991 metais Vilniuje ir Vilniaus apskrityje vieni iš pirmųjų drąsiai atlikę pareigą Tėvynei.

Kun. A. Petrulis visą savo gyvenimą dirbo ir gyveno tarp paprastų parapijiečių, rūpindamasis ne tik jų sielovada, bet ir švietimu, raštingumu, lietuvybės skleidimu ir įtvirtinimu, prisidėjo prie Valstybės pamatų kūrimo.

Į Marcinkonių parapiją A. Petrulis buvo atkeltas vyskupo įsakymu ir čia kunigauti pradėjo 1908 m. spalį. Marcinkonių parapijoje, kuri nepaisant įvairiausių okupacijų, buvo tikrai lietuviškas kraštas, kunigas tęsė ne tik dvasininko darbą, bet ir švietėjišką veiklą. Suvokdamas, kad neraštingus žmones tobulėti skatina meno saviveikla, jis Marcinkonyse įsteigė gausų ir balsingą bažnyčios chorą, kuris ne tik giedojo bažnytines giesmes, bet ir lietuviškas, ypač patriotines, dainas. A. Petrulio rūpesčiu buvo atnaujinta ir Marcinkonių bažnyčia, joje įrengti skambūs vargonai.

Būsimasis Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, kunigas A. Petrulis gimė 1873 m. rugpjūčio 4 d. Katališkių kaime, Vabalninko valsčiuje, Biržų apskrityje, lietuviškoje stipraus ūkininko šeimoje. Tėvai Juozas ir Izabelė turėjo penkis vaikus. Alfonsas buvo vyriausiasis vaikas šeimoje. Jis iš pradžių buvo mokomas namuose, daraktorius jį mokė lietuvių ir lenkų kalbos. Nuo 1885 m. būsimasis dvasininkas mokslus tęsė Šiaulių ir Panevėžio gimnazijoje. 1891 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Mokėsi gerai, tačiau baigus mokslus, į kunigus nebuvo įšventintas dėl jauno amžiaus. 1895 m. išvyko į užsienį ir įstojo į Lvovo veterinarijos institutą, kur studijavo dvejus metus, tačiau mokslų nebaigė. 1897 m. A. Petrulis grįžo į Lietuvą ir įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Seminarijos vadovybė jį, kaip gabų seminaristą pasiuntė į Petrapilio dvasinę akademiją - prestižinę aukštąją mokyklą. Tačiau atšiauraus vietos klimato jis neištvėrė, nes buvo nestiprios sveikatos. Tad 1899 m. buvo grąžintas į Vilnių ir tų pačių metų pavasarį įšventintas į kunigus. Po šventinimų A. Petrulis gavo puikų paskyrimą į Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią vikaru. Bet jau tų pačių metų pabaigoje, 1899 m. gruodį, išsiųstas į Bagdonavos (dabartinė Baltarusija) filiją filistu.

A.Petrulis mokėjo lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų, lotynų kalbas. Bažnyčios vyresnybei užkliuvo lietuvių kalba, mat, dar būdamas vikaru, jis jau pradėjo rūpintis lietuvių kalbos įvedimu bažnyčioje. O lenkiška bažnytinė vadovybė negalėjo taikstytis su tokiu jauno dvasininko įžūlumu, nepaklusnumu ir tvirtu pasiryžimu ginti lietuvių kalbą. Nuo tada jam buvo sunaikintos visos galimybės dirbti didelėse parapijose. 1901 sausio 27 d. Vilniaus vyskupo įsakymu jis buvo perkeltas į Joniškį, Giedraičių parapiją klebonu. Čia A. Petrulis ne tik nenutraukė savo ikšiolinės veiklos, bet ir užmezgė ryšį su knygnešiais. Tad nespėjus Giedraičiuose įsitvirtinti, 1903 m. rugpjūčio 16 d. A. Petrulis perkeltas į Maišiagalą klebonu. 1904 m. lankydamas parapijiečius ir kalėdodamas Maišiagalos parapijoje, kunigas įsitikino, kad daugelyje kaimų žmonės kalba lietuviškai. Tad atkaklusis lietuvybės skleidėjas nusprendė lietuvių kalbą pamažu įvesti ir bažnyčioje - vieną kartą į mėnesį savo pamokslus pradėjo sakyti lietuviškai. Gavęs vyskupo leidimą, kartą per savaitę pradėjo lietuviškai vesti vaikų katekizaciją. Toks dvasininko elgesys labai užrūstino vietinius dvarininkus. Jie pradėjo siuntinėti melagingas žinutes į lenkų laikraščius. Kunigą Alfonsą Petrulį vyskupui skundė bei melagingas žinutes į įvairius lenkiškus laikraščius rašinėjo ir kiti lenkuojantys parapijiečiai.

Už pernelyg aktyvią lietuvybės veiklą kunigas A. Petrulis 1907 m. buvo iškeltas iš Maišiagalos ir nublokštas į tolimą Nalibokų parapiją. Tuo metu Vilniaus vyskupijos ribos siekė Lydą.

1908 m. spalio mėnesį kun. A. Petrulis vyskupo įsakymu buvo perkeltas į Marcinkonių parapiją Varėnos rajone. Po trejeto metų, 1911-aisiais, A. Petrulis turėjo palikti Marcinkonis. Šį kartą jis paskiriamas klebonu į Pivašiūnus, Alytaus rajoną. Čia jam likimas lėmė darbuotis ilgiausiai - net 18 metų.

Ryškų pėdsaką paliko ir kun. Alfonso Petrulio dalyvavimas politinėje veikloje.

1917 m. liepos 10 d. A. Petrulis kartu su kitais Vilniaus lietuviais inteligentais pasirašė memorandumą Vokietijos kancleriui Georgei Michaeliui, kuriame pabrėžiama, kad lietuviai „negali kitaip sau vaizduotis savo ateities, kaip tik nepriklausomybės pavidalu“. Jis buvo organizacinio komiteto narys Vilniaus konferencijai parengti. Vilniaus konferencija buvo sušaukta 1917 m. rugsėjo 18 d. Dalyvavo ir buvo išrinktas į Tautos Tarybą, vienerius metus buvo jos sekretoriumi. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Nepriklausomos Lietuvos Valstybės Atkūrimo Aktą. 1918 m. dalyvavo Lozanoje vykusioje ketvirtojoje lietuvių konferencijoje.

1918 m. rugsėjo mėnesį A. Petrulis, Antanas Smetona ir Martynas Yčas aplankė popiežiaus nuncijų Miunchene ir perdavė prašymą popiežiui pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir suteikti jai apaštališkąjį palaiminimą. 1918 m. lapkričio mėnesį signataras dirbo Lietuvos Tarybos komisijoje, rengusioje pirmąją laikinėją Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, kun. A. Petrulis buvo suimtas, atvežtas į Vilnių, o po kurio laiko paleistas. Suėmus antrą kartą, jam pavyko pabėgti ir pasitraukti į Kauną.

Šio iškilaus dvasininko atminimas įamžintas jo tėviškėje Katališkiuose. Ten stovi paminklinis akmuo. Paminklinė lenta yra Pivašiūnuose prie bažnyčios, koplytstulpis Paparčiuose, paminklinis akmuo Maišiagaloje, Alfonso Petrulio aikštė ir Alfonso Petrulio gimnazija Musninkuose.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net