respublika.lt

Maniakas ir L.da Vinčio šedevras

(0)
Publikuota: 2019 gegužės 19 10:00:14, Milda KUNSKAITĖ
×
nuotr. 1 nuotr.
„Wikipedia“ nuotr.

Paveikslas, kurį dabar žino visi, garsioji L.da Vinčio „Mona Liza“ („Džokonda“), prieš daugiau kaip 100 metų visai nebuvo toks populiarus. Visame pasaulyje jis išgarsėjo po to, kai vidury baltos dienos buvo įžūliai pavogtas.

 

1911 m. rugpjūčio 22 dieną prancūzų dailininkas Luji Beru (Louis Beroud) užėjo į garsiausią Paryžiaus muziejų ir patraukė į salę, kurioje 5 pastaruosius metus kabojo L.da Vinčio paveikslas „Džokonda“: Luji kaip tik tapė jos kopiją. Pasiekęs salę, ponas Beru nustebęs įsispitrijo į tuščią sieną, iš kurios kyšojo keturios geležinės kabės. Jis pasitrynė akis, bet niekas nepasikeitė. Dailininkas nedelsdamas kreipėsi į apsaugą, o ši sureagavo tingiai: „Ką? Nėra vietoje? A-a-a, tikriausiai išnešė fotografuoti reklamai“. Tik po kelių valandų Luji su skandalu prasibrovė iki Luvro direktoriaus ir buvo pradėta aiškintis. Pasirodė, kad paveikslas visai ne pas fotografus. „O kur gi jis?“ „O, Dieve, nejaugi pavogė?“ Kilo baisus sambrūzdis, Luvras iškart buvo uždarytas lankytojams (ir neatidarytas visą savaitę). Darbuotojai ieškojo visur - po kušetėmis, po laiptais, tualetuose: niekas netikėjo, kad „Džokondą“ galima paprasčiausiai paimti ir išnešti iš pastato, kuriame dirba šimtai žmonių. Vis dėlto paveikslas neatsirado. Paryžiaus policija oficialiai paskelbė: L.da Vinčio šedevras, nutapytas 1503-1506 m., be pėdsakų dingo. Baisiausia, kad niekas nė nenujautė, kas jį galėjo pavogti, plėšikas nepaliko jokių įkalčių.

„Pavogė rusai ir vokiečiai“

Kilo tikra panika. Vyriausybė atleido visą Luvro administraciją ir uždarė sienas, kad „Mona Liza“ nebūtų išvežta iš šalies (kaip paaiškėjo vėliau, tai nė kiek nepadėjo). Buvo suimtas prancūzų poetas Gijomas Apolineras (Guillaume Apollinaire), viename interviu leidęs sau pasakyti: „Aš su malonumu sudeginčiau Luvrą“. Buvo iškviestas į nuovadą apklausti Pablas Pikasas (tuomet dar nelabai žinomas), G.Apolinero draugas - o gal jis pavogė paveikslą kaip asmeninio įkvėpimo šaltinį? Juk iš dailininkų visko gali laukti! „Džokondos“ tema nedingdavo iš laikraščių puslapių, jie kūrė vis naujas versijas. Vagyste buvo apkaltintos seno priešo, kaizerinės Vokietijos slaptosios tarnybos, žandarai iš Rusijos ir tarptautinis nusikaltėlių sindikatas. Per 2 metus „Džokondos“ veidas papuošė tūkstantį laikraščių pirmųjų puslapių. Net baisi „Titaniko“ katastrofa 1912 m. neišstūmė iš spaudos „amžiaus vagystės“ temos. Dabar sunku patikėti, bet populiariausias paveikslas iki vagystės buvo žinomas tik siauram meno žinovų ratui. O dabar apie Moną Lizą sužinojo visas pasaulis. Tačiau paieškos buvo nesėkmingos, paveikslas dingo.

„Ji man įsakinėja“

Šedevrą iš Luvro nukniaukė buvęs muziejaus darbuotojas, 30-metis italas Vinčensas Perudža (Vincenzo Peruggia). Iš pradžių policija manė, kad vagis iš anksto pasislėpė spintoje, pratūnojo naktį, o ryte be liudytojų nusikabino paveikslą. Bet viskas buvo kur kas proziškiau.Vinčensas pažinojo Luvrą kaip savo penkis pirštus, todėl rugpjūčio 21 d. 7 val. ryto, apsirengęs balta muziejaus uniforma, ramiai įėjo pro duris, skirtas darbuotojams. Pirmadieniais Luvras lankytojams būna uždarytas, salės tuščios, ir tai palengvino Vinčenso uždavinį. Jis ramiai nusikabino „Moną Lizą“, suvyniojo į drabužius ir išėjo iš pastato. Gatvėje jį įsidėmėjo parduotuvėlės darbuotojas, nusistebėjęs, ko žmogus bėga iš muziejaus su įtartinu ryšulėliu rankose. Beje, prekiautojo parodymai policijai nepadėjo. Svarbiausia, atlikdami kratas pas buvusius ir esamus Luvro darbuotojus, policininkai užsuko ir į V.Perudžos nuomojamą butą. Šis laikėsi labai ramiai ir paaiškino, kad visą dieną dirbo visiškai kitoje vietoje, toli nuo muziejaus. Tvarkos sergėtojai juo patikėjo ir išėjo, o Vinčensas su vogtu paveikslu išvyko į Italiją. Tolesnis vagies elgesys primena klasikinio maniako pagrobėjo stilių. Jis net dvejus metus laikė paveikslą dėžėje po lova ir išsitraukdavo tik norėdamas su juo pasišnekučiuoti, prieš tai apdairiai užsirakinęs duris. Jų „bendravimas“ baigėsi tuo, kad V.Perudžai „nuvažiavo stogas“ - jam ėmė rodytis, kad Džokonda jam vadovauja ir įsakinėja. Vagis visiškai pakriko: jis užsinorėjo atsikratyti „Monos Lizos“, praturtėti ir išplaukti į Pietų Ameriką. Tiesa, pažįstamų tarp kolekcininkų jis neturėjo, todėl Vinčensas priėmė tiesiog genialų sprendimą. Jis atėjo pas Alfredą Džerį (Alfredo Geri), meno galerijos Florencijoje savininką, ir pasiūlė pirkti paveikslą. A.Džeris susisiekė su Uficių muziejaus direktoriumi, ir šis šokiruotas patvirtino - prieš juos originalus L.da Vinčio šedevras. Jie pasiėmė „Moną Lizą“, neva parodyti klientui, ir iškvietė policiją, kuri sulaikė pagrobėją viešbučio kambaryje. „Džokonda“ iškilmingai apkeliavo visas Italijos parodas, lydima publikos susižavėjimo, ir buvo grąžinta į Prancūziją, kur užėmė savo vietą Luvre, dabar jau visą parą saugoma ginkluotos apsaugos.

Avantiūristų sąmokslas

Tai kam gi V.Perudža nugvelbė paveikslą? Dėl to ginčijamasi iki šiol. Italas už „amžiaus vagystę“ gavo vos šešis mėnesius kalėjimo ir išėjęs į laisvę noriai dalijo interviu. Jis pareiškė norėjęs grąžinti Leonardo kūrinį į tėvynę, mat „Džokondą“ su kitais italų meno kūriniais pagrobė Napoleonas. Prancūzijos imperatorius XIX a. pradžioje iš okupuotos Italijos išties į Luvrą pargabeno krūvą paveikslų, bet „Monos Lizos“ tarp jų nebuvo. L.da Vinčis pats atvežė savo šedevrą ir padovanojo Prancūzijos karaliui Pranciškui I, kai dirbo Paryžiuje rūmų dailininku. Tai įvyko likus 250 metų iki Napoleono gimimo, taigi imperatorius čia tikrai niekuo dėtas. Vis dėlto italų žurnalistai karštai gyrė V.Perudžą kaip Italijos patriotą.

Antroji „amžiaus vagystės“ versija - neva paveikslą užsisakė avantiūristas iš Argentinos Eduardas de Valfiernas, kartu su restauruotoju Ivu Šadronu iš anksto pasiruošęs šešias „Monos Lizos“ kopijas ir planavęs jas paskui pardavinėti turtingiems kolekcininkams visame pasaulyje kaip „tą patį pagrobtąjį paveikslą“. Tiesa, V.Perudža neigė jį pažįstąs, bet kas žino, kaip ten buvo iš tiesų...

Vėliau su „Džokonda“ vyko dar daug ko, įskaitant ir pamišėlių puolimą su rūgštimi, ir puodelių mėtymą į ją, ir bandymus apipilti raudonais dažais, ir laikymą slėptuvėse per Paryžiaus okupaciją 1940-1944 m.: šedevrą slėpė Prancūzijos patriotai, nes juo domėjosi asmeniškai H.Geringas (H.Goering). Bet daugiau paveikslas pagrobtas nebuvo. Vinčensas Perudža mirė 1925 m. spalio 8 d., per savo gimtadienį. Anksčiau jis tikėjosi, kad į jo laidotuves susirinks visa Italija, tačiau apie „amžiaus vagies“ mirtį laikraščiai net nepranešė. „Mona Liza“ nebūtų buvusi tokia žinoma visame pasaulyje, jeigu ne vienišo keistuolio išsišokimas. Mūsų laikais toks įvykis tikriausiai būtų pavadintas „virusine reklama“...

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s