Mokslininkams, mistikams ir entuziastams esmingai tiriant majų kalendoriaus ir pasaulio pabaigos reikalus, sinoptikams Lietuvą gąsdinant medžius laužysiančiais škvalais, padangei vis žliumbiant ir žliumbiant lietumi - pagrindiniu šalyje tiek po stogais, tiek širdyse siaučiančiu ir vis stiprėjančiu škvalu išlieka poezija, švenčianti jau keturiasdešimt aštuntąjį didžiausią tarptautinį festivalį „Poezijos pavasaris“.
Didis lietuvių poetas Vincas Mykolaitis-Putinas kitados sakė: „Žinome daug didesnių poetų už Maironį, tačiau Maironis mums kažkas daugiau negu jie. Ne savo raštų gausumu, ne tematikos svarumu, o savo lietuviško žodžio galia ir poveikiu mūsų sąmonei, - žodžio, padėjusio mums rasti save, apsispręsti ir visą amžių pasilikti su savo kraštu, su savo tauta“.
Gražu ir teisinga, kad 150 metų jubiliejų švenčiantis Maironis buvo taip pat ir pagrindiniu vakarykštės festivalio programos akcentu - šį kartą jam skirtas renginys vyko jo pirmtako Adomo Mickevičiaus Vilniaus apskrities viešojoje bibliotekoje, kur aktorė skaitovė Dalia Rasa Jankauskaitė sumaniai paminklą Maironiui surentė iš jo paties bei Justino Marcinkevičiaus, Antano A.Jonyno ir Marcelijaus Martinaičio eilių, iškilių rašytojų prisiminimų, o du jai talkinę talentingi muzikantai - kompozitorius Andrius Kulikauskas ir birbynininkas Kastytis Mikiška - išpuošė posmus kerinčiomis trelėmis.
Teatralizuotoje poezijos skaitymų programoje „Pavasaris. Anava. Maironis jau žydi“ aktorei pavyko atskleisti ne tik Maironio poezijos dvasią, ji meistriškai, sukurpusi iš didžių žmonių pasisakymų apie Maironį citatų, poetiškai ir nenuobodžiai papasakojo ir visą poeto biografiją, sudėliodama akcentus ant jo veiklos dominančių. Ir dar vienas komplimentas aktorei - skaitydama Maironio poeziją, ji atsilaikė prieš visa ką užliūliuojančią silabotoniką, išryškindama Maironio poezijos semantiką, taip pat dėl ritmo nedarydama nuolaidų kirčiavimui. Įsivaizduoju - tai nėra lengva, bet užtat rezultatas - užburiantis. Ypač tokiame muzikiniame fone, kokį sugebėjo sukurti virtuoziški aktorės pagalbininkai.
Prieš klasikus amžinai maištaujantis jaunimas galėjo po „Poezijos pavasario“ vėliava sau surasti ir kur kas šiuolaikiškesnių, kur kas XXI amžiaus žmogaus ausiai priimtinesnių posmų. Antai su dideliu entuziazmu „Poezijos pavasarį“ švenčiančius Vilniaus kolegijos Menų fakulteto studentus lankė poetas Vladas Braziūnas, Rašytojų klube bendrą kūrybos vakarą rengė kiti du viduriniosios kartos šalies poetai Edmondas Kelmickas ir Antanas A.Jonynas, drauge su žymiais bardais Sauliumi Bareikiu ir Olegu Ditkovskiu susibūrę renginyje intriguojančiu pavadinimu „Mylėti neeuklidiniam mieste“, o štai Mykolo Romerio universiteto studentams teko itin gardus kąsnis - keturių jaunų, gražių ir jau populiarių poetų ketvertukas: Domantas Razauskas, Aivaras Veiknys, Vytautas Stankus ir Mindaugas Nastaravičius.
Produktyvūs ir gyvastingi poetai paskaitė ne tik iš knygelių - taip pat ir visiškai naujų kūrinių, Domantas publiką pradžiugino ir nauja, dar mažai kam girdėta daina „Ilgosios šviesos“.
Publika (gal taip ir dera teisininkams?) buvo itin santūri, tačiau smagu buvo patirti, kad į Romerio universiteto salę kelią surado ne tik studentija - tarp publikos buvo regėti ir rašytojų, ir kritikų, ir netgi svečių iš užsienio.
Belieka pridurti, kad sostinėje bus gausu „Poezijos pavasario“ renginių ir šiandien - publiką džiugins po įvairias sostinės vietas pabirę poetai: Gintaras Bleizgys, Marius Burokas, Renata Šerelytė, Domantas Razauskas, Liutauras Degėsys, Birutė Mar, Valdas Gedgaudas, Sigitas Parulskis, Ramutė Skučaitė, na ir pats dar ne vainikuotas, bet jau visiems žinomas šių metų „Poezijos pavasario“ ir Maironio premijos laureatas Eugenijus Ališanka.