L.Tuleikio drobėse - liūdnoji Žemaitija

Leonardo Tuleikio jubiliejinė retrospektyvinė paroda Taikomosios dailės muziejuje (Arsenalo g.3A) pristato 130 tapybos drobių, sukurtų 1968-2011 m. Antanas Kmieliauskas, apėjęs sales, šūktelėjo: tai šitiek paveikslų nutapei! O autorius nugesino: kad nė trijų per metus neišeina...

Šiandien dailininko studijoje kalbą nuo to ir pradedame.

- Išties, o kurgi kiti?

- 56 - Dailės muziejuje. Nemažai privačiuose rinkiniuose. Parodą sukomplektavau iš to, ką turėjau dirbtuvėje. Ką tapiau sau. Būdamas visiškai laisvas, niekam nenorėdamas įtikti.

- Ir išėjo labai liūdna paroda, kupina nostalgijos praeitin nuėjusiam Žemaitijos kaimui, jo žmonėms, gyvensenos sanklodai. Ilgesio, vienatvės, nerimo motyvai...

- Į gyvenimą žiūriu be didelio optimizmo. Pokariu tiek visko pergyventa. O kai pagalvoju, ką mūsų tėvai iškentėjo. Visus likimo smūgius jie priėmė į save.

- Labai stipriai jaučiate kaimiškos kultūros ilgesį.

- Į ją nuolat bandau sugrįžti - į meilę gamtai, gyvulėliui, artimui. Ar girdėjot kada, kaip Žemaitijos bažnytėlėse gieda kalnus? Kai noriu ką vertinga nutapyti, prisimenu tuos giedojimus. Jie man kaip tikrumo kamertonas, verčiantis ir tapyboje ieškoti gilumos, dvasinio turinio.

- Visada pavyksta?

- Kur ten! Būna, vargsti, vargsti - tuščiai. Tada paguodi save: paveikslo nenutapei, bet gal pats kažkiek pasistūmėjai...

Yra toks Eidukevičiaus paveikslas „Miškas žiemą“. Lyg ir nieko ypatingo - tik medžiai ir sniegas. Bet kiek ten jausmo! Kaip tai paveiksle atsiranda - paslaptis.

- Bet jūs tą pajutot! Ar daug yra tokių? Sakysim, kolekcininkai - perka garsų vardą ar paveikslą?

- Turiu pripažinti, kad jie tapybą išmano. Išdėliok prieš juos 10-12 paveikslų - išsirinks patį geriausią. Todėl geriausius ėmiau slėpti. Kitaip - ką būčiau išsaugojęs šiai parodai. Žinovai! Prikiša nosį prie drobės ir sako: štai šita vieta! Oi, kaip pavyko! Kaip pirštu į dangų. Mat didelio paveikslo tolygiai gerai nenutapysi. Viena vieta pavyksta geriau, kita - ne taip gerai.

Ypatingą klausą tapybai turėjo Gudaitis. Ir jautrumą. Girdėjau sakant apie Vizgirdą: „Jo peizažuose pro tas susipynusias medžių šakas dūluojančios daržinės atrodo pilnos dvasių ir kaukų“. Jis dar sakydavo, kad paveikslai sendami gerėja. Kaip vynas. Nes ima švytėti dažų sluoksniai iš apačios.

- Kokia čia mistika?

- Matot, kai tapai tirštai, dedi dažą ant dažo, sluoksnį ant sluoksnio, ilgainiui dažų pigmentai ima savarankiškai „vaikščioti“ - sunkesni nusėda prie grunto, lengvesni išnyra paviršiun. Nuo to paveikslas tik išlošia. Jei paveikslui koks 40-50 metų - jis gerokai brangesnis.

- Tai todėl taip mėgstate tirštą pastozinę tapybą?

- Na, specialiai to tirštumo nedarau. Tiesiog tepi, tepi, auga tie gumuliukai, iškilimai. Sluoksnis švyti pro sluoksnį. Tas giluminis švytėjimas teikia tapybai paslaptingumo. Kita vertus, tapybos daugiasluoksniškumą sunkiausia nukopijuoti. Sakysim, dar niekam nėra pavykę nuplagijuoti prancūzų tapytojo Ruo (Rouelt) - pernelyg sudėtinga tapyba.

- Surasti savo stilių, savo temų ratą - ar tai ir nėra sunkiausia?

- Žinoma, kad taip. Gudaitis sakydavo: pirmus penkerius metus po studijų tik tą ir darykit - ieškokit savęs. Kaip jis buvo teisus! Atrinkinėdamas darbus šiai parodai staiga suvokiau, kad iš to pirmojo penkmečio nieko neturiu. Viskas sunaikinta, užtapyta.

- Eksponuojate gausybę peizažų. Tapote plenere?

- Nuo 1965-ųjų - tik dirbtuvėje. Viskas iš galvos. Iš vidaus.

- Tai gal todėl ten ne tik peizažai. „Ūkanotas ruduo“... „Nykios tolumos“... „Rudeniniai laukai“... „Apdegę medžiai“... Ir senojo kaimo žmonės. „Tėvų vaikystė“... „Seserys“... „Dviese vakare“... „Legendų senolė“...

- Jaučiu didelę skolą kaimui ir kaimo žmonėms. Doriems, darbštiems, teisingiems. Į juos remiuosi. Nes pats iš ten išėjau. Užaugau Plateliuose. Visi takeliai, paežerės basomis nupėduota. Nuo seniausiai - visos vasaros tėvų ūkyje, nors jų jau dvi dešimtys metų kaip nebėra. Ir senųjų kaimynų nebėra. Kai pagalvoji, kiek jie buvo doresni, tauresni už tuos dabartinius, brangiais automobiliais lakstančius...

- Ką ten veikiate?

- Kaime niekada darbų netrūksta. Neišleidžiu kirvio, pjūklo iš rankų. Su žmona nugriovėme ir perstatėme seną daržinę. Remontuojame, tvarkome, sodiname. Ilsiuosi nuo tapybos. Niekada net teptukų, dažų nepasiimu.

- O kokiems dažams atiduodate pirmenybę?

- Prancūziškiems „Franko“ ir angliškiems „Vindzoro“. Smetonos laikais tik tokius į Lietuvą ir atveždavo.

- Senieji meistrai taip pat buvo išrankūs dažams.

- O taip! Skaičiau Ticiano laišką Karoliui V. Jis nurodė, kad karaliaus portretui naudojęs tik tokius ir tokius dažus, tokį ir tokį laką - garantuoja 500 metų! Kas šiandien galvoja apie šimtmečių perspektyvą? Duok Dieve, kad išliktų nors pusšimtį...

- Gal tada nė tradicinės tapybos nebebus?..

- O! Neseniai girdėjau per radiją vieną moderniosios dailės pranašą. Pareiškė, kad Lietuvoje menas prasidėjęs... prieš 10 metų! Tai ką visą gyvenimą mūsų klasikai veikė - Gudaitis, Petrulis, Martinaitis, Savickas?..

- Kad tas neigimas visais laikais egzistavo. Gudaitis, reikia manyti, tik pasišaipydavo.

- Apie kovinguosius avangardistus ramiai sakydavo: praeis 1000 metų - pamatysim.

- Šiandien tokių autoritetų nebeturime?

- Man regis, ne. Visi nori būti pažangūs, šiuolaikiški, įtikti jaunimui.

- Pasak Majakovskio - zadrav štany bežat za komsomolom...

- Ne taip seniai čia buvo užėjusios dvi jaunos kritikės. Paminėjus Gudaitį šokosi kaip įgeltos: reikia baigti su tuo Gudaičio kultu!

- O kuo jums neįtinka naujieji menai?

- Aš ne prieš naujoves. Aš prieš pozą, tuštumą, bedvasiškumą. Girdėjau kartą Miltinį artistams sakant: „Man reikia vertybių, ne naujovių. O jūs po sceną su tuščiomis telegomis važinėjat“. Tiems naujiesiems pranašams - tik šokiruoti, stebinti. Pasakojo čia vienas, kad ir per Luvrą eina - lyg parduotuvėje pro kruopų lentynas. Mat viskas pasenę!

- Sako, kad didysis Leonardas visą gyvenimą nesiskyręs su „Mona Liza“. Ar turite paveikslų, su kuriais nesiskiriate?

- Štai dar kartą nueisiu į tą parodą ir atsirinksiu. Bet kas toliau? Kas tų mano išrinktųjų (o ir visų kitų) laukia? Kam aš juos paliksiu? Dar ir iš čia tas liūdesys...