respublika.lt

2017 gegužės 26, penktadienis

Lietuvybė bunda?nuotraukos (16)

2015 vasario mėn. 28 d. 13:41:36
Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas

Pristatydamas neseniai Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą Lietuvos filosofo, kultūrologo ir poeto Vytauto Rubavičiaus knygą „Vėluojanti savastis“ ką tik praūžusioje Vilniaus knygų mugėje literatūros kritikas Valentinas Sventickas surengė diskusiją „Moderniosios lietuvybės ypatumai“, kurioje drauge su knygos autoriumi apie lietuvybę ir skaudžiausias jos problemas diskutavo vienas įžvalgiausių ir svarbiausių šalies filosofų Vytautas Radžvilas bei filologas, kalbos tyrinėtojas Naglis Kardelis.

 

Be abejo, dėl tvirtos renginio kalbėtojų pilietinės pozicijos ir jų apsisprendimo tarnauti lietuvių tautai bei Lietuvos valstybei abejonių nekyla - šios asmenybės deklaruoja tuos pačius prioritetus kaip ir prieš dešimtį, prieš dvidešimtį metų... Tačiau prisiminkim, kas gi prieš dešimtį metų teikdavosi jų klausyti? O štai dabar - į ne tokią jau ankštą renginio salę niekaip neįstengė sutilpti visi, kuriems lietuvybė pasirodė užtektinai svari priežastis čia ateiti: žmonės iš aplinkinių salių nešėsi papildomas kėdes, sėdosi ant grindų, spaudėsi pasieniuose... Beje, didesnioji publikos dalis - jaunimas...

Argi tai nėra pats tikriausias lietuvių Tautos budimo ir sąmonėjimo įrodymas, svarbesnis net ir už pristatomoje knygoje bei scenoje išsakytas įžvalgas? Argi tai nėra pati šviesiausia viltis, tvirtinanti, kad nors ir vėluodama, bet mūsų savastis visgi ateina - ir šios knygos puslapius, ir renginyje susirinkusiųjų protus bei širdis ji pasiekė dar ne pernelyg vėlai.

V.Rubavičius apie savąją knygą kalbėjo: „Vėluojanti savastis“... Manau, šis pavadinimas gerai atspindi sankabą tarp lietuvybės ir mano asmeninės patirties. Juk viskas, ką mes stengiamės suvokti, kyla ne iš kur kitur, o iš asmeninių atverčių. Net ir tuos dalykus, kuriuos jau tareisi supratęs, jau pasisėmęs, dar reikia savyje sunokinti, jie turi kaži kur giliai nugulti, kad staiga nušvistų sąmonėje. Jau senokai gilinuosi į asmeninės patirties aspektą, atminties veikimą, mėgindamas išsiaiškinti, kas mes esame savo pačių, kokie išliekame kitų žmonių atmintyje... Visas šias atmintis derėtų paversti vientisu audiniu, idant galėtumei pamatyti tikrąjį savo paveikslą.

Štai taip save tirdamas, neišvengiamai priartėji prie gimtosios kalbos ir Tautos kontekstų, nes tai - kiekvieno žmogaus giliausieji šakniniai dalykai. Juk pirmiausia, ką suvokiau apie save šiame pasaulyje, - kad esu lietuvis. Ši prigimtinė savastis ir yra pagrindinė manosios knygos tema, vingiuojanti per sovietines patirtis, nušviečianti nūdienos situaciją...

Su Tauta ir valstybe susiję klausimai Lietuvos žmonėms rūpėjo nuo pat išsivadavimo iš sovietų imperijos laikų, manėme, kad pirmoji visų mūsų bendra užduotis, atgavus Nepriklausomybę, darniai suremti pečius ir imti kurti stiprią valstybę. Deja, buvo padiriguota kitaip - pasirodė, kad svarbiausia kuo skubiau Lietuvą privatizuoti, suraikyti ją sklypais, paversti privačios nuosavybės lopinėliais ir atsitverti vieniems nuo kitų tvoromis. Nenoriu nuteikti pesimistiškai, bet išties po Nepriklausomybės atgavimo lig šiol valstybės dar nė nepradėjome kurti - tiesiog pakeitėme atributiką, perėmėme valstybinį mechanizmą ir išmokome jį administruoti. Viskas. O apie kokius nors žingsnius, kuriuos galima būtų pavadinti valstybės kūrimu, nė kalbėti nėra ko.

Lietuvybės ir Lietuvos valstybės klausimai ypač aktualūs, skaudūs ir gyvybiškai svarbūs man tapo po Lietuvos įstojimo į ES, supratus, kokiomis nuostatomis šis darinys vadovaujasi ir koks likimas jame numatytas mažoms tautoms. Ypač tada, jei jos dar ir nesuvokia savosios integracijos kaip galingo iššūkio, reikalaujančio tuojau pat susitelkus ieškoti atsako - pagal galimybes gintis tiek politinėmis, tiek kultūrinėmis priemonėmis.

Ši knyga - tai mano nenoras susitaikyti su tuo, kad kitados palaužti ir suniokoti lietuviai, netekę net Tautos statuso, lenkų suniekinti iki tiesiog „liaudies“ apibrėžimo, vėliau stebuklingai nubudę, susivieniję, per labai trumpą laiką tapę ne tik Tauta, bet - valstybę turinčia Tauta - istorijos subjektu, kas yra didžiulė pergalė ir didžiulė Dangaus dovana, šiandien laisva valia vėl nori atsižadėti savojo valstybingumo ir vėl vietoj Tautos tapti nuo kitų sprendimų ir malonės priklausančia „liaudimi“. Aš to nenoriu - noriu būti istorijos subjekto, valstybinės Tautos lietuviu“.

Profesorius V.Radžvilas, kalbėdamas apie knygą „Vėluojanti savastis“, patikino, kad ginčytis su V.Rubavičiaus teiginiu apie taip ir nepradėtą po Nepriklausomybės atgavimo kurti Lietuvos valstybę - neįmanoma, įmanoma tik paaiškinti, kodėl: valstybė nė negali būti sukurta, kol nėra esminio jos steigėjo - Tautos. Pasak filosofo - lietuviškai kalbantys, laisvalaikiu dainuojantys lietuvių liaudies dainas ir šokantys tautinius šokius žmonės dar nėra Tauta, jeigu Tautą suprantame kaip politiškai suorganizuotą žmonių bendriją. Tokie lietuviakalbiai ir lietuviakultūriai žmonės jau sykį gyveno buvusios Prūsijos žemėse. Kur jie dabar? Be pėdsako - ištirpę. Jie nebuvo susiorganizavę savigynai - nebuvo virtę Tauta ir kaip tik todėl kitų tautų buvo „sunaudoti“ kaip abstrakti žmogiškoji biomasė - žaliava jų tautų kultūrai, galiai ir šlovei kurti. Privalome suvokti, kad šiandien lygiai tas pats yra mėginama padaryti su mumis - Lietuvos visuomene, neįstengiančia virsti sąmoninga, vieninga Tauta.

„Kaip jums atrodo, kodėl tokių knygų, kaip šiandien aptariama „Vėluojanti savastis“, Lietuvoje labai reta? Ogi todėl (nors ir liūdna tai pripažinti), kad sovietų okupantams vis dėlto pavyko nukirsti autentišką mūsų kultūrinę tradiciją ir vietoj jos išugdyti „tarybinių kultūrininkų“ sluoksnį, tebevešintį ir šiandien. Beje, šį sluoksnį sudaro daugiausia nuoširdūs ir geranoriški žmonės, tačiau visi jie išsiskiria tuo, kad visiškai neturi politinės ir valstybinės sąmonės. Štai kodėl, atgavus Nepriklausomybę, valstybinę sąmonę turinčių žmonių skaičius pasirodė katastrofiškai mažas. Įvyko paprastas dalykas - tie kultūrininkai, kurie buvo įpratę prie „tarybinės kultūros“ modelio, akimirksniu tapo „europinės kultūros“ kūrėjais. Tad pasikeitė labai ne daug kas, vietoj demono, kuriuo sovietiniu laikotarpiu buvo vadinami Vakarai, šiandien demonu įvardijami Rytai, o lietuviško autentiško požiūrio į pasaulį kaip nebuvo, taip ir nėra“, - sakė V.Radžvilas.

Įdomi, drąsi ir ugninga diskusija plito, apimdama vis naujus nacionalinės svarbos kontekstus, apnuogindama tikrąją Lietuvos valstybės ir lietuvių Tautos padėtį „tolerantiškajame“ ES glėbyje, mūsų politikų ir šalies vadovų bestuburiškumą, absoliutų neišmanymą, ką išties reiškia ir kam apskritai yra reikalinga valstybė - kol galiausiai iš V.Sventicko lūpų išsprūdo, ko gero, neplanuotas, bet pats nuoširdžiausias ir aktualiausias klausimas: „Tad ką gi privalome daryti, kaip iš esamos padėties mums reikėtų kapstytis?“

Atsakydamas knygos autorius savąjį žvilgsnį nukreipė į jaunimą, tvirtindamas, kad Lietuvos ateitis vis dėlto yra jų, o ne nūdienos politikų rankose. Svarbiausia, pasak jo, idant būtų kas jaunimui pasako, kad lietuviškai mokančiu kalbėti žmogumi, gebančiu kurti meninius, intelektualinius ar kitokius dalykus kiekvienas galime būti bet kurioje pasaulio šalyje ir daugiau ar mažiau sėkmingai integruotis svetimoje aplinkoje bei kultūroje, tačiau turėti savąją valstybę, kaip savosios kultūros versmę ir sostinę, galime tik čia, paties Dievo mums skirtoje vietoje. Todėl, pasak V.Rubavičiaus, kuo skubiau dera susirūpinti kultūros politika ir švietimu, kaip institucijomis, privalančiomis formuoti jaunų žmonių sąmonės, moralės ir pasaulėjautos stuburą, kad pagaliau būtų siekiama ugdyti savajai Tautai ir savajai valstybei moraliai atskaitingus žmones, o ne vien administruoti „moksleivių krepšelius“.

„Juk svarbiausioji mūsų visų ir kiekvieno asmeninė misija - nepaliaujamai kurti save kaip lietuvius, išlaikant savo sąmonėje gimtinės svarbą, žemės svarbą, gimtosios kalbos svarbą ir suvokiant, kad kaip tik nuo šios pajautos prasideda mūsų autentiškumas, nacionalinė pasaulėjauta, unikali lietuvių kultūra“, - sakė V.Rubavičius.

Na, o profesorius V.Radžvilas į šį baigiamąjį klausimą atsakė trumpai ir tiksliai: „Svarbiausia mūsų Tautos užduotis šiandien - sąmonėti, o tai reiškia - skaityti tokias knygas“.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (16)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ČEMPIONAI: Latvijos vyrų krepšinio čempionato ketvirtosiose finalo rungtynėse ketvirtadienį Rygos VEF komanda, kuriai atstovauja Arnas Labuckas, namuose 78:69 įveikė Ventspilio „Ventspils“ ekipą su Edgaru Želioniu ir laimėjo seriją iki keturių pergalių 4-0.
  • REKORDAS: Rygos lengvosios atletikos taurės varžybose ketvirtadienį 2015 metų Europos jaunimo čempionato prizininkas Edis Matusevičius pagerino 13 metų gyvavusį Lietuvos rekordą ir įvykdė pasaulio čempionato normatyvą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
jogle rugsejis

Kaip Lietuvoje sumažinti korupciją?

balsuoti rezultatai

Ar skaitmenizuojamos paslaugos didina socialinę atskirtį?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +5    +9 C

   +7   +9 C

 

   +5   +8 C

   +14   +22 C

  +15  +18 C

 

   +17  +20 C

    7-10 m/s

     1-5 m/s

 

      2-5 m/s

USD - 1.1214 PLN - 4.1793
RUB - 63.1321 CHF - 1.0904
GBP - 0.8653 NOK - 9.3330
reklama
pirtis