Aštuoniolika šalių, arba 12 765 kilometrai, įveikti dviračiu. Tūkstančiai kadrų, užfiksuotų Graikijoje, Turkijoje, Gruzijoje, Azerbaidžane, Kinijoje ir kitur. Tokią kelionę įveikė kaunietis gydytojas Valentinas Kabašinskas.
“Dviratis man - laisvės simbolis. Kur nori, sustoji, skleidi palapinę. Norėjau bendrauti su vietos žmonėmis, suaugti su jais”, - kodėl keliavo ne lėktuvais, o dviračiu, pasakoja V.Kabašinskas. 2008 m. vasario 20 d. sėdęs ant dviračio Graikijoje, namo iš Pekino jis grįžo po daugiau kaip pusantrų metų.
Gydytojas pasakoja, kad jo kelionės tikslas buvęs noras sustabdyti laiką. “Gyvenimas toks gražus. Turime išnaudoti kiekvieną akimirką ir džiaugtis, kad gyvename, - įsitikinęs keliautojas. - Dejuojame dėl nebūtų dalykų, dėl būsimų problemų. Keliaudamas sutikau žmonių, kurie tikrai turi dėl ko dejuoti, bet jie tik šypsosi ir džiaugiasi gyvenimu. Tikriausiai daugelis keliautojų pamato, kad gyvenimo džiaugsmui didelių materialinių turtų nereikia”.
Su Lietuvos vardu lūpose
Keliaudamas V.Kabašinskas išdalijo begales suvenyrų ir ženkliukų su Lietuvos atributika. Jam svarbiausia, kad visur paliko gimtosios šalies pėdsaką.
“Gal kada nors tolimose šalyse archeologai atras ne tik monetų, bet ir ženkliuką iš Lietuvos. Sustojęs visada sakydavau, kad esu iš Lietuvos”, - pasakojo keliautojas.
Beje, jis ir pats netikėtai atrado lietuviškų pėdsakų Turkijoje, Polonezo vietovėje, kur palaidoti 1831 m. sukilimo dalyviai. Tai žmonių, emigravusių iš Rusijos, kapinės. Jas, nupirkęs žemės, įkūrė rusų grafas. Ant vieno antkapio buvo parašyta, kad čia guli bajoras, kilęs iš Lietuvos.
Dykumoje be vandens
Tikros laisvės norėjusiam kauniečiui keliautojui teko pajusti ir įsipareigojimų skonį. Likęs vienas jis prarado teisę suklysti, susirgti, paklysti. “Paklausi, už kiek kilometrų bus vandens, atrodo, tau paaiškina, supranti. Važiuoji link šaltinio, kuris turėtų būti už 5 kilometrų. Bet pasirodo, kad vanduo - už keliasdešimties kilometrų...” - vieną pavojingiausių kelionės atkarpų Takla Makano dykuma pamena V.Kabašinskas.
Dykumoje siautė viesulai, pūtė stiprus šoninis vėjas, būdavo baisu sustoti. Kartais keliautojui tekdavo ilsėtis pasislėpus po akmeniu, baiminantis, kad tik neužmigtų. “Toliau į kelionę imdavau tiek vandens, kad užtektų ne tik numatytam keliui, bet ir liktų”, - pasakoja gydytojas.
Iš ilgosios kelionės kaunietis grįžo gerokai praturtėjęs - sukaupęs net 8 tūkst. unikalių kadrų kolekciją. Dalį jų sudėjo į albumą “Lietuva Šilko kely”.
“Kiekviena nuotrauka man brangi, tačiau į albumą dėjau tokias, kurios žavėtų kiekvieną. Keliaudamas dviračiu nuolat sustodavau, kalbindavau žmones ir juos fotografuodavau”, - pamena keliautojas, besidžiaugiantis, kad daugelį žmonių jam pavyko nufotografuoti nepastebimai.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
