Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai

Jau XIII a. pabaigoje į valdžią Lietuvoje atėjus Gediminaičių dinastijos valdovams, Pilies kalno papėdėje pradėti statyti mūro įtvirtinimai. Archeologiniai ir dendrochronologiniai tyrimai parodė, kad tai ankstyviausi mūro civilizacijos požymiai dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Didžiųjų kunigaikščių Vytenio ir Gedimino valdymo metais šioje vietoje suformuota autonomiška mūro pilis su gynybinėmis sienomis, bokštais, statiniais jos viduje. Šis gynybinis kompleksas XIV a. pradžioje dar apjuostas ir platesnę teritoriją aprėpusiais Žemutinės pilies mūrais ir tapo vėlesnės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rezidencijos plėtros vieta. Vytauto Didžiojo ir kitų valdovų laikais gotikinius bruožus turėję statiniai Vilniaus žemutinėje pilyje ir toliau nuolatos buvo perstatomi. Manoma, kad XV-XVI a. sandūroje, valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, o vėliau ir Lenkijos karaliui Aleksandrui Jogailaičiui, Žemutinės pilies šerdyje stūksoję viduramžiški statiniai perstatyti į vėlyvosios gotikos rezidencinius rūmus, Žygimanto Senojo laikais šie įgijo renesansinių bruožų. Valdovų rūmų plėtra ir naujų korpusų statybos vyko 1544-1548 metais valdovo Žygimanto Augusto iniciatyva. Šiuo laikotarpiu fasadai jau buvo tinkuojami, jie dar papildyti natūralaus akmens karnizais, Renesanso epochai būdingais langų apvadais. Po 1610 m. gaisro Valdovų rezidencijos Vilniaus žemutinėje pilyje rekonstrukcija rūpinosi Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Zigmantas Vaza, vėliau - šio sūnus Vladislovas Vaza. Rūmų atnaujinimo darbai buvo veikiami naujojo stiliaus - šiaurietiškojo manierizmo, kuris netrukus peraugo į ankstyvąjį baroką. Tačiau rūmų pietų ir rytų korpusų išorės ir kiemų fasadų pagrindinė kompozicinė sąranga išliko be didesnių pakitimų.

XVIII a. antroje pusėje Žemutinės pilies rūmai buvo apleisti: po gaisrų ir karų nebuvo tinkami remontuoti, stovėjo tušti ir neprižiūrimi. Lietuvos gubernatoriui reikalaujant, miesto magistratas 1799 m. spalio 19 d. pasirašė sutartį su Kremenčugo pirkliu Moisiejumi Sluckiu: jam leista rūmus nugriauti 1801 m. Nemaža dalis plytų buvo perduota Lietuvos vyriausiajai mokyklai - universitetui. Iš jų Botanikos sode buvo pastatyti didžiojo šiltnamio sienos ir gilūs pamatai. Tik rūmų rytinio korpuso šiaurinė dalis liko nenugriauta; joje po rekonstrukcijos apsigyveno Abraomas Šliosbergas. Tai rodo, kad vilniečiai patys nebuvo linkę griauti Valdovų rūmų, todėl vykdytojus teko kviestis iš svetur. XIX a. pradžioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės simbolio nebeliko, viskas buvo sulyginta su žeme.

Dr. N.Kitkauskas pasakojo, kad 1983 m. Vilniaus miesto valdžia nutarė senamiestyje pastatyti Nacionalinę galeriją. Susikūrė net 24 architektų kolektyvai, kurie konkursui pateikė savo projektus. „Mes su architektu Augiu Guču pateikėme projektą, siūlydami atstatyti Valdovų rūmus ir juose įrengti Nacionalinę galeriją. Tai galbūt ir buvo pirmasis žingsnis, žengtas virtualioje erdvėje. Recenzentai gerai įvertino mūsų darbą, bet buvo pasakyta, kad Vilnius juk ne Varšuva - tuo metu ten buvo atstatomi karališkieji rūmai.“

Bėgo metai - devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo nuspręsta A.Šliosbergo namą (šiame name pokaryje buvo įkurdinti Respublikiniai pionierių rūmai) pritaikyti Tautų draugystės muziejui, todėl reikėjo atlikti architektūrinius ir archeologinius tyrimus. Jie pradėti 1987 m. ir vyko iki 2009 metų. Įsitikinta, kad šis pastatas išsaugojo ne tik Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Žemutinėje pilyje rūsius, bet ir rezidencijos pirmojo aukšto sienų fragmentų. 1993 m. įkurta savarankiška įstaiga Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“.

2000 m. Seime buvo priimtas įstatymas dėl Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties. Kertinis akmuo, atkuriant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidenciją, buvo padėtas 2002 m. gegužės mėn. ir didelį Tautos pasiryžimą atkurti Valdovų rūmus palaikė tuometis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas: „Noriu, kad Lietuva išmoktų gyventi pati, o antras mano gyvenimo tikslas - užbaigti Valdovų rūmus. Ir aš manau, kad tai yra valstybingumo simbolis...“ - tokie žodžiai mus pasitinka įeinant pro rūmų vartus.

Paradoksalu, tačiau kai prasidėjo atkūrimo darbai, pasipylė kritika, ir ne iš eilinių piliečių, o iš intelektualų ir politikų. Priežasčių yra kelios, pirmiausiai tai dėl nesąmoningumo, antra - dėl nežinojimo, o trečia - dėl nenorėjimo žinoti. Tomas Venclova, prieš tai buvęs aršus Valdovų rūmų atstatymo kritikas, apsilankęs Valdovų rūmuose ir juos pamatęs sako: „Na ir kas? Tai erdvė, kurioje vyksta aukščiausio lygio kultūrinis gyvenimas, ne imitacija, ir ta vertė pakylėja Valdovų rūmus į aukščiausios, karališkos erdvės sampratą, sąvoką ar kategoriją.“

Užsienio ekspertai ir specialistai labai aukštai vertina šį projektą, tiek modernaus inžinerinio sprendinio požiūriu, tiek atkūrimo koncepcijos prasme. Štai prieš keletą metų Vilniuje apsilankiusius Berlyno karališkosios pilies atkūrėjus nustebino tai, jog maža šalis įgyvendino tokį ambicingą ir techniškai sudėtingą projektą, o Venecijos dožų rūmų direktorius prof. Džandomenikas Romanelis (Giandomenico Romanelli) taikliai akcentavo, kad šiuo projektu atkuriama Tautos ir valstybės identitetui gyvybiškai svarbi istorinės atminties vieta.

Pasak Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotojos dr. Jolantos Karpavičienės, šis neįkainojamos mokslinės vertės projektas stokojo platesnės apimties ir sistemiškesnių viešųjų ryšių, galbūt dėl to atsirado panašaus pobūdžio kritika. Viešojoje erdvėje buvo painiojamos sąvokos atstatymas ir atkūrimas. Istorikai seniai atsisakė minties, kad žmogus gali pažinti istoriją tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų. Istorinės tiesos nėra, galima tik artėti prie jos, istorija gyva tampa tik tuomet, kai dabarties žmogus užduoda klausimą praeičiai - kokia mūsų istorinė tapatybė? Šis projektas nuo pat pradžių buvo sumanytas kaip atkūrimo projektas. Antžeminė Valdovų rūmų dalis - tai statinys, kuris lyg gaubtas laikosi ant 20 m į gylį smingančių gelžbetoninių polių ir apglėbia didelį kultūrinio paveldo plotą bei atveria jo gelmę. Kitaip nei kitose Lietuvos vietose, kuriose po archeologinių tyrimų dėl gamtos ir klimatinių sąlygų perkasos paprastai vėl užpilamos žeme, Gedimino kalno papėdėje surasti archeologiniai radiniai eksponuojami autentiškose erdvėse. Tai yra ta vieta, pasak Justino Marcinkevičiaus, kur labai daug Lietuvos...

20 metų buvo nuosekliai ir sistemingai vykdyti archeologiniai tyrinėjimai, žiemą vasarą, vaizdžiai tariant, iki pat Lietuvos istorijos gelmių gausių archeologinių radinių turtingas kultūrinis sluoksnis čia siekia 8 metrų gylį. Dėl aukšto gruntinio vandens ir drėgnos terpės jame gerai išsilaikė organinės kilmės - mediniai, odiniai ir kt. radiniai. Esminis dalykas yra tas, kad tas didžiulis archeologinis paveldas ir istorinės žinios dabar tampa aktualios, nes atsirado topografinis objektas, kuriame adekvatu kalbėti apie mūro civilizacijos ištakas ir raidą bei apie gotikos, Renesanso ir baroko kultūros epochų raišką mūsų šalyje, apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Europos muzikos istoriją, apie operas, kurios čia pastatytos anksčiau negu Paryžiuje ar Londone, apie vakarietiško tipo monarcho rūmų ceremonialo dalykus. Taip pat apie diplomatijos istoriją, kuri liudija, kad Valdovų rūmuose buvo priimami pasiuntiniai, kurių atstovaujamų valstybių amplitudė siekia nuo Vatikano iki Persijos. Stebėdami eksponuojamus autentiškus radinius, kurie buvo surasti archeologinių kasinėjimų metu, žmonės mato, kaip keitėsi Vilniaus centre gyvenusių pirmtakų gyvensena beveik nuo akmens amžiaus iki XVII a. vidurio, kai rezidencija buvo suniokota maskvėnų kariuomenės. Remiantis archeologine, istorine medžiaga, Jogailaičių dinastijos ir kitų Europos monarchų rezidencijų analogijomis, atkuriama vizija, kaip galėjo atrodyti rezidencijos gotikiniai, renesansiniai bei ankstyvojo baroko interjerai ir kokias funkcijas šios menės atliko istoriniais laikais.

Kiekviena Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje surengta paroda papildoma pažintine, kultūrine ir edukacine programa. Gyvosios parodos ciklo metu vyksta nemokamos viešos paskaitos ir kino filmų peržiūros, rengiami edukaciniai, literatūriniai, muzikiniai projektai, visuomenės susitikimai su istorikais bei kultūros paveldo tyrėjais. Taip išplečiamos parodos informacinės galimybės. Išleidžiami parodų katalogai, kurie turi išliekamąją vertę, juose skelbiami tyrinėtojų straipsniai. Muziejus rengia ir publikuoja mokslines studijas, skelbia istorinius šaltinius.

Nors muziejai vertinami pagal kiekybinius statistinius parametrus, Valdovų rūmų muziejus sukuria dalykus, kurių pagal šiuos parametrus negalima išmatuoti. Tai yra socialinis kapitalas, nes čia ateina žmonės su šeimomis praleisti laiką, kad pažintų savo praeitį. Svarbus dalykas ir pilietinė pridėtinė vertė, patriotiškumo ugdymas, tai labai svarbi misija - ne kartą išėjus iš rūmų, teko girdėti žmones sakant: „Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis, nes aš daug sužinojau apie save, savo kraštą, istoriją, apie čia gyvenusius žmones ir juos pažinęs, aš jaučiu atsakomybę už tai, ką aš čia veikiu šiame gyvenime ir ką aš perduosiu ateities kartoms.“ Ta šviesa, kuri užsidega akyse kiekvieno apsilankiusio Valdovų rūmuose, atkartojama ir mūsų „Tautiškoje giesmėje“: „Ir šviesa, ir tiesa, mus žingsnius telydi...“ Akmuo, kuris statytojų buvo atmestas, tapo kertiniu akmeniu.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“