respublika.lt

2018 rugpjūčio 19, sekmadienis

Lietuvių menininkai kuria Kinijojenuotraukos (2)

2018 balandžio mėn. 29 d. 10:41:11
Danutė ŠEPETYTĖ

Kodėl žinoma lietuvių menininkų šeima - režisierė Ramunė KUDZMANAITĖ ir šiuolaikinio meno kūrėjas Antanas ZABIELAVIČIUS jau antrą sezoną darbuojasi Kinijoje? Gal namie maža vietos? Rutinos per daug? Gal per didelė konkurencija? Pernai jų pastatyta modernios autorės kinų pjesė „Naujas laukas“ dar nebaigė savo kelionės po Kinijos teatrus, o dienotvarkėje naujas išbandymas - R.Kudzmanaitė režisuoja pilno metro vaidybinę kino juostą „Šunys“.

 

R.Kudzmanaitės spektaklis su pasisekimu buvo rodomas kiekvieną savaitę vis kitame mieste ir labai greitai prasigyveno iki fanų klubo. Režisierė nusistebėjo pirmąsyk pamačiusi salėje tarp gėlių skendintį spektaklyje vaidinusios garsios aktorės portretą, bet paskui, patyrusi, kad šis epizodas lydi spektaklį iš miesto į miestą, suprato - taip kinų teatro mylėtojai rodo pagarbą savo išrinktiesiems.

Kinija menininkų gyvenime radosi staiga, tačiau, galima sakyti, pačiu laiku, nes kūrybinei režisierės R.Kudzmanaitės energijai Lietuvoje jau ėmė stigti erdvės. Kažkas pažadėjo, bet apgavo, dokumentinis filmas apie seseris Chodakauskaites - Sofiją Smetonienę ir Jadvygą Tūbelienę - artėjo pabaigos link (rudenį laukiame premjeros), ir praėjusiais metais Lietuvoje pasirodę kinų prodiuseriai, ieškantys Europoje režisierės moters, buvo ta proga, kurios R.Kudzmanaitė nenorėjo praleisti. Likimas buvo jai palankus, ji laimėjo konkursą ir stačia galva nėrė į kitonišką kasdienybę.

Spektaklis turėjo gimti neįtikėtinai greit - per vieną mėnesį, po tiek dienų jis ir susikvietė žiūrovus; filmui duota šiek tiek daugiau laiko, bet neįprastai mažai europiniais ir holivudiniais standartais - su parengiamuoju laikotarpiu - viso labo keturi mėnesiai. Pasak Ramunės, kinai labai darbštūs žmonės, pripratę dirbti be išeiginių. Prodiuseriai aiškino, nežinantys, kas tai yra, nes išskyrus kinų Naujųjų metų ir pavasario šventės atvejus, jie dirba be poilsio dienų. Lietuviams pavyko išsiderėti po vieną išeiginę kas 10 dienų, nors tuo metu, kai jie ilsėsis, kinų komanda ką paliepta pluoš išsijuosusi. Humanistinis filmas skirtas jaunajai auditorijai ir jo siužetas klostosi apie šunų (pamestų, išmestų, valkataujančių, kartais net tampančių užkandžiu) ir žmonių santykius.

„Pirmą kartą, kai važiavome į Kiniją, - pasakoja menininkas A.Zabielavičius, - tikėjomės paties blogiausio, o atvažiuojam: keliai kaip stiklas, geriausi, nuo architektūros negali atitraukt akių, nematyta niekur, - važiavom į gariūnų Kiniją, o, pasirodo, atvažiavome į technologijų šalį, kur net parduotuvėse atsiskaitoma naudojantis mobiliaisiais telefonais. Anksti atsibudęs rytais mėgdavau pasivaikščioti po miestą, ir koks buvau nustebęs, pamatęs Pekino centrinėje gatvėje ant suoliukų tysančius benamius, kaip visur - katrą antklode užsiklojusį, katrą kartonu pasiklojusį, bet vieną ir kitą plepančius mobiliuoju telefonu, - vadinasi, čia gali neturėti namų, bet turėti telefoną ir naudotis šiuolaikinėmis technologijomis - privalai. Paskui net juokavome: jei pamatęs kiną, jo rankose nematysi mobiliojo telefono, vadinasi, jis - jo kišenėje.“

Repetuojant spektaklį jo kūrėjams teko susidurti ir su cenzūra, kurios prodiuseriai patarė neignoruoti, baimindamiesi, kad kitu atveju spektaklis, kaip būdavo kadais ir Lietuvoje, gali būti uždraustas. Joks spektaklis, filmas, meno paroda ar knyga Kinijoje negali pasirodyti be Kultūros komiteto leidimo. Kadangi pjesės veiksmas nukelia žiūrovus į kinų kultūrinės revoliucijos laikus, kai kurios drąsiai gudraujančios tiek scenografo A.Zabielavičiaus, tiek R.Kudzmanaitės metaforos neliko nepastebėtos. „Ne viską galėjome įgyvendinti, ką sumanę, - pasakojo režisierė, - bet jie viską supranta ir be žodžių. Niekas viešai nesikalba apie politiką, bet visi puikiai supranta jos niuansus.“

Režisierė per tą laiką sako spėjusi įsižiūrėti į kinus ir juos pamilti, jie pasirodę daug atviresni už europiečius. Giriasi jau pramokusi dažniausiai vartojamų žodžių, pradėjusi piešti hieroglifus ir netgi tikina, kad kinų kalba graži, daininga, muzikali.

„Jau čia nemeluok, - prieštarauja Antanas, - nelabai jau graži ta kalba...“

Ta proga R.Kudzmanaitė kaip linksmą nuotykį pasakoja atvejį, kai spektaklio prodiuseris priėjo prie Antano po premjeros ir taręs, kad menininkai vienas kitą supranta be vertėjų, pavadino puodelio kavos. Kaip jie susikalbėję, jai iki šiol yra mįslė.

„Na, - sako Antanas, - pasižiūrėjom vienas kitam į akis, patylėjom, aš kažką kalbėjau angliškai, barmenė stengėsi išversti, bet nebuvo reikalo, nes kinai šiek tiek kitokie - jie prasmę pagauna iš intonacijos, iš žvilgsnio... Jie tokie draugiški, kad mums pabodo tie kinietiški restoranai ir jų noras žūt būt nusivest į garsiausią Pekino restoraną, kuriame valgė ir JAV prezidentas Barakas Obama (Barack Obama). Ten toks paprotys: visi sėdi aplink apskritą stalą, jis sukasi ir viską, kas ant jo sudėta, reikia paragauti. Tas ragavimas yra begalinis: gausybė patiekalų ir jei suvalgai vieną iš jų, jei tavo lėkštė tuščia, padavėjas vėl pakiš tą patį patiekalą. Kam jūs tiek daug maisto paliekate, klausėme jų, kam išmetat, o jie aiškina: blogas ženklas, jei lėkštė švari. Jei maisto nelieka lėkštėje, vadinasi, nesitikėk gausos, vadinasi, bus neturtingi metai.“

„Prieš Kiniją Antano tėtis man prisakė visur, kur tik turėsiu progos, skelbti, kad Vytauto Lietuva buvo iki Juodosios jūros, - pasakoja R.Kudzmanaitė. - Parašykit Antano tėčiui: visur, kur tik galėjau, kai laikraščiai ėmė interviu ir žurnalai, kai kalbėjau per radiją ir televiziją, visiems pasakojau apie Lietuvą iki Juodosios jūros, o kai primindavau, kad lietuviai sustabdė mongolų-totorių puolimą, jie itin suklusdavo, - trumpai tariant, mes šitą misiją atliekam su džiaugsmu ir pasididžiavimu prieš kiekvieną spektaklį kiekvienam mieste, kur tik tenka būti. Mūsų prodiuseris sakė: jūs neįsivaizduojat, kiek tūkstančių kiniečių sužinojo žodį Lietuva ir kur ji tokia yra.“

Išsprūdus iš namie vyraujančių šaltų, nepatiklių tarpusavio santykių atmosferos, menininkams buvo malonu patirti, kad tolimoje šalyje jų darbu džiaugiasi, dėkoja už kūrybiškumą ir siūlo pratęsti bendradarbiavimą. Dramaturgę sužavėjo spektaklio estetika ir ji pareiškė norinti, kad R.Kudzmanaitė režisuotų ir kitą jos kūrinį. Ramunė kalba apie kinus kaip šiltus svetingus ir sumanius žmones, spėliodama, ar tik ne įsišaknijusios žmonėse senosios kinų filosofijos ir suponuoja atitinkamą elgseną visuomenėje. Jai krito į akis pagarba vyresniajam, labai aiški subtiliai reiškiama subordinacija. Didelį įspūdį paliko ir tenykščių žiūrovų atida spektakliui bei gebėjimas skaityti jį, įžvelgiant tokias filosofines gelmes, kurių, regis, net kūrėjai neprognozavo esant.

Anot Ramunės, ypač krenta į akis bendravimo čia ir ten skirtumai: kinai nebijo žavėtis, dėkoti, vertina tavo kūrybiškumą, o Lietuvoje kai atsiduri, iškart pajunti įtarius žvilgsnius tavo darbo atžvilgiu - ar tik kažko nemeluoji. Nemalonu, sako, gyventi nuolatinės kovos už išgyvenimą sąlygomis, nemalonu gyvent tokioje vietoje, kur nesilaikoma duoto žodžio ar įsipareigojimų.

„Palyginus su Kinija Lietuvoje truputį laukinės elgesio taisyklės, - tęsia režisierė. - Mes pikti ir neatlaidūs, mūsų bendravimas nekultūringas, o sykiais net žiaurus, tartum ne bendruomenėje, bet vilkų irštvoje būtum atsidūręs, kur tavo gerumas būtinai bus išjuoktas. Kai po spektaklio premjeros susitikome su prodiuseriu, jis padėkojo už tą meilę, kurią įdėjome į spektaklį ir nieko kita negalėjome jam atsakyti - už meilę gali atsakyti tiktai meile.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (2)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PRASIDEDA: musulmonai iš viso pasaulio sekmadienį pradeda kasmetinį hadžą - kelionę į jiems šventą Mekos miestą; kaip ir pernai, čia laukiama susirenkant daugiau kaip 2 mln. tikinčiųjų; mieste imtasi griežtų saugumo priemonių.
  • PAGERBS: sekmadienį Alytuje, minint alytiškio savanorio Artūro Sakalausko 27-ąsias žūties metines, Šv. Angelų sargų bažnyčioje bus aukojamos mišios; po Mišių žuvusio savanorio atminimas bus pagerbtas prie jo kapo Šv. Angelų sargų bažnyčios šventoriuje.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar jums trukdo viešai vaikus žindančios moterys?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate naująją Vilniaus miesto reklamą "G taškas"?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +14   +15 C

   +16  +17 C

 

   +15 +16 C

  +21  +23 C

   +25  +27 C

 

   +19  +20 C

  2-3 m/s

  4-6 m/s

 

    2–4 m/s

 

USD - 1.1391 PLN - 4.3115
RUB - 76.8166 CHF - 1.1338
GBP - 0.8958 NOK - 9.6795
reklama
Ukis 2018