Lietuvi, laikas fotografijainuotraukos

2018 rugpjūčio mėn. 19 d. 10:16:11 Perskaitė 1034

Vyrukas, žodžiais „Lietuvi, atėjo laikas“ nepalikęs abejingo, gyvena Klaipėdoje, augina sūnų, verčiasi fotografija. Be abejo, Mindaugas ŠERNA, gyvendamas ne laukiniame, skaičiuojančiame tik ketvirtą dešimtį, kapitalizme, o civilizuotame pasaulyje, kurį išbandė savo kailiu, finansiniu požiūriu verstųsi daug geriau. Bet jis yra iš tos genties, kurios atstovai neprigyja tarp svetimų svetimame krašte ir emigranto dalios nepalaiko savo likimu.

 

Ir ne tik iš tų, kurie neprisitaikę pakenčia tokį būvį, bet ir iš tų, kurie neapsikentę imasi keisti aplinkybes. Ne tik svetur, bet ir namie. M.Šerna yra Klaipėdos forumo narys. Taręs „Lietuvi, atėjo laikas“, jis turėjo omenyje, jog laikas prasiplėšti akis ir grąžinti sąvokoms tikrąsias reikšmes: liautis vadinti priklausomybę laisve, Lietuvos priešus draugais, o patriotus - išdavikais ir pan.

Šįkart kalbėjomės apie dvi susikertančias tieses: jo pomėgį ir darbą, nusakomus vienu žodžiu - fotografija.

Mindaugas pasakojo, kad fotografija bus įsigavusi į jo mintis palengvėle ir nuo vaikystės, bevartant šeimos albumus su senomis nuotraukomis, bežiūrint į tėtį, vaikštantį su fotoaparatu, ir, kas įstabiausia, „raudonajame“ jo kambariuke stebint, kaip foto popieriaus lakšte tarsi iš niekur atsiranda veido kontūras, krūmas, akmuo...

„Greičiausia čia bus tas pirmas įspūdis, kai galėdavau pamatyti įamžintas akimirkas, o jose patį save, užfiksuotą laike, - pasakojo jis. - Galiausiai visus sąlyčius su fotografija, tiek anuos, tiek dabartinius, apjungia vienas aspektas - tai vidinė būsena, jausmas, kurį išgyvenu, kai fotografuoju. Žinoma, suprantu, kad tapti geru fotografu vien dėl to, jog turiu „tą jausmą“ ir fotoaparatą, yra per maža, tad nuosekliai ir atkakliai gilinuosi į fotografijos amato ir meistrystės paslaptis.

Prieš 8 metus, dar gyvendamas Dubline, ne vienerius metus iš idėjos fotografavau Dublino mažojo teatro repeticijas ir spektaklius, įvairius Dubline vykstančius renginius. Čia surengiau ir pirmą savo fotografijų parodą. Ir nors tuomet dar nesulaukiau palaikymo nei iš draugų, nei iš artimųjų, mano savarankiškas kelias į profesionalią fotografiją prasidėjo būtent tada ir ten. Paskui fotografavau visus draugus, jų žmonas, kurios laukėsi ar turėjo vaikų. Fotografavau mainais už nuotraukas ir galimybę įgyti patirties, o paskui nejučiomis ėmiau iš to ir užsidirbti, nes norinčių fotografuotis vis daugėjo.

Vasara darbingiausias metas. Vestuvių ir krikštynų sezonas. Laisvalaikiu fotografuoju gamtą ir viską, kas verta pasakojimo ar istorijos. Man patinka reportažinė, gyva fotografija. Tai matyti ir mano darbuose. Specialiai neseku kitų fotografų kūrybos, nesistengiu aprėpti viso proceso, manau, norint išsiskirti, pakanka tiesiog būti savimi bei kantriai dirbant surasti ir išryškinti savo stilių. Ši nuostata padeda nesiblaškyti ir likti savo kelyje.

Per foto objektyvą prisižiūriu visko ir neišvengiamai imu manyti, kad ta kitų žmonių ir jų gyvenimų įvairovė nejučiomis tampa dalimi manojo „aš“. Esu ir kaip dalyvis, ir kaip stebėtojas. Ir greičiausia būtent stebėjimas, siekis pažinti žmones ir juos geriau suprasti mane atvedė į fotografiją. Žmonės atsako tuo pačiu - jie labiausiai vertina nuoširdumą, paprastumą - ypač šiais visuotinio susvetimėjimo ir individualizmo laikais.

Nelaikau savęs ypatingu, nesu geidžiamiausias ir populiariausias, kuris uždirba krūvas pinigų, bet vis dar nešuosi tą vidinį jausmą, vadinasi, judu tinkama linkme. Mano fotografijos siekiamybė yra tikrumas, noras parodyti tai, kas gyva, todėl nemėgstu kadrų, kur įsigavęs melas. Nemėgstu sintetikos ir nenoriu jos kurti. Būtent dėl to man labiausia patinka fotografuoti vaikus, nes jie neapsimetinėja, jie nevaidina.

Vis dėlto tarp mano veiklų daugiausia laiko rašau. Tai darau kone kasdien. Mokausi įvaldyti žodį. Dažniausiai dalinuosi asmeniniais potyriais, atradimais, išgyvenimais. Itin aktuali tema - vaikų ir tėvų, vyro ir moters santykiai. Darau tai atvirai, o vaizdai visada eina greta. Dalį minčių viešinu savo tinklaraštyje internete, kaip „Nepatogus rašytojas“, o kitą pusę palieku būsimai ar būsimoms knygoms, kai ateis tam laikas.

Na, o dėl politikos, - siekiamybės būti politiku ar politikuoti kol kas neturiu. Tiesiog būdamas tas, kuriam rūpi Lietuva ir jos rytojus, stengiuosi būti pilietiškas. Dalyvauju visuomenės gyvenime nejausdamas jokio poreikio siekti postų ar valdžios, bet suprasdamas, kad tik pilietiška žmogaus laikysena gali daryti įtaką tiems, kurie esti valdžioje. Na, o kai dauguma lietuvių supras šią tiesą, padėtis ims keistis iš esmės. Ne laikina valdžia, o jie taps tikraisiais šalies vairininkais.“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net