„Lėlių namai“ ir jų šeimininkėnuotraukos

2012 liepos mėn. 12 d. 10:00:52 Perskaitė 3379

Į Žagarę (Joniškio rajonas) atvykę žmonės nuo šiol galės susipažinti ne tik su vietos gyventojais, bet ir su lėlėmis. Mieste duris atvėrė „Lėlių namai“ - tautodailininkės Aušros Petrauskienės kūrybos buveinė.

Istorinės lėlės

Pravažiavus Žagarės centrą, pro rekonstruojamą aikštę, tereikia suktelėti į dešinę Latvijos pusėn ir už kelių namų į tave pro langelius jau žvelgia šviesių, pastelinių spalvų, žaismingų, geraširdiškų veidų lėlytės.

Duris svetingai atveria joniškietė lėlininkė Aušra Petrauskienė, baltame kambarėlyje įkurdinusi mažne šimtą, o gal net kelis angelų, teatrinių, istorinių, tautinių lėlių.

Vienoje lentynoje išdidžiai žingsniuoja Joniškio miesto burmistras su burmistriene, vyskupas, didikai, žiemgalių žynys... Šias figūras, vilkinčias XIII-XVII amžių rūbais, tautodailininkė sukūrė praėjusiais metais specialiai Joniškio miesto šventei, kurią vainikavo istoriniai jubiliejai - 475 metai nuo pirmojo Joniškio miesto vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose, 395 metai miesto savivaldai.

Reikės atpažinti tautines lėles

Toliau kampe susispaudęs gausus būrys įvairių šalių tautiniais rūbais vilkinčių lėlių. Kai kurias šeimininkė pirko turguje, kitos - dovanotos. „Lėlių namų“ atidarymui baltarusišką lėlytę atvežė savivaldybės Kultūros ir viešųjų ryšių skyriaus vyriausioji specialistė Liucija Bertulienė, mongoliškais rūbais vilkinčią atidavė žagarietė Genovaitė Ramutienė. Taip pat ji įteikė ispanišką lėlę, gautą prieš penkerius metus, ir maždaug prieš 30 metų dukrai Aurelijai dovanotą lėlytę.

A.Petrauskienė sako turėsianti daug darbo - atpažinti visų šalių lėles, atsidūrusias jos kolekcijoje.

Užtat tarp skirtingų Lietuvos regionų - Žemaitijos, Suvalkijos, Dzūkijos, Klaipėdos krašto - lėlių pasimesti neteks, nes jas sukūrė, rūbus siuvo pati lėlininkė. O už aukščiau kitų stovinčią žagarietiškais liaudiškais rūbais vilkinčią lėlę, kurią atkūrė su miestelio gyventoja Adele Koveriene, A.Petrauskienė gavo lėlininkės sertifikatą, liudijantį apie tautinio paveldo gaminį.

Be vyšnių akcento neapsieisi

Sukant per kambarėlį ratu toliau prieš akis kojomis sutavaruoja ilgakojės ant kopėtėlių sutupdytos lėlytės, iš rėmelio džiovintų žolių puokštele moja angelas. O visas angelų, lyg strazdų, pulkas apgulė pačios meistrės rankomis sukurtą vyšnios medelį.

Lėlininkė - Žagarės Vyšnių festivalio kaliausių idėjos autorė. Jau kelerius metus miestas per didžiausią metų renginį pasipuošia kaliausėmis, kurios neatsiejamos nuo žagarvyšnių. Kitaip paukščiai uogas sulestų. Kaliausės šventės metu rikiuojasi daugelyje gatvių, praeiviui kyšteli galvą ar koją per tvorą, nuo namo stogo ar moja iš kiemo gilumos.

A.Petrauskienė kaliausėmis papuošia ne tik sodybą Švėtės pakrantėje, kur įkūrė savitą kaliausių fabrikėlį, bet ir Žagarės regioninio parko iniciatyva įvairių organizacijų, įstaigų, šeimų pasodintą vyšnių sodą.

Pasigaminsite „bubolį“

Dar „Lėlių namuose“ yra teatrinių lėlių, ankstesnių metų kaliausių atvirukų. Ši galerija šiemet plėsis. Jei norėsite išvysti save, galėsite žvigtelėti į veidrodėlius vyšnių uogomis puoštais rėmeliais.

Galima ir pasimokyti patiems sukurti lėlę, kurią seni vietos gyventojai vadina „buboliu“. Tai paprastas ant pagaliuko iš medžiagos susuktas bumbulas, kuris atstoja galvą, aprišamas trikampe skiaute - skarute. Tokią lėlę tautodailininkė išmoko gaminti iš žagarietės 90-metės Anės Korsakienės. Menininkė planuoja toliau fiksuoti vietos močiučių pasakojimus ir praktines pamokėles apie jų vaikystėje pačių gamintus žaislus.

Pradžia

Joniškietė A.Petrauskienė didžiąją savo gyvenimo dalį praleido tarp lėlių. Pradžia sutapo su vaikystės tarpsniu, kuris kiekvienai mergaitei virsta namų, šeimos žaidimu lėlėmis, rūbelių siuvimu ir geros ateities svajonėmis.

Pasak tautodailininkės giminaitės žagarietės Genovaitės Ramutienės, Aušra nuo mažens labai mėgo piešti. Užsidarydavo kambaryje - ir nėra jos. Mama duris praveria, pažiūri, kad dirba, ir vėl uždaro. Visi manė, kad bus dailininkė.

Vėliau lėlėmis Aušra „susirgo“ besilaukdama pirmagimės Daivos. Sako norėjusi, kad vaikas į rankas paimtų jaukų žaislą.

Mokydamasi dailės pedagogikos taip pat paniro į lėlių gamybą. Tai buvo ne tik savęs atradimas, bet ir vienas iš pragyvenimo šaltinių. Nors dėstytojai Kaune jos nesuprato. Sakė, reikia plačiau žvelgti į pasaulį, o ne viena kryptimi. Netgi neleido ruošti diplominio darbo, susijusio su lėlėmis.

Jos lėliukai gimus dukrai buvo „variacijos su galvomis ir kojomis“. Ypač kojų variacijos teikė peno vaizduotei. Skirtingo ilgio ir storio jas buvo galima surišti kaip kaspinėlį, sukelti virš galvos, suraityti kaip spiralę, ir taip be galo.

Ryšiai plėtėsi

Aušra kurį laiką yra gyvenusi Vilniuje. Ten jautė įkvėpimą ir erdvę realizuotis.

Prekiaudavo Pilies gatvėje savo gaminiais. Buvo priimta į Tautodailininkų sąjungą, ją pakviesdavo į vieną kitą parodą, užsimezgė ryšiai su parduotuvėmis.

Grįžusi į tėviškę, Joniškį, Aušra dažniau ėmė sukti į Rygos pusę. Ten jos kūriniai taip pat rado pirkėją. Lėlės ėmė keliauti į Suomiją, Norvegiją, kitas šalis.

Su bičiule Renata, keramike iš kito Lietuvos krašto, Aušra vyko į Italiją. Pirmą kartą dviese automobiliu skubėjo į tarptautinį sporto renginį, kuriame dėmesio skirta ir meno kūrėjams. Abi moterys važiuodamos vos nepaklydo, bet pagaliau nusigavo į sutartą vietą, gavo patalpas parduotuvytėje ir sulaukė susidomėjimo savo darbais.

Tautodailininkei kurti lėles nepabosta. Pasak jos, visur galima matyti primityvizmą, jei žiūri tiesmukai, be kūrybos.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net