Kūrėjus suvedė laikasnuotraukos

2012 lapkričio mėn. 26 d. 12:02:36 Perskaitė 2554

Į Kudirkos Naumiestį veda ne tik Vinco Kudirkos aura, noras parymoti prie tautos atgimimo žadintojo kapo. Į šį gražų miestelį veda unikalus ir vienintelis Lietuvoje primityviojo meno skulptūrų ansamblis. Vos pervažiavus tiltą per Šešupę, akį patraukia virš stogų išnirusios arklių galvos, pro šakas kyšantys didžiulių elnių ragai. Geriausiai skulptūros iš tolo pastebimos rudenį, kai medžiai nusipurto žalumą.

Šį rudenį, pirmą kartą po kelerių metų, prie skulptūrų nebekalena restauratorių kaltai, nebekvepia dažais. Naujam gyvenimui prikelti naiviojo liaudies menininko Prano Sederevičiaus skulptūrų ansamblį vietinę meno kūrėją Birutę Jakštienę įkvėpė vaikystės nedrąsa. Prisilietimas prie skulptūrų jai buvęs tarsi jaunystėje neįvykęs pokalbis su jų kūrėju P.Sederevičiumi. Būdama mergaičiukė, šiandienos meno kūrėja matė skulptorių lipdant didžiules skulptūras savo kieme. Žiūrėjo, žavėjosi jomis iš tolo, bet prieiti neišdrįso.

„Tos skulptūros yra Kudirkos Naumiesčio simbolis. Man teko laimė prie jų prisiliesti. Čia tokia energija ir tokia jėga sudėta. Žmogus kūrė visą gyvenimą ir tikėjo tuo, ką daro. Atvažiuoja turistų, ekskursijų, ir visi išeina nustebę ir sužavėti. Man tas darbas suteikė tvirtybės tikėjimo, kad galiu viską įveikti“, - džiaugėsi menininkė.

Kurti įkvėpė meilė arkliams


Birutė neslėpė šio darbo labai norėjusi. Gavusi pakvietimą restauruoti skulptūras, tam ruošėsi apie dvejus metus, skaitė literatūrą, mokėsi, apsigynė antros klasės restauratorės kvalifikaciją. Tik dabar, kai visi sunkumai jau praeityje, menininkė išdrįsta prisipažinti, kad tik tada, kai pasirašė sutartį ir pradėjo dirbti, suprato, jog vien tik užglaistyti įtrūkimų ir nudažyti paminklų neužteks. Kai kurios skulptūros buvo apaižėjusios, kiaurais pakaušiais, permirkusios nuo vandens, pritekėjusio pro plyšius. Teko su specialiais prietaisais pažeidimus išpjauti, glaistyti po keletą kartų, džiovinti. Kai kurias skulptūras teko pergręžti ir laukti, kol išlašės per metų metus viduje, tarp metalo ir cemento, susikaupęs vanduo. Buvo ir juodo, sunkaus darbo, teko nemažai per metus susikaupusio šlamšto iškuopti. „Jeigu nebūtų padėję artimieji, šeima, nežinia, ar man būtų pavykę“, - šypsojosi menininkė.

„Buvau girdėjusi, kad Sederevičius yra paprastas žmogus, bet ant pastolių prie savo kūrinių jis atrodė nepasiekiamas. Žinau apie jį daugiausia iš miestelėnų pasakojimų. Mane labai žavi žinojimas, kad savo didžiuosius arklius jis kurdavęs žiūrėdamas į gyvus modelius. Arklius beprotiškai mylėjo. Gyvendamas mieste, arklio turėti negalėjo, todėl kartais pasiskolindavo jį kelioms dienoms iš kaimiečių. Atsivesdavo arklį į savo kiemą, šerdavo ir grožėdavosi, o tada liedavo arklių skulptūras“, - pasakojo B.Jakštienė.

Primityviai - neprimityvu


Tiek arklių - gulinčių, besiganančių, šuoliuojančių, - kiek jų yra sukūręs P.Sederevičius, nesutilptų nei į vieną, nei į du kiemus. P.Sederevičiaus išlieti cementiniai ristūnai sovietmečiu puošė ne vieno kolūkio kontorą, kai kurie gyventojai net savo kieme norėjo turėti P.Sederevičiaus išlietą cementinį arklį. Už gautus pinigus menininkas pirko cementą ir liejo naujas skulptūras. Cementas tuo metu buvo prieinamiausia kūrybos medžiaga. Skulptūras lipdė primityviais darbo įrankiais. Tvarkydami aplinką, restauratorės padėjėjai aptiko kieme užkastą statinę su statybos įrankiais.

Menininkas turėjo savo kūrybos metodą. Skulptūras jis formavo iš metalinių strypų, įvairių tuomet prieinamų metalinių įrenginių, net gyvenimą pabaigusias metalines lovas, pabėgius, senus dviračius. Metalinius daiktus raizgydavo viela, išgaudavo formą, o tada liejo, lipdė, dažė.

„P.Sederevičius nebūtų skulptūrų liejęs, jeigu būtų netikėjęs, kad jos išliks“, - įsitikinusi jas atnaujinusi B.Jakštienė. Ne tik arklius ar briedžius P.Sederevičius lipdė. Pasistatė unikalų namą su liūtų figūromis ant skliautų, name išliejo net cementinius baldus. Bet daugiausia sielos sudėjo į savo herojų skulptūras. Daugelis šiandien stebisi, kaip tuomet niekas nepareikalavo skulptūrų nugriauti.

Po angelo sparnu


1951-1979 m., gyvendamas Kudirkos Naumiestyje, P.Sederevičius savo kieme sukūrė 23 skulptūrų ansamblį. Išliejo Vytauto Didžiojo, Vinco Kudirkos, Prano Vaičaičio, Vinco Grybo, Juozo Tumo-Vaižganto, Džono Kenedžio (John Kennedy), dviejų nežinomų savo herojų skulptūras. Niekas nepareikalavo išgremžti Gedimino stulpų, ąžuolų vainikų, nugriauti Kudirkos Naumiesčio herbo herojų, elnių. „Sederevičių turbūt saugojo angelai, kad jo niekas neužkabino“, - stebėjosi ir prie jo skulptūrų prisilietusi B.Jakštienė.

Restauratorė mano, kad savo kieme ilgametis Kudirkos Naumiesčio vargonininkas P.Sederevičius buvo nusilipdęs ir angelą. „Stilizuotas stulpas jam už nugaros buvo ne kas kita, kaip sparnai“, - neabejoja kūrėja. Stulpas kažkodėl buvo nuteptas smala, kurią nugramdžius, atsivėrė balta, deranti prie vienovės. Pasak skulptūras atgaivinusios B.Jakštienės, į jokius etalonus nesistengęs lygiuotis skulptorius visa tai darė iš meilės savo gimtinei.

„Kai dirbi intuityviai, gauni informaciją iš aukščiau. Sederevičius buvo bemokslis, bet turėjo labai gerą intuiciją, platų žvilgsnį ir tvirtus inžinerinius pagrindus, kaip kitaip jis būtų kūręs arklius, stovinčius ant dviejų kojų, šuoliuojančius. Kelias tonas sveriantys gigantai juk turėjo ant ko nors remtis? Vidury kiemo ant dviejų kojų pakilusio arklio atrama yra cirko aktoriai. Kitoje namo pusėje ant specialiai supiltos kalvos nulipdytas šuoliuojantis ristūnas ant žemės stovi trimis kojomis. Ketvirtoji koja kybojo ant vielomis apraizgytos metalinės sijos. Šitas arklys buvo paskutinis skulptoriaus darbas. Jo pabaigti nebespėjo, todėl tai teko padaryti man. Įsivaizdavau, kad žirgas šuoliuoja per pievą, ir sukūriau atramą - stilizuotą gėlės žiedą“, - aiškino restauratorė.

Įsiliejo į gamtą

Ne tik šį skulptoriaus neužbaigtą, bet ir kitas laiko sunaikintas skulptūras jai prisiėjo užbaigti. Prie sienelės, kurioje savo bareljefą tarp dviejų žirgų galvų išliejo skulptorius, daugelį metų gulėjo neatpažinto prototipo galva, o malkinėje naujieji namo šeimininkai rado iš cemento išlietą torsą. Anot restauratorės, nors šių detalių parametrai neatitiko, nutarta jas sutapatinti. Kur dingo adekvačios skulptūrų detalės, greičiausiai ir liks nežinoma. Gulintis arklys daug metų kybojo ant sijų, pusiau nuo jų nuslydęs. Manoma, kad nuolatinės vietos jis neturėjo todėl, kad buvo ruošiamas parduoti. Restauratorė sugalvojo išmūryti žirgui ilgaamžę akmeninę sienelę.

„Stengėmės nieko nekeisti, palikti viską ten, kur stovi, iš tų pačių medžiagų, atkurti pirmines spalvas. Nuo kai kurių dažai buvo jau nutrupėję, todėl spalvas teko atgaminti pagal nujaučiamą ansamblio harmoniją. Rinkausi neryškias, žemės spalvas“, - pasakojo B.Jakštienė.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net