respublika.lt

Kultūros vienuolyno magistrasnuotraukos

2011 birželio mėn. 12 d. 14:50:52
Rimvydas STANKEVIČIUS, “Respublikos” žurnalistas

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyno vedėją Virginijų GASILIŪNĄ, daugybę metų sunkiai, bet tyliai ir kukliai dirbantį šalies kultūros labui, leidžiantį išėjusių ar laiko nepelnytai užpustytų kūrėjų literatūrinį palikimą, kaupiantį (ir jau leidžiantį kompaktiniais diskais) gyvus poetų balsus, išties norisi lyginti su religiniu asketu. Tik jo konfesija - kultūra, kurioje jis sako suradęs sau laimę. Prašome, kad kryptį link jos mokslininkas parodytų ir kitiems.


- Studijuodami universitete įsivaizdavome kultūrą kaip vientisą sistemą, kurios institucijos papildo viena kitą, kur visi žiūri ta pačia kryptimi, kur visų tikslas vienas ir tas pats - kultūra. O pamatę pasaulį jau nebe iš universiteto suolo, supratome, kad tokios kultūros ložės apskritai nėra - tėra pavieniai židinukai, nebūtinai viens kitą mėgstantys ir palaikantys. Tuomet labai svarbu sau atsakyti į klausimą: o kam dirbu aš? Jums į šį klausimą sau pavyko atsakyti?

- Tiesiog klausiu savęs, ką dar galėčiau padaryti, ir dirbu tol, kol padarau. Nes negražu ir nesąžininga galėti, matyti, kad reikia, ir vis tiek nedaryti. O svarbiausia - man nepaprastai patinka tai, ką dirbu. Kai baigęs studijas 1985-aisiais pradėjau dirbti “Vagos” leidykloje, svajonė buvo pasiekti Lietuvių literatūros palikimo redakciją, kuri rengė raštus ir panašius mirusių rašytojų veikalus. Dabar dirbu rankraštyne, kuriuo remiantis dauguma tų raštų buvo parengta ar rengiama. Tad ko dar norėti?

- O kokiu tikslu jums magėjo pasiekti tuos literatūros lobynus?

- Gal nuskambės pernelyg pompastiškai, bet norėjau tarnauti kultūros istorijai. Būtent - ne kurti kultūrą, o jai tarnauti. Kultūrą aš suvokiu kaip tam tikrą hierarchiją. Tarkim, jei literatūrą palygintumėme su mišku, atrastume ir savo literatūros ąžuolus, ir lazdynus, ir berželius, ir karklus... O save šiame kontekste tegalėčiau palyginti su podirviu. Nepastebimu, neįspūdingu, tačiau be jo juk viskas išdžiūtų. Rūpinuosi kūrėjų palikimu, stengiuosi, kad jų kūryba nuolatos pasiektų žmones, kuriems ji vis dar reikalinga. Tai ir tekstų rengimas, tekstų paieškos, jų publikacija, pristatymas visuomenei. Tiesiog žinau, kad tai darbas, kurį būtinai reikia dirbti. Tad ir dirbu. Šiais laikais įprasta žvalgytis vien į stogus ir langus, tačiau niekas per daug nekreipia dėmesio į pamatus. Išleidžiamas, sakysim, Balio Sruogos, Motiejaus Valančiaus ar Juozo Tumo-Vaižganto raštų tomas - jokios viešos reakcijos. Save priskirčiau prie lietuvių literatūros cokolininkų. (Juokiasi.) Simboliška, bet ir šio pastato, kuriame šnekamės - Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, cokoliniame aukšte - ne kas kita, kaip rankraštynas.

- Bet apsispręsdamas tapti podirviu žinojote, kad minia žavėsis ne jumis, o ąžuolais. O pagyrimo, įvertinimo juk, manau, kiekvienam reikia. Neslegia toks buvimas kultūros paraštėse?

- Kai labai labai apima tuštybė, leidžiu sau maloniai prisiminti, kad besimokant trečiame kurse mano eilėraščiai buvo pripažinti geriausiais iš universiteto literatų... (Juokiasi). Tačiau teko sau būti sąžiningam - realiai įvertinti savo kūrybinį potencialą ir atsisakyti kūrėjo ambicijų. Tačiau galiu jus patikinti, kad darbas dėl kitų teikia nė kiek ne mažesnį malonumą nei darbas su savaisiais tekstais.
Kartais pasijuokiu tyliai - surinkau, sudariau ir išleidau Broniaus Krivicko raštus, tad Lietuvos moksleiviai turi motyvą mane keiksnoti už tai, kad pagausinau pavardžių, apie kurias ką nors reikia žinoti, sąrašą.

O dėl pagyrimo... Juk matau, kad šiais laikais visi linkę pastebėti tik greitą ir įspūdingą rezultatą. Tad ir mokausi susitaikyti su tuo, kad giriami ne mano specializacijos atstovai. Pavyzdžiui, buvo Lietuvos mokslo premija įvertintas habilituotas mokslų daktaras Vytautas Vanagas. Mano manymu, šio žmogaus darbas rengiant Vaižganto, M.Valančiaus raštus, kruopštus tyrinėjimas, redagavimas, tikrinimas yra daug prasmingesnis nei keturių penktadalių žmonių, turinčių meno kūrėjo statusą.

Man patiktų, jei Lietuvoje atsirastų dar ir toks kultūros pamatų kūrėjo statusas. Bet tokio nėra. Žmonės šiandieną galvoja tik apie dabartį, tokiu būdu netekdami ne tik kultūrinės, bet ir elementariausios atminties. Aleną Ginsbergą (Allen Ginsberg) dievinančio jaunimo paklausiau: “O ar žinote, kad Ginsbergas yra davęs interviu ir lietuvių žurnalistui - pasakojęs, kaip vienoje Vilniaus ligoninių jam buvo sugipsuota ranka ir kaip tarsi didžiausią malonumą jis prisimenąs savo naktinius pasivaikščiojimus po Vilnių?” Niekas nežino. O juk tai buvo taip nedovanotinai neseniai...

Blėsta mūsų kultūrinė atmintis. Neatsimenu, vadinasi, to nebuvo. Nes esame taip įsižiūrėję į esamąjį laiką ir save - į tą skruzdėlytę, kuri tuojau dings, kad nepastebime viso pasaulio. Na, taip - dar neatpratome svajoti apie ateitį, tačiau apie praeitį jau žinome vis mažiau ir mažiau. Vadinasi - ir apie save. Juk mes nesame akimirkos inkliuzai - dabarties akimirkoje esame tie, kuriais buvome praeityje. Todėl verta ir prasminga pasižiūrėti, kas buvo iki mūsų ir ko tai verta. Juk tik taip gali pamatyti ir įvertinti savo paties gyvenimą. Kad ir mirties akimirką, kai šie dalykai taps svarbesni už visus kasdienius rūpesčius ir blizgučius. Dirbdamas rankraštyne, skaitydamas autorių palikimą, matau, kaip jie stengėsi perduoti tai, ką pajutę, supratę, išgyvenę, ateities kartoms, įsitikinę, kad tai svarbu, kad tai turi išlikti. O šiandien... Paklauskit, kas toks Jonas Mačiulis, o absoliuti dauguma atsakys: “Krepšininkas, kuris dabar yra susilaužęs koją”. Nenorėčiau, kad taip būtų. Todėl matau savo darbo prasmę, todėl man malonu kilnoti tuos popierėlius, žinant, kad jų autoriai dirbo tai, ką manė esant reikalinga dirbti, ir matė tame gyvenimo prasmę.

- Kalbate kaip geras krikščionis. Jūs tikintis?

- Be krikščioniškųjų vertybių vargu ar galima įsivaizduot mūsų kultūrą. Tačiau jas išskaičiau ne iš Biblijos, o iš Hermano Hesės (Herman Hesse) “Stiklo karoliukų žaidimo”, kur aprašomas žmogus, paaukojęs savo visą gyvenimą išminčiai ir kultūrai. Paaukojęs net savąją tapatybę, tarsi pats virsdamas nebe žmogumi, o savosios misijos vektoriumi. Man tokia filosofija tinka - norėčiau ir aš taip gyventi. Sakau: norėčiau, bet tai nereiškia, kad jau gyvenu.

- Skirtumas tik tas, kad anas herojus buvo kultūros vienuolijos - kastalijos magistras, o Lietuvoje net ir nujaučiamos kastalijos nesama.

- Kur jau ten... (Juokiasi.) Jei gatvėje šimto žmonių paklaustumėte, kas yra kultūra, vargu ar išgirstumėte bent du vienodus atsakymus. Juk plačiausiąja šio žodžio prasme kultūra yra viskas, ką žmonės sukuria. Bet juk žmonija sukuria ir tokio šlamšto, kurio ne tik kultūra vadinti, bet net ir minėti nesinori. Tad vieniems šiandien kultūra - pramogos, kitiems - opera, dar kitiems - knygos...

- Esate tikrų tikriausias kultūros vienuolis. Iš pašaukimo. Gerai būtų tokių žmonių kuo daugiau suburti tarp pedagogų, dvasininkų, menininkų.

- Patikėkit, tokių yra kiekvienoje profesinėje plotmėje. Negaliu nepaminėti ir savo mokytojos lituanistės Janinos Pilėnienės, kuri neabejotinai buvo pedagogė iš pašaukimo. Ko gero, garsiausias iš jos mokinių jau amžiną atilsį rašytojas Juozas Aputis šios mokytojos jubiliejuje kitados kalbėjo apie pašaukimą ir pabrėžė, kad tokį turi kiekvienas žmogus ir labai labai svarbu tą savo pašaukimą rasti. Nuo to priklauso ir žmogaus laimė, kuri yra ne kas kita, kaip sėkminga savirealizacija, suvokimas, kad esi reikalingas ir naudingas kitiems. Žmogus ne visada savąjį pašaukimą randa. Ne visada jį suradęs atpažįsta, tačiau suradęs neišvengiamai po savęs palieka daugiau ir prasmingesnių darbų. Antai šviesaus atminimo poetas Robertas Danys. Akivaizdu, kad save jis norėjo labiausiai matyti poezijoje, tačiau paskaitęs po jo mirties jo buvusių mokinių atsiliepimus supratau, kad jis buvo mokytojas. Didis mokytojas, nors sąmoningai sau to ir nepripažinęs.

- Baimingai svarstau, ar šiuolaikinėje, vien į materialinę gerovę orientuotoje visuomenėje žmonės dar tebemėgina ieškoti savojo pašaukimo?

- Nedrįsk abejoti - ieško, nė kiek ne mažiau, nei ieškojome mes. Tik štai jų paieškų spektras, man atrodo, gerokai siauresnis nei mūsų kartos. Paradoksalu, tačiau, daugėjant laisvės, pasirinkimo lieka vis mažiau. Laisvė tapo tiršta ir klampi, kaip želė. Tad norint bent kiek pakeisti savąją kryptį, tau reikia stipriai pairkluoti prieš srovę, o jei dar įstrigai ne savo spalvos sluoksnyje, galimybių pereiti iš vieno sluoksnio į kitą beveik nelieka. Jaunus žmones labai veikia inercija, visuomenės stereotipai. Didysis Kažkas jaunuoliui sako: “Nebūk kvailas - nestok į filologiją, nes gyvensi pusbadžiu. Stok į vadybą - ten tai rasi pasisekimą”. O jaunas žmogus net nežino, kad daugybė “gyvenančių pusbadžiu” yra nepalyginti laimingesni nei apgaubti sotulio, nemylimo darbo ir neįdomios kasdienybės.

- Jei inercija sulaužo jauną asmenybę - kalta mokykla, mokytojai be pašaukimo.

- Nesutinku. Pats esu dirbęs mokytoju ir žinau, kad su trisdešimčia žmonių vienu metu lygiavertiškai bendrauti yra neįmanoma. Vis tiek mokytojas nejučia koncentruosis į tuos, ką pavadins branduoliu - visi kiti tik stebės vyksmą. O tėvai turi ne po tris dešimtis - po vieną du vaikus. Tėvai privalo ne šalia, o su jais gyventi, bendrauti, palaikyti.

Statistika byloja, kad šiuolaikiniai tėvai vidutiniškai su savo vaikais bendrauja mažiau negu 10 minučių per dieną. Tai reiškia mažiau, nei valgo. Tad ką per tiek laiko galima spėti vaikui perduoti? Mokykla tos spragos niekada neužlopys. Juolab kad nuo tėvų priklauso ir kokį santykį vaikas pasirinks tarp savęs ir mokyklos, kokių bendravimo įgūdžių į sociumą atsineš.

- Ką jūs arba aš galime padaryti, kuo jauniems galime padėti, kad jiems būtų lengviau surasti save ir nepaskęsti toje laisvės želėje?

- Gydytojau, pasigydyk pats, sakydavo senovės graikai. Padėk sau. Susitvarkyk savo gyvenimą, savo sąžinę, savo sielą, jei manai tokių dalykų turįs. Padoriai gyvenk. Tuo labiausiai ir padėsi kitiems. Nelaimingi žmonės negali juk sukurti laimingos bendruomenės. Pamoralizuoti, kaip viskas blogai ir vis blogyn, pamokyti, kaip kiti turėtų elgtis, - šito net per daug. Manau, viena didžiausių šiandienos mūsų bėdų - kažkoks gal net liguistas pomėgis skaičiuoti svetimus pinigus ir galvoti apie svetimas ligas. Imkime mąstyti, jausti, rinktis ir gyventi patys. Antraip užuot gyvenę visą sau skirtą laiką tebūsime svetimų gyvenimų stebėtojai.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • NAUJAS STARTAS: nuo sekmadienio Palangos oro uoste pradedami skrydžiai į Vokietijos miestą Dortmundą; keleivius į šį miestą skraidins skrydžių kompanija „Wizz Air."
  • PRASTI REIKALAI: Lietuvoje reikalai krypsta į blogąją pusę - taip manančių kovo mėnesį padaugėjo 4 procentais; atitinkamai demokratijos veikimu nepatenkinti apie pusė Lietuvos gyventojų.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
baneris Big Daddy Wilson

Ar kelia grėsmes užsieniečių antplūdis Lietuvos darbo rinkoje?

balsuoti rezultatai

Ar dirbsite per Velykas?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

 +3  +5 C

   +2   +3 C

 

 +2   +4 C

+8 +10C

 +14  +16 C

 

+12   +14 C

2-4 m/s

 2 m/s

 

 4 m/s

 

USD - 1.1250 PLN - 4.2786
RUB - 71.9719 CHF - 1.1383
GBP - 0.8647 NOK - 9.5978
reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis