Kultūros ir meno premijos padėjo įgyvendinti slaptas svajones

Padėjo gyventi

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė poetė Ramutė Skučaitė už žodžio skaidrumą 2009-aisiais pelnė vieną aukščiausių ir garbingiausių pripažinimo ženklų Lietuvoje.

„Premija padėjo gyventi ir palengvino buitį“, - neslėpė poetė. Paklausta, galbūt materialinė paskata padėjo įgyvendinti seniai brandintą kūrybinę idėją, kuriai trūko finansinių išteklių, R.Skučaitė patikino, jog jos veikla nereikalauja didelių materialinių investicijų.

„Suprantu menininkus, pavyzdžiui, dailininkus, kuriems reikia finansinių investicijų kūrybai ar tam tikriems dirbiniams sukurti. Bet man kūryba kainuoja tik dvasinius impulsus, - sakė poetė. - Man atrodo, kad tie žmonės, kurie gauna kultūros ir meno premijas, finansinę jos išraišką sureikšmina mažiausiai. Svarbiausia pats įvertinimas ir tai, kad tave prisimena.“

Dovana tėviškei

2008-aisiais Nacionalinę kultūros ir meno premiją už dainavimą Lietuvai ir pasauliui gavusi Veronika Povilionienė pasakojo, jog gauta premija paskatino ją padovanoti dovaną savo tėviškės kraštui.

„Pinigėliai išleidžiami ne tik buityje, kaip sakoma, puodams ir šaukštams, bet ir kitokioms reikmėms, - pasakojo folkloro dainininkė. - Nacionalinė premija mane paskatino kiekvienais metais savo tėviškei padovanoti šalies dainininkų ir muzikantų koncertą. Kasmet į Kapčiamiestį atsivežu menininkų desantą ir vietos mokykloje bei Kultūros namuose surengiame po koncertą. Tėviškėje koncertavo Saulius Balandis, Olegas Ditkovskis, Kostas Smoriginas, Aidas Giniotis, Jaunimo teatro aktoriai. Šiais metais koncertas bus rengiamas jau ketvirtą kartą iš eilės. Tai mano dovana tėviškei. Kiek turėsiu jėgų, tiek žadu juos rengti ir ateityje.“ Turėdama galimybę, V.Povilionienė prisidėjo prie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio atminimui skirtos kompaktinės plokštelės. „Nusipirkau jų daug vienetų taip paremdama gražią iniciatyvą“, - išdavė dainininkė.

Pailsėjo nuo biednystės

Lėlių teatro dailininkas, režisierius Rimantas Driežis 2010-aisiais pelnė Vyriausybės kultūros ir meno premiją.

„Turiu konstatuoti, kad tų pinigų jau nebeturiu ir vėl gyvenu nuo algos iki algos. Tikrai visą laiką gyvenau vargingai ir toliau taip teks gyventi. Bet aš gana anksti tai įsisąmoninau. Nes pagal prestižą sceninių menų hierarchijoje ji yra pačioje žemiausioje vietoje. O su tuo susijęs ir visuomenės požiūris, ir honorarai. Už tą pačią veiklą dramos teatre galima gauti vienu nuliu didesnę sumą, o operos teatre gal net ir dviem nuliais. Tačiau man toks darbas patinka, aš jame matau prasmę, todėl taip ir stumiamės per gyvenimą. Ačiū šeimai, kuri tą supranta, - kalbėjo R.Driežis.

Lėlių teatro dailininkas ir režisierius gautą kultūros ir meno premiją vadina dešimteriopą atlyginimą už vargus. „Tuos metus pailsėjau nuo biednystės. Atidaviau visas skolas, pasistūmėjo į priekį keliolika metų trunkantis namų remontas“, - pasakojo dailininkas.

Skyrė buičiai

Pernai Vyriausybės kultūros ir meno premija už pačius įtaigiausius vaidmenis pagerbtas ir aktorius Liubomiras Laucevičius. Jis tikina, kad menininkui toks įvertinimas svarbus ne tiek dėl piniginės, kiek dėl moralinės išraiškos.

„Ar aukštesnio, ar žemesnio lygio premija, vis tiek didelis įvertinimas už praeities darbus. Bet kokiu atveju malonu, kad esi pastebėtas, - sakė L.Laucevičius. - Be abejo, piniginė premijos išraiška taip pat yra ne paskutinis dalykas. Mano atveju premija buvo skirta buitiniams dalykams. Gyvenimo pinigai nepakeičia.“

Lietuvos teatro bei kino aktorius apgailestavo tik dėl vieno - kad Vyriausybė panaikino valstybines premijas, kurios buvo nors ir nedidelis, bet vis tiek priedas, saugumo garantas. Kad ir už šilumą susimokėti.

Įgyvendino svajonę

„Ąžuoliuko“ vadovas Vytautas Miškinis tikino, kad 2010-aisiais pelnyta Vyriausybės kultūros ir meno premija tiek morališkai, tiek materialiai kompensavo jo indėlį į ilgametę veiklą.

„Premiją gavau už indėlį į visuomeninę veiklą 20 metų organizuojant dainų šventes. Užsieniuose už tokias pareigybes gauna atlyginimus. Mes tokių neturime. Tai buvo lyg moralinė ir finansinė padėkos forma už mano ilgametį darbą, - pasakojo dirigentas. - Mano darbo pobūdis toks, kad į savo veiklą esu daug investavęs asmeninių pinigų ir niekada neprašiau, kad man kas juos grąžintų. Esu Chorų sąjungos prezidentas, todėl dažnai tenka važinėti į įvairius renginius, peržiūras. Vien kiek išeina degalų sąnaudoms. Kartą prisėdau ir apskaičiavau, kad ne savo poreikiams esu išleidęs įspūdingas sumas. Ką jau kalbėti apie užsienius. Man, kaip Chorų sąjungos prezidentui, būdavo privalu dalyvauti tarptautinėse konferencijose, sesijose, generalinėse asamblėjose. Nors organizatoriai apmokėdavo gyvenimo išlaidas, transportu tekdavo pasirūpinti pačiam. O skrydis į kokią Prancūziją atsieina ne vieną šimtą litų. Mūsų choro organizacija yra biedna, gauna nulį pajamų. O tautos rėmimo fondai nefinansuoja tokių kelionių.“

Tiesa, kompozitorius išdavė, kad kultūros ir meno premija padėjo įgyvendinti didžiulę jo svajonę, tačiau garsiai jos išduoti nenorėjo. „Matote, kaip yra, kai gauni papildomą pinigą, atsiranda norinčiųjų jais pasidalyti, - atviravo V.Miškinis. - Tačiau aš turiu daug visuomeninių funkcijų. Neapsiriboju tik darbu akademijoje ir „Ąžuoliuke“. Šalia to apie 50 proc. savo veiklos skiriu labdaros akcijoms. Dalyvauju organizacijoje, kuri lėšų sąskaita padeda pagalbos prašantiems žmonėms. Tik tai ne tokia organizacija, kokias rodo per televiziją. Tiesiog mano gyvenime yra nematomų investicijų, apie kurias nežino net mano žmona. Kai darau labdaringus darbus, apie tai nešneku. Negarbinga. Tai mano vidinis garbės kodeksas.“

44 200 - Tokią sumą litais gauna Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatai

104 000 - Tokią sumą litais gauna Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"