respublika.lt
e3

Koks buvo Lietuvos valstybingumo kelias?nuotraukos (3)

2018 vasario mėn. 16 d. 16:30:26
Respublika.lt

Turime gražią progą - Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Ši proga, kaip ir kiekvienas jubiliejus, patogi pamąstyti apie mūsų valstybės nueitą kelią ir klystkelius. Šiandien prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo žalgirietis Gediminas JAKAVONIS kalbasi su Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru Rolandu Paulausku.


G.JAKAVONIS: 1009 metais Lietuva pirmą kartą buvo paminėta rašytiniuose šaltiniuose, tačiau Lietuva jau egzistavo ir iki to paminėjimo, nes šv.Brunonas vyko ne į tuščią Lietuvą, o į gyvenamą teritoriją, kurioje gyveno tauta su savo tikėjimu, papročiais, su savo kalba. Koks jūsų verdiktas?

R.PAULAUSKAS:
Iki galo ir neaišku, ką mini Dusburgo kronika ir kur ta vieta buvo, kurią mini. Čia dar galėtų būti dideli ginčai, bet mes dabar bandome pažiūrėti į Lietuvos valstybingumo istoriją, kadangi minime 100 metų nuo valstybės atkūrimo. Pats valstybingumas prasideda kažkur istorijos ūkuose ir formaliai jis yra skaičiuojamas nuo XII amžiaus, netgi neturint tikslios datos, bet siejamas su Mindaugu. Štai pirmas toks didelis Lietuvos valstybingumo blokas ir yra nuo XIII amžiaus iki Liublino unijos. Kai šnekame apie valstybingumą, iš karto iškyla du svarbiausi dalykai: kokioje teritorijoje valstybingumas yra, nes be teritorijos valstybingumo būti negali. Svarbu, kokioje teritorijoje jis yra realizuojamas, o po to iškyla suvereniteto klausimas. Svarbu, kiek valdžia, tą valstybingumą reprezentuojanti duotoje teritorijoje, yra suvereni savo veiksmuose. Štai šitokiu kampu mes ir pažiūrėsime iki pat šios dienos ir kažkiek į ateitį.

Taigi pirmas blokas. Turbūt sutiksite, kad tiek teritorijos atžvilgiu, tiek suvereniteto atžvilgiu maksimali valstybingumo išraiška ir yra būtent šis laikotarpis iki Liublino unijos ir Žalgirio mūšio kaip viso šito apogėjaus. Lietuva kariauja tiek su Maskva, plėsdama savo įtaką į Rusijos žemes, tiek su Vakarais. Kas tuo metu buvo kryžiuočių žygiai? Tai buvo suvienytos Europos bandymas iškovoti erdves į Rytus nuo Vakarų Europos. Ir čia labai įdomus pastebėjimas, kurį labai dažnai užmirštame šnekėdami apie ano laikotarpio Lietuvą. Yra sakoma, kad kažkas atrado ją ir panašiai. Aš visada sakau taip: jeigu Lietuva nuo to XIII a., nuo Mindaugo, baigė savo mūšį su Vakarais Žalgirio pergale, tai valstybė, kuri galėjo atsilaikyti prieš jungtines Europos pajėgas, mažų mažiausiai turėjo būti lygiavertė civilizacija. Reikia manyti, kad jei ta Lietuvėlė buvo kažkokia atsilikusi, tai ją būtų sutrynę, sutrypę, suvalgę be jokių prieskonių, o ji ne tik atsilaikė, ji sudavė lemiamą smūgį Žalgirio mūšyje tuometinėms jungtinėms Europos pajėgoms. Taigi štai šis laikotarpis valstybingumui tiek teritorine prasme, tiek savarankiškumo, suvereniteto prasme yra maksimalus. Per šį laikotarpį mes žinome, kad buvo Jogailos personalinės unijos, buvo to paties Mindaugo noras gauti karūną, vadinasi, taip pat reikėjo skaitytis kažkokiais ano meto papročiais, kažkokiomis įtakos sferomis ir kt. Suverenitetas niekada nebūna absoliutus, bet jis svyruoja istorijos bėgyje. Kokios tautos kūrė mūsų LDK? Lietuviai, baltarusiai, rusai, prūsai, lenkai. Ir dar didelis klausimas, kaip tie žmonės save suvokė, vadindamiesi žemaičiais, lietuviais arba tais pačiais rusais. Žiūrėkite, kaip Lietuvos valstybė yra įvardijama Statute. LDK išleidžia pirmą teisyną Europoje - Lietuvos statutą, kuris išeina 1529 metais. Ten parašyta, kad Lietuva yra lietuvių, rusų ir žemaičių valstybė. Bet kaip žmonės suvokė šiuos žodžius, kokį turinį jie dėjo, mes šiandien jau nebeatseksime. Dėl to aš apie tautą kol kas nešneku.

Kitas etapas - Liublino unija. Mes nekalbėsime, kodėl ta unija atsirado, kokios to priežastys. Laikotarpis nuo Liublino unijos iki Žečpospolitos, arba Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalinimo, t.y. nuo 1569 m. iki 1795 m., Lietuva valstybingumą turi, yra Lietuvos didžioji kunigaikštystė šioje Žečpospolitoje, bet teritorija jau yra gerokai sumažėjusi ir, ypatingai sudarant Liublino uniją XVI a., buvo atsisakyta visų dabartinių ukrainietiškų žemių. Suverenitetas yra gerokai apribotas, bet jis dar yra. Kyla klausimas, kodėl įvyko tie padalijimai ir Žečpospolita subyrėjo? Pirmiausia, buvo silpna karaliaus valdžia ir stipri bajorų valdžia, klestėjo demokratija, galiojo lyderių veto. Kiekvienas Seimo narys galėjo užblokuoti bet kokį sprendimą. O gretimose valstybėse, kurios paskui ir dalijosi Žečpospolitą, buvo priešingai: stiprėjo centrinė valdžia ir silpo regioninės valdžios. Normalu, kad visuomet nugali tokios valstybės, tad nėra ko stebėtis, kad viskas baigėsi. 1795 m. Rusijos imperija, Austrija ir Prūsija pasidalija Lietuvą, ji valstybingumo netenka išvis. Nebegalima kalbėti nei apie teritoriją, nei apie suverenitetą. Prasideda buvimas Rusijos imperijos sudėtyje, tai tęsiasi iki Pirmojo pasaulinio karo. Lietuva susideda iš Vilniaus gubernijos, Kauno gubernijos, Suvalkų gubernijos ir kt. Viskas. Tokios Lietuvos, paties valstybingumo jau nebėra, jis prapuola. Įdomu tai, kad Lenkijos valstybingumas išliko, vienu metu buvo net Lenkijos karalystė.

Atsitinka įdomus dalykas: kai Lietuva praranda valstybingumą apskritai ir patenka į Rusijos imperijos sudėtį - beveik visa dabartinė Lietuva, išskyrus Klaipėdos kraštą ir Užnemunės gabaliuką, - jau iškyla lietuvių tautos klausimas. Lietuvių tauta valstybingumą praranda, bet pati tauta pradeda vis labiau ryškėti, jos formos pradeda rodytis istorijoje. Tai buvo bendro europinio judėjimo dalis. Tuo metu visoje Europoje kūrėsi tautinės valstybės, tautos pradėjo susivokti, kas jos tokios, pradėjo žiūrėti, kur čia jų ribos, pradėjo formuotis oficialios kalbos. Tai iš esmės yra XVIII a. pabaiga, XIX šimtmetis. Lietuva yra veikiama šių procesų. Iš vienos pusės - visai nėra valstybingumo, o iš kitos - pradeda ryškėti tautinė sąmonė, kuri pradeda norėti ne valstybingumo apskritai, o valstybingumo savo tautai.

G.JAKAVONIS: Viena įdomybė, kad per vieną XIX a. pabaigos gyventojų surašymą Gardino parapijoje 90 proc. užsirašo jotvingių tautybės žmonės.

R.PAULAUSKAS: Čia labai įdomus dalykas. XVIII-XIX šimtmetis visoje Europoje pasižymi tais pačiais procesais ir, pavyzdžiui, prancūzų tauta yra labai vėlyvas darinys, nes Prancūzija XVII-XVIII a. yra burgundai, pretonai, provansas. Ko tik ten nėra, o prancūzų vieningos tautos dar nėra. O dabartiniai gruzinai - adžarai, abchazai, osetinai, medvelai, svanai. Dabar klausimas: kur dabartinėje Lietuvoje gyvena lietuviai?

G.JAKAVONIS: Sakyčiau, kad Aukštaitijoje, Suvalkijoje, Dzūkijoje.

R.PAULAUSKAS: Aukštaitijoje gyvena aukštaičiai, Suvalkijoje - suvalkiečiai, Dzūkijoje - dzūkai, o Žemaitijoje - žemaičiai. Tad apie ką ir kalba... Štai ta lietuvio sąvoka irgi yra tokia pat sudurtinė, nes jeigu imsime taip konkrečiai, visur yra tarmės.

G.JAKAVONIS: Dar yra ir Mažoji Lietuva, dar su prūsų atspalviu...


R.PAULAUSKAS:
O čia palietei labai įdomų dalyką. Kai pradeda rastis tokia kažkokia lietuvio tautos aiškesnė forma XVIII a., kur ji įgauna pačius ryškiausius bruožus?

G.JAKAVONIS: Turint galvoje raštiją, tai būtent Prūsijos pusėje.

R.PAULAUSKAS: Apie tai ir kalbame. Paradoksalu, bet ir pirmoji Martyno Mažvydo knyga, ir Kristijonas Donelaitis, ir Liudvikas Rėza, ir galybė dar pavardžių - visos jos yra iš Mažosios Lietuvos. Ir čia man visą gyvenimą lieka mįslė. Aš įtariu, kad mes kažko nesuvokiame savo istorijoje, kad ta Lietuva ir ta lietuvybė, kurią mes dabar savyje nešiojame, ji didžia dalimi yra iš Mažosios Lietuvos, o ne iš tos Vilniaus Lietuvos. Tai yra kažkokia paslaptis. Ir štai XVIII-XIX amžiais Mažojoje Lietuvoje lietuvybė tiesiog suklesti, o Didžiojoje Lietuvoje mes ieškome atsakymo, kas mes tokie esame. Juk XIX šimtmetyje, kai Lietuvoje vyksta du sukilimai prieš Rusijos imperiją 1831 m. ir 1863 m., tai juk jie didžia dalimi yra lenkų sukilimai, lenkų bajorijos noras atstatyti tą Žečpospolitą. Lietuviai dalyvauja tik „puse lūpų“, ypač 1831 m. sukilime. Po sukilimo 1831 m. uždaro Vilniaus universitetą, bet iš esmės čia vyravo daugiau lenkiškos nuotaikos. Tarp kitko, labai įdomus niuansas, kad Lietuvos Statutas nustojo galioti Lietuvos teritorijoje 1840 m., po šio sukilimo. Dar yra viena įdomi detalė. Dabar yra ypatingai daug informacijos pas lenkus. Jie archyvuose yra atradę šių dviejų sukilimų kontekstą, liudijantį, kad tie abu sukilimai buvo didžia dalimi nulemti tuometinės geopolitinės situacijos, labai panašios į dabartinę. Tada konfliktavo Anglijos imperija su Rusija, su Osmanų imperija ir t.t. Anglai sprendė savo geopolitinius interesus, tad lenkų interesai, iš dalies lietuvių interesai ir anglų interesai sutapo, todėl anglai abu šiuos sukilimus stipriai rėmė, ir didžia dalimi inspiravo. Tokios informacijos šiandien lenkų internete yra labai daug. Ji įdomi, su dokumentais, konkrečiomis pavardėmis, kas, kaip ir kada buvo. Bet Lietuvoje tokios informacijos nėra. Einame toliau. 1863 m. tas lietuviškas pradas jau yra žymiai aktyvesnis, sukilimas pralaimimas ir yra įvedamas raštijos lotynų raidėmis draudimas.

G.JAKAVONIS: Įdomus sutapimas, kad vienas iš paskutinių žuvusių vadų - Liudvikas Narbutas yra pirmo Lietuvos istorijos autoriaus Teodoro Narbuto sūnus...

R.PAULAUSKAS:
XIX šimtmetyje atsiranda „Aušra“, „Varpas“, Simonas Daukantas. Pradeda formuotis supratimas, kad reikia rašyti savo lietuvišką istoriją. Visa Europa rašo savo tautines istorijas. Ten daug yra fantazijų, tos europinės istorijos yra mitologizuotos. Bet tai buvo bendras procesas ir į jį lietuviai XIX šimtmetyje taip pat įsijungė per „aušrininkus“, per Daukantą ir pan. Noriu grįžti prie spaudos draudimo. Koks buvo spaudos draudimo rašyti lotyniškomis raidėmis vienas motyvų?

G.JAKAVONIS: Aš manau, kad tai buvo susiję su religija.

R.PAULAUSKAS: Ne. Buvo bandoma sustabdyti lietuvių nutautėjimą, kitaip tariant, lenkėjimą. Man teko skaityti ano laikotarpio dokumentus. Ten yra juodu ant balto parašyta, kad vienas iš motyvų - sustabdyti lietuvių nykimą, nes lietuviai masiškai virsdavo lenkais. Bet čia tik vienas iš motyvų. O kad suprastumėte, kiek tai buvo svarbu, nueikite į XIX a. kapines bet kur Lietuvoje. XIX a. tiek mes, tiek lenkai esame Rusijos imperijos sudėtyje, vadinasi, turėtume rusėti visi, bet mes lenkėjame. Ir mūsų antkapiai visi yra išmarginti lenkiškais užrašais XIX šimtmetyje. Tik į pabaigą, stiprėjant tam mūsų tautiniam pradui, pradeda rastis vienas kitas lietuviškas užrašas. XIX šimtmetyje, kai formuojasi tas lietuviškumo kontūras, iškyla klausimas čia gyvenantiems žmonėms: kas mes esame, ar lenkai, ar lietuviai, ar lietuvių kilmės lenkai kaip Adomas Mickevičius. Vėliau dar atsiranda baltarusiškas ingridientas, nes ten irgi formuojasi savimonė, dalis žmonių linksta į tą pusę. Tai štai tas lietuviškumas formavosi tokiomis labai sudėtingomis aplinkybėmis, bet jau atsiranda noras turėti valstybę. Ne apskritai, o savo tautinę, nes tai jau buvo bendra tendencija. Ir ši galimybė mums atsiranda 1905 metais - pirmoji revoliucija Rusijoje. Caro režimas susvyruoja ir Lietuvoje įvyksta didysis Vilniaus Seimo sušaukimas, kuris kelia autonomijos klausimą. Ne apskritai valstybingumo, o lietuviškos autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje, nes buvo manoma, kad jiems nepavyks. Buvo net nedrąsu galvoti, panašiai kaip Tarybų Sąjungos pabaigoje, kai mane patį kaltindavo, kad aš noriu nepriklausomybės. Sako, tu džiaukis, kad gausi savarankiškumą. Tai panaši situacija buvo 1905 m. Buvo suformuluoti autonomijos reikalavimai, bet nieko iš to neišėjo. Tačiau netrukus 1915 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Vėl sutampa vokiečių okupacinės valdžios interesas su lenkais, mumis, latviais, estais, suomiais. Nes jeigu čia bus kuriamos valstybės, tai bus tam tikra neperžengiama sritis atstatant Rusijos imperiją. 1917 m. įvyksta Vilniaus konferencija, išrenkama Lietuvos taryba, kuri gruodžio 11 d. paskelbė tą deklaraciją su amžinais ryšiais su Vokietija. Ten buvo Ulricho, kaip būsimo karaliaus, klausimas. Įvykiai vystėsi labai sparčiai: vokiečių įtaka silpo akyse ir jau 1918 m. vasario 16-ąją - paskelbiama ta pati deklaracija, tik be paskutinio sakinio apie ryšį su vokiečiais. Tai ir yra ta data, kurią mes ir minime dabar, praėjus šimtui metų nuo šitos datos. Lietuva vėl atsiranda kaip valstybė žemėlapyje, bet jau lietuviška, aišku, su ten gyvenančiais kitataučiais. Bet valstybingumas jau suvokiamas visai kitaip.

G. JAKAVONIS: Manau, kad reikėtų paminėti, kaip Vilniaus taryba 1917 m. matė Lietuvos kontūrus? Jie net apie Klaipėdą negalvojo.


R.PAULAUSKAS:
Valstybingumą mes atkūrėme, bet natūraliai iškyla teritorijos klausimas. Ir ką mes turime? Į Klaipėdą nepretenduojame. Pretenduojame į Vilnių, bet į jį pretenduoja lenkai, kurie atkuria savo valstybingumą. Taip pat ir baltarusiai. Kokias formas valstybingumas galėjo įgauti po 1918 m.? Įgavo tą, kurią mes žinome. Jis galėjo būti reprezentuojamas grynai Vidurio Lietuvos pavidalu, tai buvo Pilsudskio idėja. Jam Vilniaus reikėjo būtent dėl šitos Vidurio Lietuvos. Aš namuose turiu jo knygą, kur jis visą tą savo ideologiją išdėsto. Jis būtent save ir laikė lietuvių kilmės lenku, jam buvo aktualu atkurti Lietuvą. Jis sako, kad anas galas, žemaitiškas, yra suvokietėjęs, šitas - sulenkėjęs, tad jis kelia Vidurio Lietuvos idėją. Bet buvo dar ir bolševikinis variantas su baltarusiais. Natūralu, kad atsikuriant tam valstybingumui, žmonės įvairiai fantazavo, įvairiai projektavo tuos įvykius. Bet viskas galutinai įvyko taip, kaip mes žinome: teritorija be Klaipėdos, Vilnių praradome. Maksimalų suverenitetą, kiek leido tuometinės sąlygos, turime. Tačiau 1923 m. jau turime Klaipėdos kraštą. Koks kontekstas?

Kai baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, pagal Versalio sutartį, Klaipėdos kraštas yra pavedamas Antantei, o Antantė paveda Prancūzijai. Ten stovi prancūzų karo laivai ir laukia, kol išsispręs Lenkijos konfliktas su Lietuva. Į Klaipėdos kraštą pretendavo trys jėgos: Lenkija, atsikūrusi Lietuva ir vietiniai klaipėdiškiai „memelenderiai“, kurie anaiptol nedegė noru įsijungti į Lietuvos valstybės sudėtį. Beje, vokiečiai ten sudarė apie pusę gyventojų, o tie „memelenderiai“ - apie 25 proc. ir tik ketvirtį gyventojų sudarė tie žmonės, kurie save laikė lietuviais. Tai čia yra tiesiog stebuklas, kad mes nepaklausėme tuometinės Europos Sąjungos, nes Antantė buvo tuometinės Europos Sąjungos analogas.

G.JAKAVONIS: Klaipėdos krašto atsiėmimas buvo fantastiškai drąsus Lietuvos veiksmas. Inicijuojamas faktiškai suvaidintas sukilimas, į kurį visi iš mano gimtosios Dzūkijos, iš Perlojos važiavo. Karininkams už Klaipėdos sukilimą net medalių neleisdavo nešioti...

R.PAULAUSKAS:
Tai yra toks istorijos stebuklas. Visada reikia atsiminti, kaip tai buvo padaryta, ką reiškia iniciatyva, ką reiškia politinė valia, teisingai suprastos istorinės aplinkybės, leidusios užsitikrinti tam tikrų kaimynų, baisu net pasakyti kurių, paramą. Be tos paramos mes to Klaipėdos krašto tikriausiai būtumėm negavę.

G.JAKAVONIS: Signataras neturėtų bijoti pasakyti, kokių kaimynų parama buvo...

R.PAULAUSKAS: Bijau tik išgąsdinti skaitytojus. Mūsų Klaipėdos krašto sukilimas buvo suderintas su tuometine Rusijos valdžia. Kodėl rusai rėmė šį žingsnį? Todėl, kad jiems buvo nereikalinga stipri Lenkija. Lietuva jau buvo nebaisi ir jiems buvo geriau stiprinti Lietuvą negu Lenkiją. Štai ką reiškia teisingai suprastos istorinės aplinkybės.

G.JAKAVONIS: Lenkai tuo metu „burkavo“ su Vokietija.

R.PAULAUSKAS: Aš visada sakau, kad visuomet reikia suprasti, kas yra žaidžiama. Tad nesupratus galima arba skaudžiai pralaimėti, arba stipriai laimėti, jeigu supranti ir teisingai tuo pasinaudoji. Bet 1939 m. situacija pasikeitė, kovo mėnesį Klaipėdos kraštą turėjome atiduoti hitlerinei Vokietijai, nes ji pateikė ultimatumą ir mūsų Seimas priėmė. 1939 m. mūsų suverenitetas jau silpnas ir, žiūrint į valstybingumą iš teritorinės pusės, dalį teritorijos mes praradome. Bet tų pačių 1939 m. spalį mums grąžina Vilnių ir Vilniaus kraštą. Lietuvoje atsiranda Tarybų Sąjungos bazės ir Lietuvoje skamba toks sakinys: „Vilnius - mūsų, o mes - rusų“. Nors Vilnių atgavome, bet 1940 m. pateikiamas papildomas ultimatumas, įvedama rusų kariuomenė, liaudies Seimas, taip pat Justino Paleckio vyriausybė „pasiprašo“, kad Lietuva būtų priimta į Tarybų Sąjungos sudėtį. Gal kam bus naujiena, tačiau J.Paleckio vyriausybė buvo pripažinta daugelio Europos valstybių. Valstybingumas Lietuvos yra, teritorija taip pat yra, tik be Klaipėdos. Mes į Tarybų Sąjungą įstojome be Klaipėdos, bet suvereniteto nėra jokio visiškai. Matote, kaip valstybingumas ir suverenitetas kinta. Paskui 1941-ieji, ketveri metai vokiečių okupacijos. Ji laikina, tačiau nebuvo nei teritorijos, nei suvereniteto.

Kitas laikotarpis - nuo 1945 m. iki 1990 kovo 11-osios, t.y. buvimas Tarybų Sąjungoje. Kuo jis yra įdomus? Teritorija išsiplečia. Valstybingumas yra, yra Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika. Mes jau kovo 11-ąją rašydami dokumentus ir atkūrinėdami nepriklausomybę svarstėme, kaip valdėme tą buvimą Tarybų Sąjungos sudėtyje. Mano manymu, valstybė buvo, teritorija buvo, sienos buvo, tik suvereniteto nebuvo, jis buvo labai labai ribotas. Pažiūrėkime, turėjome himną, turėjome savo vėliavą, turėjome savo Seimą - Aukščiausiąją tarybą, net Užsienio reikalų ministerija buvo. Bet ko nebuvo? Pinigų, įstatymų viršenybės. Nes mūsų Aukščiausioji taryba įstatymus leidžia, bet jie turi neprieštarauti centriniams įstatymams. Nėra sienų kontrolės ir, aišku, muitų. Tas naujojo etapo laikotarpis valstybingumo prasme, jeigu kalbame apie teritoriją, buvo maksimalus: Klaipėda, Vilnius ir Kaunas niekada nebuvo administruojami Lietuvos valstybės vienu metu. Bet suvereniteto prasme mes jo neturime. Už tai kovo 11-ąją mes kartu su kolegomis ir balsavome norėdami atkurti ne patį valstybingumą, o suverenitetą šitam valstybingumui, norėjome tvarkytis savarankiškai.

Prisimenate, kokia buvo euforija, kai dar anoji Aukščiausioji taryba, dar vadovaujama Liongino Šepečio, 1989 rudenį priima įstatymą, kad Lietuvos įstatymai yra viršesni už Maskvos įstatymus? Vilniečiai išėjo į gatves, džiaugsmingai sveikindami vienas kitą, apsikabindavo manydami, kad mes pagaliau pasiekėme tai, ko norime. Paskui Kovo 11-oji galutinai įtvirtino šį statusą ir jis tęsėsi iki 2004 m., kai įstojome į Europos Sąjungą. Per šiuos 14 metų suverenitetas buvo maksimalus. Mes Aukščiausiojoje taryboje galėjome priiminėti tokius įstatymus, kokius mes norėjome. Tuo, beje, ir skiriasi signatarai nuo kitų Seimo narių. Žmonės dažnai to nesuvokia. Mes veikėme tuščioje įstatyminėje erdvėje, mes galėjome kurti bet tokią bazę, kokią mes tik norėjome, o jau visi kiti seimai buvo mūsų įstatymų rėmuose.

Na, aišku ir 2004 m. Mes džiaugsmingai įstojome į Europos Sąjungą. Teritoriją mes turime, valstybingumą turime, o suverenitetą? Vėliavą turime, himną turime, Seimą turime, Užsienio reikalų ministeriją turime. O ko neturime? Neturim pinigų, įstatymų viršenybės, sienų kontrolės ir teisės nusistatyti muitus. Taigi išvadas tegul daro visi tie, kurie skaitys, ar jiems tokia situacija nieko neprimena. Bet tai yra ne tik Lietuvos statusas. Europos Sąjungoje visos valstybės turi tokį patį statusą. Bet kur yra problema?

Pažiūrėkime šiek tiek į priekį: Europos Sąjunga, norėdama išsilaikyti, turi likviduoti valstybių suverenitetus iš principo, kitu atveju ji neturi ateities. Viskas šia linkme ir eina. Tereikia paskaityti tą „Baltąją knygą“, kuri buvo praėjusiais metais iškilmingai pasirašyta minint Europos Sąjungos 60-metį. „Baltoji knyga“ prasideda tokiu Altiero Spinelio manifestu, apie kurį Lietuvoje niekas net negirdėjo, nors jo pavardė yra virš pagrindinio įėjimo į Europos Parlamentą. O jūs paskaitykite jo manifestą, kuriuo remiasi dabartinė Europos Sąjunga ir jos ideologija. Ten yra pasakyta juodu ant balto, kad pirmiausias uždavinys yra likviduoti Europos valstybių sienas. Prie viso to pridėkime grafą Kalergį, jo knyga „Praktinis realizmas“, kur irgi yra aprašyta, kaip reikia Europos tautas šiek tiek „paspalvinti“, kad būtų lengviau jomis manipuliuoti. Ir kad jūs nemanytumėte, kad tai yra kažkokia fantastika, kažkokia sąmokslo teorija, tai šitos pavardės, šitos figūros yra ant monetų, jų jubiliejai yra švenčiami Europos Sąjungos lygiu. O tas Altieras Spinelis yra Italijos komunistų partijos aktyvus narys, už savo dalyvavimą komunistų partijoje uždarytas į kalėjimą ir ten parašė savo manifestą, kaip jie ateities Europoje kurs socializmą. Pabaigai. Aš nesakau, kad visa, kas vyksta Europos Sąjungoje yra gerai ar blogai, aš tik noriu, kad mes, kaip Lietuva, lietuviai, turintys tokią ilgą savo valstybės istoriją, valstybingumo istoriją, kad mes suprastume, kas vyksta ir patys sau atsakytume, ar mes norime, kad dar po 100 metų kiti du tokie žmonės sėdėtų prie stalo ir dar galėtų aptarinėti, kaip praėjo dar vienas šimtmetis ir kad dar būtų ta Lietuva. Čia jau nuo mūsų priklauso. Bet reikia suprasti, kas vyksta. Aš visada sakau vieną ir tą patį: norint priimti teisingą sprendimą, reikia pirmiausiai realiai matyti situaciją. Ir jeigu lietuvis nuspręs, kad tas Spinelio manifestas tinka mums, ką padarysi, toks mūsų pasirinkimas. Bet mane liūdina, kad mes einame keliu net nekeldami klausimo, o kas ten yra parašyta, koks to kelio tikslas.

G.JAKAVONIS: Yra labai gera lietuvių patarlė: „Ta pati panelė, tik kita suknelė“.

R.PAULAUSKAS: Gal žmonėms to ir reikia, aš nieko prieš. Tik noriu, kad mūsų sprendimas būtų racionalus, kad žmonės suprastų, ką mes renkamės.

Plačiau apie tai skaitykite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“


Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (3)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • DIDINS: euro zonos šalies ekonomikai atsigaunant po 2013 m. krizės, Slovėnijos parlamentas ketvirtadienį patvirtino minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) didinimą 10 proc. per 2 metus.
  • SALA: parduodama viena Folklando salų Peblas - kartu su penkiomis skirtingomis rūšimis pingvinų, gyvenančių čia tūkstančiais, tūkstančiais avių ir dešimtimis paukščių rūšių.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas spaudoj

Ar nemokamai studijavęs jaunimas turėtų atidirbti Lietuvoje?

balsuoti rezultatai

Ar jums yra tekę apsinuodyti kavinėse suvartotu maistu?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -2     -1 C

-2     -1 C

 

   -3    -1 C

  0    +1 C

 -1     0  C

 

  -2     0 C

    5-9 m/s

    3-6 m/s

 

   2-4 m/s

 

reklama
Kalėdos 2018