„Parodą skiriu savo mamai...“ Kiek keistoka skaityti tokius žodžius įžengus į Panevėžio dailės galeriją ir matant, kad nuotraukose - vien arkliai. Bet kai pagalvoji, kad brangiausiems žmonėms mes skiriame tai, ką manome sukūrę geriausio, viskas stoja į savo vietas. „91“ - taip pavadino fotografijų parodą panevėžietis fotomenininkas Stasys Povilaitis, kiekvieniems savo mamos nugyventiems metams skirdamas po vieną darbą ir pridėdamas dar vieną viršaus, nes jau metai, kaip jos nebėra...
Bent kiek akyliau stebintiems fotografų pasaulį panevėžiečio Stasio Povilaičio pristatinėti nereikia. Jo ciklas „Iš arklių gyvenimo“ yra nemažai keliavęs, sugulęs į du fotoalbumus. Ir apie šitą, beveik 30 metų jo kūrybos tarpsnį, pasakyta, regis, jau viskas.
Savaitgalį, sveikindami autorių atidarius parodą „91“, jo bičiuliai kalbėjo, kad Stasys sugebėjo arklių gyvenimą parodyti visiškai kitokį, nei mes įsivaizduojame matydami šiuos gyvūnus pro automobilio langą arba bandomis lekiančius „Animal planet“ kanale.
„Aš bandau arklius sužmoginti“, - turi paruošęs atsakymą Stasys. Abejonė, kad tai gali būti tik tuščia frazė, išnyksta. Kai sustoji prie nuotraukų galerijos, turi pripažinti, kad tas sužmoginimas jam dažnai yra pavykęs.
Negali su tuo nesutikti matydamas arklių portretus. Gal tai skambės kiek neįprastai, bet užfiksuotas žvilgsnis, išsidraikę karčiai, galvos pakreipimas neretai primena žmones. Sakote, kad taip nebūna? Bet juk niekas per daug nesiginčija, kad laikui bėgant augintiniai supanašėja su savo šeimininkais.
Arklio sąsajos su žmogumi - vienas charakteringiausių šio S.Povilaičio ciklo bruožų.
Tyrinėjant nuotraukas, kurios, beje, neturi pavadinimų, dažnai norisi juos kurti. Ir pirmiausia į galvą ateina žodžiai, kuriais priimta apibūdinti žmonių jausmus ir būsenas: meilė, švelnumas, susimąstymas, liūdesys, ilgesys, smalsumas, nuostaba.
Be abejonės, S.Povilaičio sėkmė, kad jis į arklius sugeba pažvelgti ir su humoru. Netikėti rakursai padėjo užfiksuoti gyvūnus taip, kaip niekad nematys žmogaus akis. Jie dažnai tampa panašūs į nuotaikingus geraširdžius dinozaurus iš amerikietiškų animacinių filmukų ar komiksų knygelių.
„Aš beveik viską padariau su plačiakampiu arba normaliu objektyvu“,- išmanantiems fototechnikos galimybes nesudėtinga suprasti, kaip randasi nenatūraliai deformuoti arklių portretai. O nenutuokiantiems derėtų paaiškinti, kad siekdamas tokio rezultato Stasys turi beveik ganytis su arkliais.
„Nuo jų kvėpavimo aprasoja objektyvas, o kartais jį ir lyžteli“, - kai darbas atliktas, fotomenininkui toks gyvulio artumas atrodo juokingas. O, prisimena, buvo taip, kad apstojus Lietuvos sunkiesiems, regis, visos blusos apmirdavo.
„Su arkliais reikia elgtis atsargiai. Reikia juos prisipratinti, išsiaiškinti, kas yra jų vadas. Pirmiausia ateina smalsiausi. O vadai - visada paskutiniai“, - Stasys gali paaiškinti ir daugiau savo modelių elgesio subtilybių.
Teleobjektyvų Stasys nepripažįsta, sako, gal vieną padorią nuotrauką yra padaręs su „šimtuku“. Kaip ir nesiryžta imti į rankas skaitmeninio fotoaparato. Sako, vaizdas kažkoks sintetinis išeina.
Pirmąją parodą apie arklius S.Povilaitis surengė toje pačioje galerijoje 1993-iaisiais. Tada įvertinti savo debiuto jis pasikvietė garsųjį teatro režisierių Juozą Miltinį ir iki šiol išsaugojo filmuotus tų dienų vaizdus.
Išdraikytais baltais plaukais, pražilusia barzdele, lazda pasiramsčiuodamas režisierius komentuoja kiekvieną Stasio darbą. Atrodo, Maestro buvo sužavėtas.
„Aš neįsivaizdavau iki tokio subtilumo...“, „rūpestis perteiktas, arklys, jis susirūpinęs...“, „o čia jau intymesnė poza...“, „gracinga išraiška...“, „toks susimąstęs, nepatenkintas kažko...“ - žemaitišku akcentu garsiai mintis reiškė J.Miltinis, ilgėliau stabteldamas prie kiekvienos nuotraukos.
O paskui, lyg atsiprašydamas atsisuka į autorių: „Gal tu užsigauni, kad aš šlovinu ne patį, o arklius“.
Vėliau, gurkštelėjęs mėgstamo raudonojo vyno, netikėtai ištarė: „Nė vieno šikančio arklio dar nemačiau!“
Ką tuo norėjo pasakyti J.Miltinis, liko neaišku, nes tolesnius žodžius nustelbė režisieriaus palydovų juokas.
Vienaip ar kitaip, tačiau faktas, kad šis S.Povilaičio ciklas liko sumaniai įamžintas.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
