K.Donelaičio jubiliejui „atgijo“ vabalai

Vilnietis fotografijos veteranas Zinas Kazėnas (77), kuris yra išleidęs daugybę spalvotų fotoalbumų, atvirukų apie Lietuvą, jos miestus, gražiausias vietoves, jau kuris laikas padėjo į šoną savo ištikimą draugą fotoaparatą. Meistras nesėdi sudėjęs rankų. Pastaruoju metu jis kuria vaizdo juostas, kurias galime pamatyti internete. Dar vaikystėje pamėgęs piešti, jis vėl ėmėsi dažų ir teptuko. Savo darbų parodą „Vabalai“ Z.Kazėnas skiria Kristijono Donelaičio jubiliejiniams metams.

Paroda „Vabalai“ rado prieglobstį vienoje iš sostinės Adomo Mickevičiaus muziejaus salių. Z.Kazėnas, rodydamas tuos vabalus, vabalaičius ir vabaliukus, primena, kad būrų dainius K.Donelaitis meistriškai aprašė ir pačius mažiausius gamtos tvarinius. Štai „Metų“ pirmojoje dalyje „Pavasario linksmybės“ yra eilutės: „Musės ir vabalai, uodai su kaimene blusų / Mus jau vargint vėl visur susirinko / Ir ponus taip, kaip būrus, įgelt išsižiojo...“ Ir dar ten gražiai aprašytos bitelės, vorai, o tam, atrodytų, niekam tikusiam šūdvabaliui rašytojas yra parašęs net pasaką, kurioje vabalų gyvenimas atliepia žmonių santykius. Tad ši paroda, anot jos autoriaus, neatsitiktinė.

Nuo Pasvalio krašto kilęs Z.Kazėnas, augęs prie Lėvens upės, būdamas smalsus - ne veltui tapo fotometraštininku. Iš vaikystės mėgo tyrinėti pro didinamąjį stiklą vabalus, o paskui juos ir piešė. Menininko gyslelę turintis fotografas prisipažįsta, kad vabzdžius jis piešia ar tapo jau gal pusę amžiaus. Tiesa, iš pradžių jis daugiausia vaizdavo drugelius, įvairiaspalvius, gražius, ne tik Lietuvoje matytus. Fotografas per savo gyvenimą yra apkeliavęs daugybę kraštų, o anapus Atlanto yra buvojęs net keliolika kartų. Menininkas prisiminė, kaip prieš gerą dešimtmetį tūkstantį drugelių nuvežė į Jungtines Amerikos Valstijas ir ten Lemonte buvo surengęs parodą, po to darbai keliavo į Klivlandą, Bostoną, Čikagą ir kt. Amerikiečiai žavėjosi jais, kai ką nupirko, kai kuriuos padovanojo, todėl į Lietuvą jų „parskrido“ nedaug.

O štais pernai Z.Kazėnas buvo surengęs kelias temines parodas, kurios buvo skirtos Tarmių metams. Vyras akcentuoja, kad jam svarbios visos mūsų tautiškos šventės ar progos. „Kai rengiu ne tik Vilniuje, bet ir kitame Lietuvos krašte parodą, man rūpi, kad tai būtų ne tik reginys, bet ir renginys, kuriame skamba muzika, dainuojama. Šį sykį per „Vabalų“ parodos atidarymą griežė kompozitoriaus Algirdo Klovos vadovaujama grupė. Parodžiau ta proga ir Tolminkiemyje prieš kelerius metus nufilmuotą siužetą, beje, esu neseniai sukūręs ir įgarsintą filmuką pagal K.Donelaičio „Pasaką apie šūdvabalį“. Tad viskas susikaupė į vieną vietą ir tie „vabalai“ prašyte prašėsi parodomi“, - šypsodamasis pasakojo pašnekovas.

Z.Kazėnas prisipažįsta, kad jis labai mėgsta visa, kas gyva gamtoje, ne tik vabzdžius, drugelius, bet ir įvairius žolynėlius, gėles, medžius. Jam kartais pakanka kelių minučių, kad ant nedidelio kartono ar kitos medžiagos gabalėlio keliais potėpiais pavaizduotų gėlę, šaką, žuvį ar net moters siluetą. Fotografas džiaugiasi, kad jis savo paveikslais tarsi tęsia spalvotosios fotografijos tradicijas. Tik čia daugiau išmonės, fantazijos. „Kai kurie vabalai - mano fantazijos vaisius, nes aš tikrai neskaičiuoju, kiek jie turi kojų ar ūsų, - juokiasi menininkas. - Ką gali žinoti, gal kur nors pasaulyje ir yra tokių. Man svarbu, kad jie, kaip ir drugeliai, žmonėms patinka“. Jis prisiminė atvejį, kai kartą Liaudies meno draugijos surengtoje parodoje tris jo paveikslus kažkas pavogė. O tai ženklas, kad jie buvo šio to verti.