Kankliai skamba ir skambės!

Įsisiūbavusio tarptautinio festivalio „Skamba skamba kankliai“ sūkuryje, kuriame aktyviai dalyvauja Vilniaus karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“, suvokėme, kad jokie valdininkų kabinetų skersvėjai negali sutrukdyti žmonėms, negalintiems gyventi be liaudies dainos, šokio, muzikos. Tuo mus įtikino ir „Vilnelės“ įkūrėja bei vadovė Laima Purlienė.

Laimos pirmieji „Skamba skamba kankliai“ buvo 1978 metų pavasarį, o štai dabar festivalis vyksta jau 41-ąjį kartą. Moteris kartu su kolektyvu džiaugiasi, kad festivalio dalyvių geografija išsiplėtė, tad yra galimybė bendrauti su svečiais, kurių šiemet yra atvykusių net iš tokio egzotiško krašto kaip Žaliasis Iškyšulys. O „Vilnelė“ vien tik šiandien ir rytoj įvairiose erdvėse pasirodys šešis kartus.

Šiais metais nusiritusią nerimo bangą, kad „Skamba skamba kanklių“ festivalio būčiai iškilo grėsmė, ansamblio vadovė veja šalin: „Manau, kad tauta dar turi jėgų ir supratimo, kaip apsaugoti tai, kas jai brangu. Tik greičiau rodykitės visi tie, kuriems parūpo sunaikinti tai, kas esminga ir vertinga. Tuomet per rinkimus žinosime, už ką nebalsuoti“.

Folkloro atlaidai

„Vilnelės“ ansamblio vadovė prisiminė pirmąjį festivalį „Skamba skamba kankliai“, kuris jai tapo lemtingas visam gyvenimui: „Tuomet buvau dar Vilniaus universiteto studentė. Gegužis žydėjo visu gražumu. Aš ėjau Katedros aikšte ir, dideliam savo džiaugsmui, pamačiau bedainuojantį ansamblį „Ratilio“. Pamenu, kaip priėjau prie dainininkės Janinos Bukantaitės (dabar ji „Ūlos“ ansamblio vadovė), ji ir papasakojo, kas čia vyksta... Nuo tada ieškodavau folkloro visur, kur tik buvo galima jo rasti. Kitados viename televizijos interviu paleidau gyventi festivalį apibūdinantį palyginimą „folkloro atlaidai“. Džiaugiuosi, kad jis prigijo, gyvena ir niekada neišnyks, kol gyvuos „Skamba skamba kanklių“ festivalis“.

Laima netrukus prisidėjo prie tų, kuriems norėjosi, kad festivalis būtų skirtas tikram, o ne perdirbtam folklorui. Po metų ji jau dainavo solo su Vilniaus universiteto ansambliu senamiesčio kiemuose. „Tai buvo didelis džiaugsmas ne tik pačiai dainuoti, bet dainuoti drauge su kitais, siausti, šokti, klausytis kitų. Atvažiuodavo patys geriausi iš visos Lietuvos, - prisiminė moteris. - Žmonės galėjo po renginio dainuoti kelias valandas, nesiginčyti, vienas į kitą nešnairuoti, o vėliau dainininkai ir vadovai prakuto, pradėjo „rodyti“ save, prasidėjo ir ginčai, kokioje ekspedicijoje užrašytas dainos variantas gražesnis, kokį reikia, o kokio nereikia dainuoti. Bet tai smulkmenos, nes žmonės buvo nepaprastai vieningi“.

Folkloro entuziastė priminė, kad vėlesnių laikų mitingų dainininkai neatsirado iš niekur. Anot jos, ir „Skamba skamba kanklių“ festivalis prie to prisidėjo. „Mūsų dainos buvo kaip maldos, Dievulis jas girdėjo, jis mūsų svajonėms pritarė ir jos išsipildė“, - sakė ji.

Kelias link lietuviškos dainos

Nuo vaikystės Laima ieškojo autentiškų liaudies dainų, nes harmonizuotų dainų jos širdis nepriėmė. Tad stengėsi mokytis, įsiklausyti, suprasti, kuo tokios dainos yra gražesnės, kodėl jos tokios gyvos. „Kai suvokiau tikrą liaudies dainų grožį, ėmiau mokytis dar atkakliau, visas tautosakos rinktines nugrojau, nuzulinau, skaičiau viską, ką tik buvo įmanoma gauti, kaupiau, dėjau į save. Mano pasaulis - dainos, giesmės, muzika“, - kalbėjo iš Kaišiadorių rajono kilusi ansamblio vadovė.

Laimos tėvelis labai gerai dainavo ir šoko. Senelis su močiute taip pat buvo dainingi. Juos net kviesdavo į svetimas vestuves, kad tik abu padainuotų. „Beje, senelis turėdavo įprotį griežtai valdyti savo sūnus ir dukteris per dainas. Jis pasakydavo, kam kokiu balsu dainuoti, taisydavo klaidas, - pasakojo pašnekovė. - Suvokiau, kad jam ne vaikus muštruoti buvo svarbu, o noras nutiesti dainai kelią į ateitį. Ir tikrai, jo jau seniai nėra, o dainos dar žygiuoja su manim ir per žmones, kuriuos mokau, tikiuosi, nukeliaus ir ateities kartoms“.

L.Purlienės mamos rokiškėnės šaknyse - taip pat muzikalūs vyrai savamoksliai, vienas grojo caro orkestre, kitas tarnavo carienės garbės kuopoje. Gal atsitiktinumas, o gal tie jos senelių genai ir atvedė L.Purlienę būtent į Vilniaus karininkų ramovės folkloro ansamblį.

Patriotizmas per folklorą

Kodėl Lietuvos kariuomenei reikalingas folkloro ansamblis? „Toks klausimas neturėtų kilti, nes beveik visų galingų valstybių kariuomenės turi savo parodomuosius meno kolektyvus, - aiškina „Vilnelės“ vadovė. - Man regis, šiais laikais reikėtų dar labiau stiprinti tą pasididžiavimą... Būtent folkloro ansambliai ne skambiais žodžiais, politinėmis kalbomis, bet dainomis, šokiais, paveldo dvasia skatina tikrąjį patriotizmą.

Ansamblio žmonės dainuoja ne tik liaudies, bet ir senąsias, vėlyvesnes kariškas dainas, savanorių, partizanų, tremties, politinių kalinių, bet ir išmoksta naujų kariuomenei tinkamų dainų. Tad jų repertuaras labai labai platus. Čia ir senolių, ir kalendorinės, apeiginės dainos ir šokiai. Turi ir tarmiškų programų, kuriose daug pasakojimų. „Stengiamės dainuoti net ir tas dainas, kurios kartais atrodo ir naivokos, netobulos, sukurtos paskubom kokiose nors žeminėse, prieš lemiamą partizanų mūšį, nes jos yra brangios kaip istorinė vertybė. Ir ne tik - jų melodijos ir žodžiai dažniausiai sugraudina klausytojus, - dalijasi patirtimi folkloro žinovė. - Ypač mums, ansamblio nariams, brangios tos koncertų akimirkos, kai esame tarp buvusių partizanų ar kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę artimųjų“.

Koncertai politinių kalinių ir tremtinių sąskrydžių vietose, prie partizanų žeminių „Vilnelės“ dalyviams įprasti. „Labiausiai jaudina, kai po koncerto prieina daug iškentėjusio žmogaus, kurio jau nebėra, anūkas ar anūkė ir apkabina. Kartais nereikia nė padėkos žodžių, viską pasako ašaros“, - prisipažįsta Laima.

Ansambliui trūksta vyrų

Žmonės į „Vilnelę“ ateina širdies balso vedami. Jie ateina į repeticijas po darbų įvairiose įstaigose, važinėja į mažiausius miestelius, koncertuoja Lietuvos kariuomenės daliniuose. Tai daugiausiai tie, kuriems ne tas pats, iš kur mes ir kuo tapsime ateityje. Čia yra ir buvusių Krašto apsaugos sistemos darbuotojų, ir medicinos darbuotojų, ir ekonomistų, pedagogų bei kitokių profesijų žmonių. Šiems žmonėms galima pavydėti atsidėjimo savo pomėgiui. Ypač šiais laikais, kai yra daug kitokių pagundų: nemokomų ir mokomų.

Vadovė atvirai kalba, kad jai labai svarbus kolektyvo prestižas, nes jis ne šiaip sau ansamblis, bet atstovaujantis Lietuvos kariuomenei, tad ir garbė, ir orumas turi būti išlaikytas. „Buvo ansamblyje ir prašalaičių, kurie atėjo ne tik dainuoti ir šokti, kažko išmokti ir patiems parodyti, o kartu ir atsipūsti po darbo dienos tarp bendraminčių, - prisiminė Laima. - Tie, kuriems rūpėjo ne vien dainos, atsisijojo, nes suvokė, kad su „Vilnele“ jiems ne pakeliui. Liko labai šviesūs, mylintys liaudies muziką žmonės. Pavardžių manęs neklauskit, nes jie visi verti pagarbos ir pagiriamojo žodžio. O ko mums trūksta? Žinoma, gerai būtų, kad nereikėtų patiems už savo pinigėlius įsigyti instrumentų, tautinių drabužių. Bet tai ne bėda, labiausiai Lietuvos kariuomenę reprezentuojančiam ansambliui trūksta muzikalių vyrų“.

Ir dar... Kolektyvas turi parengęs ir tarpukario romansų, liaudiško humoro programas. Ansamblio dalyviai žmones linksmina ir savo gimtąja tarme, o tai svarbu ir aktualu ne tik šiais Tarmių metais. „Paprasčiausiai kai kurie mūsų koncertai virsta bendromis žiūrovų ir ansamblio narių šėlionėmis, nes salė mūsų atliekamas dainas moka ir traukia kartu. Ir taip būna tikrai dažnai, nes esame laukiami ne tik Vilniaus karininkų ramovėje, turime savo gerbėjų kone visuose Lietuvos regionuose“, - džiaugiasi vadovė.

Trumpai

Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“ įkurtas 1996 m. sausio 10 dieną. Nuo įkūrimo dienos jam vadovauja Laima Purlienė.

Ansamblis vienija per 30 įvairaus amžiaus ir profesijų žmonių. Kolektyvas dalyvavo daugelyje užsienio festivalių: Airijoje, Belgijoje, Čekijoje, Danijoje, Graikijoje, Italijoje, Rusijoje, Ukrainoje ir kt.

2005 m. įvertintas „Aukso paukštės“ statulėle, išleido dvi kompaktines plokšteles.

Repertuare - per pusę tūkstančio įvairaus žanro kūrinių, perteikiančių įvairių Lietuvos regionų, įvairių laikotarpių karinį folklorą, savanorių, partizanų, tremties ir patriotines dainas.