Gedimino Bartuškos asociatyvi (ELTA) nuotr.

Savaime aišku, kodėl rimtai skaitančių nemyli valdžia. Viena priežastis - aukščiau minėti makaronai. Kita - kvailio žmonos sindromas. Negirdėjot? Trumpai apsakysiu. Viename senoviniame traktate apie santuoką dėstoma: „Lengvai išteka gražuolės, negražuolės, visiškos bjauruolės ir kvaišelės; protingoms ištekėti sunkiau, nes koks kvailys norės protingesnės už save žmonos...“ Priežastis gal net rimtesnė už pirmąją. Kas norės raštingesnio už save pavaldinio? Dauguma valdininkų skaityti nei mėgsta, nei moka, oi, persiprašau, suklydau - neturi kada, juk tiek svarių pareigų nuvargintus pečius slegia, tiek svarbių klausimų iškamuotose galvelėse zvimbia, kur jau čia dar ir knygos! O menkesnį už pavaldinių (tegu ir ne visų) išprusimą rodyti nors ir nedraudžiama, bet nesmagu. Todėl būtina atjunkyti skaitorius nuo žalingo įpročio.

Tad valdžios nemeilė knygoms bei knygiams suprantama. Bet leidėjų nemeilės skaitytojams nesuprantu, nors ausis nukirpkit! Šiaip ar taip, leidėjai skaitytojų dėka duoną valgo. Sviestui, tiesa, dažniau iš visokių „pratybų“ prikapsi, dėsnis jau toks: priverstinai perkama prekė pelningesnė. Tačiau anaiptol ne kiekviena leidykla įgaliota leisti vadovėlius ir pratybų sąsiuvinius, kitos ką sau galvoja? Kodėl kailyje netveria, besistengdamos paskutinius skaitytojus nuo knygų atbaidyti? Ir ne tik kainomis. Už tai, kad knygos tapo prabanga, turime maždaug vienodai dėkoti tiek valdžiai, tiek leidėjams. Bet kad ta prabanga tokia apgailėtina pasidarė - pirmiausia leidėjų nuopelnas.

Pradėkime nuo storumo manijos. Knygos darosi kuo toliau, tuo „apkūnesnės“. Skerdimui penimos, ar kurių galų? Šiaip lyg ir logiška: patys suprasdami, kad jų gaminiai („kūriniu“ jau anaiptol nebe kiekvieną tekstą pavadinsi) vis neįperkamesni, leidėjai ėmė gudrauti. Vietoje įprastinio popieriaus pradėjo naudoti „pūstą“. Kainuoja maždaug kaip ir paprastas, užtat knyga iš karto solidesnė, pirkėjai turėtų mažiau stebėtis, kodėl tokia brangi. Iš dalies taip ir yra. Bet tik iš dalies. Pirma, mažiau stebėtis nereiškia pulti pirkti. Antra - knygos vertė priklauso ne nuo storumo. Ir dar kai ką gudručiai pamiršo. Storesnė knyga - ne tik nepatogesnė, bet ir užima daugiau vietos, todėl sandėliai, knygynai, pervežėjų furgonai turi arba pasidaryti erdvesni (kurgi ne, šoks tuoj visi knygynai patalpas plėsti, o gabentojai naują transportą pirkti!), arba į juos telpa mažiau egzempliorių. Egzemplioriaus kaina šokteli, vadinasi, įperkančių knygą lieka dar mažiau. Be to, dažnas skaitytojas pagalvos, ar ras storulei vietos knygų spintoje. Gal geriau bibliotekoje paieškoti? O gal net ir iš bibliotekos tokios kerėplos tempti namo neverta, ypač jei dar nenurašytas seno leidimo egzempliorius, tegu ir aptriušęs, bet grakštesnis? Tik bibliotekos irgi ne guminės, norint įbrukti lentynon vieną naują penimę tenka bent tris senovines džiūsnas išmesti...

Lyg nepakaktų storumo, dar ir formatų priviso baisybė. Kitaip tariant, erdvės knygoms laikyti reikia daugiau, negu reikėjo, kai buvo vos keli formatai, todėl pasistengus paprastai pavykdavo sutalpinti tomus gan kompaktiškai. Gal ir nieko, kad bandoma papirkti originalumu, bet per daug originalumo irgi nesveika...

Apdarai! Nepatogu sakyti... Kadaise knygos panėšėjo į paslaptingas damas: rimtas, ironiškas, žaismingas, griežtas - visokias - bet damas, kurių neįmanoma negerbti. Dabar, deja, dauguma knygų primena ne itin aukšto lygio „palydoves“ - vulgarias, rėksmingas, išsidažiusias be jokio saiko. Vėlgi iš dalies suprantama: leidėjai bando patraukti dėmesį iš tolo matomais viršeliais, gal net kompiuterinius žaidimus, „perspaustas“ fotografijas ir Disnėjaus saldumynus spalvingumu bei ryškumu nukonkuruoti. Nepavyks. O ir neverta. Knygų prigimtis bei paskirtis kita. Be to, dažnokai viršelis visiškai neatitinka knygos turinio.

Viena iš esmės teisinga patarlė siūlo nespręsti apie knygą pagal viršelį. Taip tai taip, bet kai knygyne nuo viens už kitą ryškesnių viršelių akys apraibsta, o nuo bežadžio besistengiančių viena kitą perrėkti knygų žviegimo galvoje įsidzingsi, mauni žmogus iš knygyno kuo toliau nieko nebesirinkdamas, nes ką čia bepasirinksi, kai akyse tavaruoja. Nebent privalomus mokinukams leidinius pirktum, tada tiesiog sumeti pagal sąrašą į krepšį arba darbuotojų paprašai paduoti reikiamas prekes ir užmokėjęs sprunki kol dar pusgyvis. Be abejo, ryškus viršelis ramioje aplinkoje išsiskiria, bet kai visi spalvomis pjaunasi, belieka kakofonija ir galvasopis, dėmesiui - amen.

Tiek to. Svarbiausia vis dėlto ne išorė, o turinys. Atsiverskime knygą, pažiūrėkime, kas ten viduje. Ogi viduje irgi siaubas! Pirmiausia klaidos. Net rašytojai nebe visi sugeba rašyti be klaidų, jiems nenusileidžia vertėjai, redaktorius daug kur pakeitė ne visada raštingos „projektų vadovės“, korektorių nebeliko, nes reikia taupyti. Kadaise vertėjai buvo tvirta vidurinė klasė, o rašytojai netgi elitas, bet tie laikai, atrodo, nebegrįš. Vadinasi, nebegrįš ir tekstų kokybė. Iš skurdžių kokybės neišspausi. Na, su rašytojais dar visaip būna, kai kuriems pasiseka, tad jie gali pramisti iš savo kūrybos. Vertėjų atveju kitaip. Taupantys leidėjai samdo ne geresnius, bet pigesnius, delsia atsiskaityti, kartais net visai neužmoka. Vertėjams tenka mesti literatūrą ir griebtis techninių vertimų, kurie kol kas apmokami šiek tiek padoriau. Arba spaustis į ekonominius rėmus ir versti kaip paklius, kad tik greičiau, kad tik daugiau. Prastų vertimų pasitaikydavo ir anais laikais, bet nūnai tokių dauguma, kai kurie tiesiog klaikūs. Nusipirkę verstinę knygą dažnai skaitote ne visai tai, o kartais netgi visiškai ne tai, ką originale rašė autorius. Ir jokie vartotojų teisių gynėjai nepadės, nes knygos nekeičiamos ir pinigai už jas negrąžinami, nebent spaustuvės broko atveju. Jei ir būtų keičiamos, kas iš to - juk tekstas per visą tiražą tas pats. Pirkėjai atbaidomi, tiražai toliau mažėja, egzemplioriaus savikaina toliau kyla, taip ir sukasi užburtas ratas...

Ir dar knygos koktėja. Grožinėje literatūroje visais laikais pasitaikydavo nemalonių, žiaurių, šykščių vaizdelių, jei tokių reikalaudavo kontekstas. Bet dabar pradeda atrodyti, kad autoriai mėgaujasi biologinėmis išskyromis, protiniu atsilikimu ir visokeriopa nešvara. Ruošia skaitytojus gyvenimui dar baisiau apdergtoje planetoje? O jau vaikiškų knygelių iliustracijos! Būdavo, tikrai būdavo išsigimėliškų paveikslėlių ir seniau, tik dabar tokiais puikuojasi bene kas antra iliustruota knyga. Matyt, siekiama to paties, kaip ir puošiant kraupiais vaizdais cigarečių pakelius: įbauginti, kad nebevartotų.

Valdžiai ir leidėjams darbuojantis ranka rankon, tikslą pasiekti pavyks. Vieni apsimeta nesuprantantys, kad knygos nėra nei duona kasdieninė, nei ledai karštą vasarą, nei karšti pyragėliai šaltą žiemą, todėl, apmokestinus jas kaip visas kitas prekes, įplaukos į biudžetą ne padidės, o sumažės, galų gale visai išseks. Kiti paprasčiausiai laiko arba stengiasi paversti skaitytojus mulkiais. Pirmieji giriasi nustatę knygoms lengvatinį PVM, bet užmiršta, kad, be PVM, knygos apkrautos visokiais kitokiais mokesčiais, ir jau nė nebandyk jiems priminti, kad kai kuriose šalyse PVM knygoms iš viso nulinis. Antrieji įsivaizduoja, kad knygos - tik verslas, ne daugiau, ir atkakliai džyrina šaką, ant kurios patys sėdi. Teks mums, knygagraužiai, išnykti. Arba mesti skaityti. Berods, net rūkyti jau pasidarė pigiau.

Apmaudžiausia, kad išsigimsta ir/arba bankrutuoja (priverčiamos bankrutuoti?) tikrai geros leidyklos. Nebeatpažįstu „Vagos“, o juk kadaise ten dirbo puikūs redaktoriai. Gaila „Eridano“: nors jų leidinių visokių pasitaikydavo, bet tai buvo vienintelė leidykla, rimtai žiūrinti į fantastiką. Užvis labiausiai gaila „Lietaus“! Šiam leidėjui rūpėjo ir tekstų, ir apipavidalinimo, ir pasirenkamų leisti knygų kokybė... Bijau, kad „Lietus“ nebeprisikels. Per gerai dirbo. Tebus epitafija „Lietui“:

Rusų rašytojas fantastas Eugenijus Lukinas taikliai pastebėjo: „Spaudžiant cenzūrai, fantastika darosi išmintingesnė, spaudžiant rinkai - atvirkščiai.“

Ne vien fantastika, deja...