×
(1/1) GYDRYBĖ. Svajūnas Armonas prisipažino ypač sodrią ryškių spalvų gamą išgaunantis tapydamas ant tamsaus grunto. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.
Atsisiųsti
1 nuotr.
GYDRYBĖ. Svajūnas Armonas prisipažino ypač sodrią ryškių spalvų gamą išgaunantis tapydamas ant tamsaus grunto. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.
Tas juodas besirangančias gulbes, pakaušusias nuo raudonojo vyno, su taurėmis grakščiai išlenktose letenėlėse jau mačiau šią vasarą Nidoje, tarptautinio tapytojų plenero uždaryme. Egzotiški Svajūno Armono paveikslai neturėjo nieko bendra su plenero tema - „Portretas“ ir mažai priminė tą tapytojo stilių, kurį pažinojau iki šiol. Kažkas atsitiko. Tarsi būtų paleidęs savo fantaziją į vešlias mitologijos, stebuklinių pasakų, kultūrinių impresijų lankas ir ji nušuoliavo...
Šiandien personalinę tapytojo parodą „Juodosios gulbės sapnas“ jau galima aplankyti Vilniuje „Dailininkų menėje“ (Šeimyniškių g.23). Paveikslų nebe trys, o per trisdešimt. Visiškai nauja sodrių tamsių spalvų paletė. Raudonas kraplakas, indigo ir prūsų mėlyna, smaragdinė žalia - tiršti pastoziniai potėpiai žaižaruoja lyg brangakmeniai ant tamsaus aksomo.
Su tapytoju susitinkame kitą rytą po parodos atidarymo tuščioje galerijoje, todėl galime nusikabinti paveikslus ir pernešti prie geriau apšviestos sienos - tada matai, kaip vienos spalvos keičiasi kitomis - lyg krestelėjus margaspalvių stikliukų kaleidoskopą.
- „Saulėgrąžos mėnesienoje“. Mylimiausias van Gogo gėles, tapytas saulėtame Provanse, perkėlėte į paslaptingą nakties karalystę. Jos tarsi nusimetė įprastinius dienos apdarus ir pasidabino dar nematytais, prabangiais. Rožinė, violetas, tamsiai mėlyna - švysčioja ant dar tamsesnio fono...
- Mano mokytojas Jonas Švažas puikiausiai derino juodą su sodriai ryškiomis spalvomis. Iš pradžių aš tos juodos ėmiausi saikingai, paskui įsidrąsinau, net juodą kontūrą įvedžiau...
- Esate geras piešėjas. Turiu galvoje figūrines kompozicijas, sudėtingą plastiką.
- Jei nori imtis siužetų, privalai mokėti piešti. Visada tam skyriau daug dėmesio. Lavinau ranką, studijavau klasikinį piešinį. Eidamas į tokią klampią tapybą privalai būti tikslus, negali sau leisti suklysti.
- Tapote impulsyviai, greitai?
- Du trys seansai - ir gatava. Taip nutapyta apie 80 procentų paveikslų. Bet būna - ir ilgai. Vėl priminsiu savo mokytoją Švažą. Jis sakydavo: paveikslas neturi likti kaip tavo kančios ir prakaito liudininkas. Kova gali matytis, bet neduok Dieve, jei matysis ir tavo pralaimėjimas. Vadinasi, besigalynėdamas numirei - ir dar nė velnio nepavyko. Tokio kančių paminklo niekam nereikia. Privalai kovoti ir laimėti. Kaip tai tau pavyko - jei pavyko! - niekam neberūpi.
- Skamba labai vyriškai. Tačiau esate fantazuotojas romantikas, meistriškas siužetinių intrigų kūrėjas...
- Taip, fantazija mane neša, o aš pasiduodu. Reikėjo išmokti savikontrolės, saiko, minimalizmo.
- Ir ironijos?
- Ir ironijos. Tai ginklas, su kuriuo gali išmušti vėzdą priešui iš rankų.
- Turite galvoje pavojingai prie kičo priartėjančius siužetus? Kaip, sakysim, „Aktas šalia kilimėlio“?
- Taip, juos. Be to nebūtų intrigos. Būtų nuobodu.
- Tačiau jums puikiai pavyksta susikauti su banalybe jos pačios teritorijoje. Manau, dar daug kas prisimena tuos saldžius kilimėlius prie lovų - su užburtomis karalaitėmis, pilimis, gulbėmis...
- Tikiuosi, kad tą skiriančią ribą pajus ir kiti žiūrovai.
- Ši paroda - gana vieniša dabartinės lietuvių tapybos peizaže. Jos išskirtinumas intriguojantis. Tikriausiai ir pats įvertinote vientiso teminio ciklo pranašumus. Kur suksite toliau?
- Jau pamažu galvoje bręsta Barboros Radvilaitės tema. Ją irgi gaubia pusės tūkstantmečio miglose skęstanti mitologija. Pažvelgti pro tą miglą ir konkrečią epochą ir ryškiausią jos moterį - uždavinys tiek pat sudėtingas, kiek ir viliojantis.
Tas juodas besirangančias gulbes, pakaušusias nuo raudonojo vyno, su taurėmis grakščiai išlenktose letenėlėse jau mačiau šią vasarą Nidoje, tarptautinio tapytojų plenero uždaryme. Egzotiški Svajūno Armono paveikslai neturėjo nieko bendra su plenero tema - „Portretas“ ir mažai priminė tą tapytojo stilių, kurį pažinojau iki šiol. Kažkas atsitiko. Tarsi būtų paleidęs savo fantaziją į vešlias mitologijos, stebuklinių pasakų, kultūrinių impresijų lankas ir ji nušuoliavo...
Šiandien personalinę tapytojo parodą „Juodosios gulbės sapnas“ jau galima aplankyti Vilniuje „Dailininkų menėje“ (Šeimyniškių g.23). Paveikslų nebe trys, o per trisdešimt. Visiškai nauja sodrių tamsių spalvų paletė. Raudonas kraplakas, indigo ir prūsų mėlyna, smaragdinė žalia - tiršti pastoziniai potėpiai žaižaruoja lyg brangakmeniai ant tamsaus aksomo.
Su tapytoju susitinkame kitą rytą po parodos atidarymo tuščioje galerijoje, todėl galime nusikabinti paveikslus ir pernešti prie geriau apšviestos sienos - tada matai, kaip vienos spalvos keičiasi kitomis - lyg krestelėjus margaspalvių stikliukų kaleidoskopą.
- „Saulėgrąžos mėnesienoje“. Mylimiausias van Gogo gėles, tapytas saulėtame Provanse, perkėlėte į paslaptingą nakties karalystę. Jos tarsi nusimetė įprastinius dienos apdarus ir pasidabino dar nematytais, prabangiais. Rožinė, violetas, tamsiai mėlyna - švysčioja ant dar tamsesnio fono...
- Mano mokytojas Jonas Švažas puikiausiai derino juodą su sodriai ryškiomis spalvomis. Iš pradžių aš tos juodos ėmiausi saikingai, paskui įsidrąsinau, net juodą kontūrą įvedžiau...
- Esate geras piešėjas. Turiu galvoje figūrines kompozicijas, sudėtingą plastiką.
- Jei nori imtis siužetų, privalai mokėti piešti. Visada tam skyriau daug dėmesio. Lavinau ranką, studijavau klasikinį piešinį. Eidamas į tokią klampią tapybą privalai būti tikslus, negali sau leisti suklysti.
- Tapote impulsyviai, greitai?
- Du trys seansai - ir gatava. Taip nutapyta apie 80 procentų paveikslų. Bet būna - ir ilgai. Vėl priminsiu savo mokytoją Švažą. Jis sakydavo: paveikslas neturi likti kaip tavo kančios ir prakaito liudininkas. Kova gali matytis, bet neduok Dieve, jei matysis ir tavo pralaimėjimas. Vadinasi, besigalynėdamas numirei - ir dar nė velnio nepavyko. Tokio kančių paminklo niekam nereikia. Privalai kovoti ir laimėti. Kaip tai tau pavyko - jei pavyko! - niekam neberūpi.
- Skamba labai vyriškai. Tačiau esate fantazuotojas romantikas, meistriškas siužetinių intrigų kūrėjas...
- Taip, fantazija mane neša, o aš pasiduodu. Reikėjo išmokti savikontrolės, saiko, minimalizmo.
- Ir ironijos?
- Ir ironijos. Tai ginklas, su kuriuo gali išmušti vėzdą priešui iš rankų.
- Turite galvoje pavojingai prie kičo priartėjančius siužetus? Kaip, sakysim, „Aktas šalia kilimėlio“?
- Taip, juos. Be to nebūtų intrigos. Būtų nuobodu.
- Tačiau jums puikiai pavyksta susikauti su banalybe jos pačios teritorijoje. Manau, dar daug kas prisimena tuos saldžius kilimėlius prie lovų - su užburtomis karalaitėmis, pilimis, gulbėmis...
- Tikiuosi, kad tą skiriančią ribą pajus ir kiti žiūrovai.
- Ši paroda - gana vieniša dabartinės lietuvių tapybos peizaže. Jos išskirtinumas intriguojantis. Tikriausiai ir pats įvertinote vientiso teminio ciklo pranašumus. Kur suksite toliau?
- Jau pamažu galvoje bręsta Barboros Radvilaitės tema. Ją irgi gaubia pusės tūkstantmečio miglose skęstanti mitologija. Pažvelgti pro tą miglą ir konkrečią epochą ir ryškiausią jos moterį - uždavinys tiek pat sudėtingas, kiek ir viliojantis.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.