J.Steponavičiaus šviesa Žagarėje tebeplevenanuotraukos (1)

2011 spalio mėn. 29 d. 08:45:55 Perskaitė 3244

Praėjusį savaitgalį Žagarėje paminėtos net kelios šiemet sutapusios Vilniaus arkivyskupo Julijono Steponavičiaus gyvenimo sukaktys. 100-osios gimimo metinės, kunigystės 75-metis, tremties ir mirties metinės. Prieš 50 metų vyskupas J.Steponavičius sovietų valdžios buvo pažemintas iki altaristos ir nutremtas į atokų Šiaurės Lietuvos miestelį Žagarę. Žagariečiai gyvenimo greta šios šviesios asmenybės metus vadina likimo dovana.

Vyskupas Julijonas Steponavičius 27-erius metus Žagarėje pragyveno tylų paprasto kunigo gyvenimą. Kukliame komunaliniame name P.Avižonio g. (buvusi A.Ždanovo), langais į gatvę, aidint nuolatiniam praeivių batų kaukšėjimui ir balsų erzeliui. Budriai sekamam budrių saugumo ausų. Tos ausys arba nebuvo pakankamai budrios, arba dvasininkas pats buvo labai budrus, nes daugiau, nei pakenkė, niekas jam nebeįstengė pakenkti.

„Ar jautėsi tremtiniu Žagarėje J.Steponavičius? Kokį pėdsaką vyskupo asmenybės šviesa paliko žagariečių kartai, užaugusiai su juo? Ką J.Steponavičius reiškia dabartinei kartai? Jums? Lietuvai?“ - klausėme žmonių, su kuriais arkivyskupą suvedė likimas.

Sugrąžinta skola

Marius DYGLYS, Žagarės parapijos klebonas, arkivyskupo J.Steponavičiaus apaštalavimo Žagarėje įamžinimo iniciatorius, knygos apie jį autorius:

„Ekscelencija J.Steponavičius sugebėjo pakelti sovietinės valdžios jam skirtą pažeminimą. Smūgį jis pakėlė kilniai ir išliko Vyskupu visą tremties laiką. Jis sielojosi ne dėl savęs, o dėl bažnyčios, dėl Lietuvos. Jeigu būtų buvęs egoistas, greičiausiai būtų kitaip pasielgęs. Jis degė kaip žvakė, savo šviesą spinduliuodamas kitiems. Studijuodamas istorinę medžiagą iš naujo viską permąsčiau ir atradau ramstį savo veiklai, savo gyvenimui, pastoracijai.

Kaip prisimena žagariečiai, vyskupas nepraeidavo nė pro vieną vargo ištiktą žmogų. Pas mane atėjo senyva, suvargusi moteris. Padėjusi ant stalo 20 litų ji pasakė: „Neturiu daug pinigų, bet noriu sugrąžinti vyskupui skolą“. „Vyskupo jau seniai nėra, negalėsiu skolos perduoti“, - sutrikau. Moteris pinigų nepasiėmė. „Nesvarbu, pridėkite juos prie paminklo vyskupui. Kai man buvo sunku, kai neturėjau už ką net batų nusipirkti, jis mane išklausė, suprato, sušelpė. Paskui aš labai daug ką permąsčiau“, - prisipažino ji. Tokių pasakojimų yra daugiau, ypač iš vidutinio amžiaus žagariečių, tuomet vaikų. Išdykėlius užuot išbaręs, tėvams paskundęs, vyskupas su jais pasikalbėdavo, apdovanodavo saldainiais. Anuomečiai vaikai, dabar jau suaugę vyrai, patys auginantys vaikus, tai prisimena kaip reto poveikio auklėjimą.

Praėjusį savaitgalį pagerbti vyskupo į Žagarę atvažiavo labai daug žmonių. Klausydamasis atgimusių prisiminimų, žiūrėdamas žmonėms į akis supratau, kad pirmiausia jos spindi begaline meile Lietuvai. Tokią pat meilę Lietuvai reiškė ir vyskupas J.Steponavičius. Pažinę vyskupą, bendravę su juo sako, kad sovietiniais metais jis buvo tarsi vedlys tamsoje. Ne veltui sovietmečiu Žagarė buvo Lietuvos dvasinio gyvenimo centras. Juo išliko. Barbora Žagarietė, Pasaulio tautų teisuolio tituluotas kunigas Kazimieras Kavaliauskas, vyskupas J.Steponavičius ir dar daug kitų, po kruopelytę Žagarei sunešusių tą aurą, kuria ji garsėja. Lietuvoje dabar yra daug pykčio, susvetimėjimo, nelaimių, daug žmonių išvažiuoja iš Lietuvos jos išsižadėdami. Sekdami vyskupo pavyzdžiu turėtume apmąstyti, ką gyvendami Lietuvoje darome blogai, kad lietuviai, užuot susitelkę, pradeda išsivaikščioti“.

Raudonos rožės nuo Žagarės

Juozas GEDŽIUS, žagarietis:

„Man teko būti vyskupo kaimynu. Buvau jo vairuotojas, draugas, patikėtinis. Jis man buvo dar daugiau - tėvas ir brolis. J.Steponavičių prisimenu kaip vieną paprasčiausių žmonių, kokį tik sutikau savo gyvenime. Juk vežiojau paprastu zaporožiečiu su neįgaliojo ženklu ir jis jautėsi taip, lyg važiuotų su prabangiausiu automobiliu. Vyskupas manim labai pasitikėjo, daug ką yra pasipasakojęs. Buvome tokie artimi, kad net išdrįsdavau klausti, kodėl jį į Žagarę atitrėmė. Sakė, neįtikęs, nes nesutiko įšventinti į kunigus dviejų KGB agentų. Ne, ne visais vyskupas pasitikėjo. Tik sugebėdavo to neparodyti. Kiek kartų virš jo galvos kybojo grėsmė? Žinau tik vieną. Vežiau jį į Telšius pas vyskupą Vaičių. Ta kelionė mums abiem galėjo būti paskutinė. Spėjau pamatyti, kaip tiesiai į mus atlekia dengtas kariškas sunkvežimis. Nė nebandė stabdyti. Neprisimenu, kaip peršokau žalią juostą. Sustojau, rankos dreba, o vyskupas sėdi ramus ir sako: „Matai, Juozai, mudu Dievas dar saugo“. Šito aš niekam nesu pasakojęs, bet žinau, kad tokie dalykai tais laikais paprastai nevykdavo. Tekdavo jį įspėti, kad būtų atsargus savo namuose, nes jo pokalbiai net namuose buvo įrašinėjami. Patikindavo tai žinąs. Jeigu jam reikėdavo su kuo pasikalbėti, eidavo į parką, gatvę.

Buvo nuotykis mums Gruzdžiuose per atlaidus. Atvažiavome vos ne paskutiniai. Visi jau suvažiavę, kunigai su juodomis volgomis, žiguliais, stoviu prie vartų, o manęs neleidžia, kol pamato, kad vyskupas šalia sėdi. Po atlaidų sėdžiu savo mašinėlėje pačiame šventoriaus gale, matau, vyras vaikštinėja, prie vieno stabteli, prie kito. Priėjo prie manęs, ar nežinąs, kas Ekscelenciją atvežė. Aš, sakau, atvežiau. „Su tokia mašina? Tada tave jis kviečia kartu pietauti“. Nuvedė mane į antrą aukštą, o ten koks šimtas garbingų žmonių prie stalų susėdę. Ne man čia vieta, galvoju, bet išgirdau vyskupo balsą: „Juozai, nepabėk, aš tau vietą turiu šalia savęs užėmęs“.

Buvo labai ilgu, kai vyskupas išvažiavo į Vilnių. Rašydavo man laiškus, pasakodavo, kokias delegacijas tenka priimti. Jis tikrai neturėjo daug laiko laiškų rašyti, stebėdavaus, kaip jo rasdavo. Rasdavo, toks žmogus jis buvo. Išvažiuodamas į Vilnių man patikėjo spaudą, laiškus surinkti. Veždavau į sostinę kartą per mėnesį. Iš pirmos kelionės į Romą pas popiežių vyskupas man lauktuvių parvežė net dvi dovanas: fotoaparatą „Pentax“ ir savo nuotrauką su popiežiumi, nufotografuotą man skirtu fotoaparatu.

Esame su žmona pas jį svečiuose Vilniuje buvę, teko dalyvauti ir jo laidotuvėse. Iš Katedros paprašė žmones išeiti, pasiliko tik giminės ir artimieji. Tik tada atkreipiau dėmesį, kad aplink karstą vien tik baltos rožės, o mano vienintelio - raudonos. Raudonas rožes vežiau, nes žinojau, kad vyskupas labai jas mėgo. Po atlaidų iš Skaistgirio bažnyčios vyskupas glėbį vien raudonų rožių parsiveždavo, mūsų krašto žmonės žinojo, kad vyskupas raudonas rožes mėgsta, o Vilniuje - ne“.

Mažame kaime - didelės katedros

Doc. Kazimieras AMBRASAS SJ, kunigas, filologijos mokslų daktaras:

„1988-ieji. Tada, kai taip nedaugel kas Lietuvoje galėjo įšventinti pogrindyje kunigų seminariją baigusius, jau buvau pats susitaręs, kad kunigystės šventimus suteiks kardinolas Vincentas Sladkevičius. Tačiau anuometis mūsų lietuviškosios Jėzaus Draugijos provincijos vyriausiasis Jonas Boruta prisakė, kad būsiu įšventintas vyskupo Julijono, anuomet gyvenusio tremtyje netoli šios parapijos Žagarėje. Provincijolo žodis - įsakymas. Užsimetęs kuprinę ant pečių, atsidūriau lig tolei visiškai nepažįstame lietuviškosios Žiemgalijos krašte, kur anuomet dirbo mūsų jėzuitas Leonardas Jagminas. Jis slapčiomis iš vakaro pasikvietė savo kaimyną Ekscelenciją Julijoną. Net kun. Leonardo mama nežinojo, kad čia organizuojami šventimai. Iš vakaro, kai rugpjūčio 16-osios pavakarės padangėje sumirgėjo pirmosios žvaigždės, Skaistgirio bažnyčioje klebonas užžiebė šešias žvakes. Tada į nedidukę medinę šios parapijos bažnyčią vienas po kito iš kaimiškos klebonijos visiškai ne kartu, o tik prorečiais, po pertraukėlės atpėdino trise: tremtinys vyskupas, jau šventimams pogrindžio seminarijoje pasirengęs anuometis sovietinis inžinierius Vytautas Vaičiūnas, dabartinis Šlienavos klebonas kanauninkas, ir Vilniaus universiteto dėstytojas Kazimieras Ambrasas. Tuščioje bažnytėlėje prie blausios žvakių šviesos kažkaip neįprastai garsiai aidi keturių vyriškių žingsniai. Tolumoje kur ne kur bažnytkaimyje amsi prie grandinių pririšti kiemsargiai... Per šv.Mišias, kurioms patarnavo vietos klebonas Leonardas, abudu atvykėlius po rimtų ir įsimintinų pokalbių ir palaiminimų vyskupas įšventina į diakonus. Mat tokia jau Bažnyčios nustatyta tvarka, kad tą pačią dieną įšventinamieji negali tapti kunigais. Todėl kitądien, anksti paryčiais, dar gaideliams negiedojus, šis ketvertukas vėlei susirenka į tą pačią bažnyčią. Iš jos po vienos kitos valandėlės jau išeina ne tik Skaistgirio klebonas, bet dar kiti du kunigai ir vienas vyskupas, kuris, nelaukęs net pusryčių, kad suspėtų į ankstyviausią pro šalį kasdien važinėjantį keleivinį autobusą, išdarda į Žagarę, o du neopresbiteriai, gavę po stiklą pieno, sūrio gabalėlį ir riekę duonos, irgi patraukia savo keliais.

Po kiek laiko, jau nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje palikdamas savo parapiją ir išvažiuodamas į Kauną kun. L.Jagminas pasakė savo parapijiečiams pamokslą. Savo atsisveikinimo žodyje jis pabrėžė, jog ne šiaip sau jūs, skaistgiriečiai, turite medinę bažnytėlę. Čia tikra katedra, kur paprastai šventinami kunigai. Joje sovietmečiu įšventinti net devyni kunigai. Taip ir liko ne tik atmintyje, bet ir širdyje ši Palatvijo bažnyčia - Skaistgiris, o kartu Žagarė. Vienur pradėtas gana įvairus, sudėtingas, pavojų ir įvykių, kelionių ir susitikimų kupinas kunigo kelias, kuriame lyg ryški Aušrinė žvaigždė, lyg gyvenimo kryžkelėse tvirtai ir aiškiai stovintis ryškiomis raidėmis ir ženklais išrašytas kelrodis šviečia arkivyskupo Julijono susimąstęs, liūdnokas, bet tvirto žvilgsnio paženklintas veidas, o ausyse vis dar tebeskamba Jo andai, šventimų dieną, pasakyti tėviški priesakai, šventas palaiminimas - vyskupiški žodžiai“.

Julijonas STEPONAVIČIUS, sovietmečiu vyskupas tremtinys, atgavus laisvę Vilniaus arkivyskupas, nuolatinis „LKB Kronikos“ rėmėjas ir konsultantas.

Gimė 1911 m. spalio 18 d. Gervėčių parapijos Miciūnų kaime (dabar Baltarusijoje). Baigęs Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, 1930 m. įstojo į  Vilniaus kunigų seminariją. 1936 m. įšventintas kunigu. Vikaravo Rodūnėje. Nuo 1939 m. klebonavo Palūšėje, Naujajame Daugėliškyje, Adutiškyje. 1955 m. popiežiaus Pijaus XII nominuotas tituliniu Antarados vyskupu ir vyskupo Kazimiero Paltaroko augziliaru (padėjėju). 1957 m. Apaštalų Sostas jam suteikė apaštališkojo administratoriaus galias su rezidencinio vyskupo teisėmis. Šias pareigas jis pradėjo eiti po vysk. Paltaroko mirties 1958 m. sausio 3 d. 1961 m. ištremtas į Žagarę. Tik 1988 m. gruodžio 28 d. jam buvo leista eiti Vilniaus arkivyskupijos apaštališkojo administratoriaus pareigas. 1989 m. vasario 7 d. popiežiaus Jono Pauliaus II buvo pakeltas arkivyskupu ir paskirtas Vilniaus arkivyskupijos ordinaru. Arkivyskupas J.Steponavičius mirė Vilniuje 1991 m. birželio 18 dieną. Palaidotas Vilniaus arkikatedros bazilikos tremtinių koplyčioje.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net