J.Ros grįžta į Nacionalinį teatrą

Spektaklio adaptacijos autoriai - J. Ros ir Mindaugas Nastaravičius. Dailininkė - Simona Biekšaitė, vaizdo projekcijų autorius - Algirdas Gradauskas. Tris seseris - Olgą, Mašą ir Iriną - vaidina LNDT aktorės Monika Bičiūnaitė, Vitalija Mockevičiūtė, Rimantė Valiukaitė.

Dar prieš spektaklio repeticijas J. Ros yra pasakiusi, kad, jeigu Henrikas Ibsenas (Henrik Ibsen) buvo literatas, tai A. Čechovas - gydytojas. Tai - dviprasmė frazė. XX a. dramaturgiją šie du autoriai pasuko kita linkme.

„A. Čechovas man - vienas ryškiausių XX a. dramaturgų. Aš esu iš mokyklos, kuri laužydavo taisykles, XIX a. kanonus ir ieškojo kitokio buvimo scenoje. Tie 100 metų, kada buvo parašyta pjesė, nieko nereiškia. Mūsų pasaulyje tai - viena sekundė. Per A. Čechovą galima kalbėti apie mūsų laikus, mūsų gyvenimą. Kai kuriu spektaklį - tai priežastis dirbti su savo komanda. Aš susirgau čechoviška liga, kai Švedijoje pastačiau „Dėdę Vanią". Švedai kalbėjo apie savo gyvenimą toje pjesėje", - pasakojo J. Ros.

„Atvirai kalbant, šitame procese J. Ros ir kūrėjų komanda man buvo įdomesnė nei pati pjesė, - pripažino M. Nastaravičius. - Norėjau dirbti su J. Ros, kurios „Mūsų klasės" pastatymas šiame teatre sukėlė diskusijų. Jau pirmosios repeticijos metu režisierė suformulavo, kodėl ir apie ką ji norėtų statyti spektaklį".

Kūrėjai pabrėžė neperrašinėję A. Čechovo tekstų, jo dramaturgija išlieka to spektaklio pagrindu. Tačiau natūralu, kad per 100 metų, kada buvo parašyta pjesė, kai kas pasikeitė.

„Manau, ir A. Čechovas, ir kiti pasaulio dramaturgai kalba apie tuos pačius dalykus. Manau, šis pastatymas rodo, kad šiandienis Lietuvos žmogus ir A. Čechovo žmogus išgyvena tas pačias problemas. Apie tai šis spektaklis", - atskleidė M. Nastaravičius.

Anot J. Ros, pjesėje „Trys seserys" parodyti civilių žmonių ir kareivių santykiai. „Prieš 10 metų aš nebūčiau turėjusi atsakymo, kaip statyti šią pjesę. Dabar - turiu. Kareiviai, uniformos grįžta į mūsų gyvenimą", - pabrėžė režisierė.

Dėl tos priežasties „Trijų seserų" kūrybinė komanda lankėsi Lietuvos kariuomenės mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas" kunigaikščio Vaidoto mechanizuotame pėstininkų batalione Rukloje, domėjosi tiek Vaidoto bataliono, tiek NATO rotacinių pajėgų karių tarnyba, jos ypatumais ir sėmėsi idėjų spektakliui.

Vieną iš seserų vaidinanti V. Mockevičiūtė sakė, kad šio spektaklio darbo procesas buvo bene vienas įdomesnių jos teatrinėje patirtyje: „Man patinka, kad vaidinti seseris mus paėmė vyresnes aktores. Ir A. Čechovo tekstai parašyti brandesnėms moterims".

Kitą seserį vaidinanti M. Bičiūnaitė jaučia, kad su kiekvienu rodymu tas spektaklis nebus baigtas. „Didžiausias čia nuopelnas - Janos. Ji turi archaišką savybę - mylėti žmogų. Ši savybė baigia išnykti mūsų pasaulyje. Pjesėje visi kalba apie save, mato tiktai save", - pasakojo M. Bičiūnaitė.

Ją savotiškai papildė R. Valiukaitė: „Man sunku „išeiti" iš vaidmens - Maša taip susikoncentravusi savo kančioje".

Spektakliu „Trys seserys" J. Ros po beveik ketverių metų sugrįžta pas Lietuvos žiūrovus - paskutinis Lietuvoje jos kurtas spektaklis buvo 2013 m. rugsėjį LNDT pristatyta „Mūsų klasė", apdovanota net keturiais „Auksiniais scenos kryžiais".

Lietuvoje gyvenanti režisierė pastaruoju metu itin daug kūrė užsienyje. Švedijoje, Upsalos valstybiniame teatre, ji pastatė A. Čechovo „Dėdę Vanią" ir Michailo Bulgakovo „Šuns širdį", Islandijoje - A. Čechovo „Žuvėdrą" ir Haldoro Lakneso (Halldor Laxness) „Salka Valka", Varšuvos „TR Warszawa" teatre - Michailo Durnenkovo „Ežerą" ir Franco Haverio Kroco (Franz Xaver Kroetz) „Pageidavimų koncertą", Budapešte - Aleksandro Molčanovo „Žudiką". Abu A. Čechovo pastatymai Torunės tarptautiniame festivalyje buvo apdovanoti kaip geriausi metų spektakliai ir laimėjo geriausio režisieriaus prizą.

„A. Čechovas - mano naujasis narkotikas, - yra sakiusi J. Ros. - Stačiau jį Švedijoje ir Islandijoje ir dabar jau gerai žinau, ką ir kaip noriu pasakyti. Su aktoriais tekstą kuriame kartu, per repeticijas. Būtent šis A. Čechovo kūrinys vėl atgimsta ir skamba gyvai dėl dabartinės geopolitinės situacijos ir kariuomenės įsitraukimo į mūsų kasdieninį gyvenimą. Tačiau svarbiausia spektaklio tema yra ne karas ir ne politiniai santykiai, o žmogus ir klausimas, kodėl mes niekaip negalime būti laimingi", - sakė J. Ros.

Anot režisierės, sprendimas seseris padaryti vyresnes buvo sąmoningas pasirinkimas. A. Čechovui, pasak J. Ros, buvo svarbu perteikti nesustabdomo laiko pojūtį, tad kai prasmės ieško asmuo, kuriam daugiau nei 40 metų, tragiška nata skamba raiškiau.

Režisavusi ne vieną A. Čechovo kūrinį J. Ros teigia, kad šis rašytojas - beje, ir gydytojas - literatūroje yra tarsi geras chirurgas: „Pjesės „Trys seserys" negaliu atskirti nuo visos teatrinės A. Čechovo kūrybos. Man atrodo, jis rašė vieną ilgą nesibaigiančią pjesę. Tos pačios temos, tie patys personažai - tik kitais vardais. Bet visada svarstoma apie labai trapią ir trumpą mūsų egzistenciją šitoje žemėje. Apie tai, kiek turime drąsos prisiimti atsakomybę už sąmoningą sekundę, vadinamą gyvenimu".