Jaunųjų kelias į sceną - amžina kova?

2010 vasario mėn. 10 d. 17:37:02 Perskaitė 1532

Svajonės apie sceną, plojimus, noras kurti jaunus artistus dažnai nubloškia į buities realybę. Jų kelias į sceną būna “paskanintas” nerviniu ir fiziniu nuovargiu, kartais pažeminimais, darbais, apie kuriuos jie nesvajojo ir vengia kalbėti. Tačiau pagrindinis jų maistas - optimizmas.

Režisierė Marija Simona ŠIMULYNAITĖ ir aktoriai Aleksandras KANAJEVAS bei Elzė GUDAVIČIŪTĖ su “Respublika” pasidalijo savo patirtimi ir mintimis apie kovą už vietą scenoje.

Nežinia veikia psichiką


26-erių režisierė M.S.Šimulynaitė neseniai Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pristatė šokio spektaklį “Spragtukas”. Teatro vadovė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė neslėpė: kurdama spektaklį režisierė buvo “išmaudyta”.

Jai teko repetuoti su kito spektaklio išvargintais artistais, pačiai brautis pas kostiumų siuvėjus, organizuoti spektaklio gastroles. Tačiau režisierė tik gūžteli pečiais: “Toks darbas, juk nesu kokia nors Marija Simona Koršunova. Esu tik Šimulynaitė, todėl tenka dėti daugiau pastangų”.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) magistrantūros studentė džiaugiasi už 30 tūkst. litų pastačiusi “Spragtuką”, nors teatro vadovė atskleidė, kad niekas iš anksčiau kviestų režisierių negalėjo, o gal ir nenorėjo imtis šio darbo.

Marija Šimulynaitė įsitikinusi, kad didžiausi sunkumai jos kūrybiniame kelyje - “žinomos pavardės, garsių tėvelių, verslininko vyro ar pažinčių valstybinėse įstaigose neturėjimas”.

Dar studijuodama ji dvejus metus dirbo Vainemuinės teatre Estijoje, kas mėnesį gaudavo algą. Tačiau dėl svajonės kurti Lietuvoje grįžo į tėvynę. Ji jau pastatė septynis spektaklius, bet neseniai dienos šviesą išvydęs “Spragtukas” - kol kas didžiausias jos darbas.

“Pirmas, iš kurio šį tą uždirbau: nusipirkau virtuvinį stalą ir keturias kėdes, - kvatojosi mergina. - Dabar gyvenu tik iš savo profesijos. Rengiu įvairius projektus, dalyvauju kuriant trumpametražes operas, kuriu muzikinius spektakliukus. Iš jų pragyventi velniškai sunku, bet įmanoma. Sunkiausia - nežinomybė, ar baigus vieną spektaklį bus kitas pasiūlymas. Kol kas studijuoju. Kas paskui? Loterija. Bus ar nebus darbo - nieko nežinau. O nežinia ypač veikia psichiką”.

Grikiai su svogūnais


“Yra susiformavęs požiūris, kad jaunas artistas daug paveš, kad jam galima viską krauti, jis juk entuziastingas, talentingas, labai nori, daug gali, jis stipri asmenybė - neva visi jaunystėje kryžiaus kelius turi nueiti, kad užsigrūdintų. Aš su tuo nelabai sutinku, nes jau dabar kyla problemų (ir ne man vienai) dėl sveikatos: nemiga, nervai, amžina nežinia, stresas, viršyti fizinių galimybių limitai, - žėrė M.S.Šimulynaitė. - Taip, šiais mėnesiais jaučiu savo realizaciją scenoje, kuri yra per kraują “užstrigusi ryklėje”. Be ne tik tai jaučiu. Klausimas, kas bus po mėnesio, neleidžia atsipalaiduoti ir būti ramiai nė dienos”.

Jauna režisierė mano, kad optimizmas yra vienintelis ir stipriausias jos ginklas, leidžiantis “nesižudyti”.

“Mums, jaunosios kartos menininkams, tik buvimas su rožinės spalvos akiniais padeda tikėti, kad išauš geresnis rytojus ir atsiras naujų erdvių mūsų kūrybai, atsiras finansavimo mūsų projektams, kurie kas naktį spaudžia mintis įvairiais vaizdiniais, neleidžiančiais užmigti iki paryčių. Kol kas dar optimistiškai tikime, kad situacija pagerės ir politikos magnatai galų gale supras, kas yra didysis tautos veidrodis, - viliasi M.S.Šimulynaitė. - Optimizmas - mūsų vitaminas, kai užgriūva gleivėtos mintys ir dingsta tikėjimas, kad viskas bus gerai. Tas kultūros bėdas primena finansinis varžymas, kai paprasčiausiai nežinai, ar poryt valgysi grikius, pagardintus keptais svogūnais, ar įstengsi nusipirkti vytintų pomidorų su fetos sūriu”.

Vaidybos pragyventi neužtenka


Lietuvos rusų dramos teatre vaidinantis A.Kanajevas studijas baigė paskutiniame Dalios Tamulevičiūtės aktorių kurse. Baigęs mokslus aktorius išsigando, kad iš teatro nepragyvens.

“Ieškojau savęs kitose veiklose. Vedžiau renginius, dirbau su vaikais stovyklose, dabar tebedirbu restorane, bet teatras mane vėl įtraukė. Tai tarsi virusas, neišgydoma liga, psichologinė priklausomybė, - kalbėjo A.Kanajevas. - Deja, iš savo profesijos neišgyvenu. Tenka ieškoti papildomų šaltinių. Visi šie darbai yra kompromisas. Nedžiugina, kai nėra pakankamai darbo teatre. Juk šalutinė veikla trukdo teatrui, negali visiškai jam atsiduoti”.

LMTA vaidybos magistrantė Elzė Gudavičiūtė baigė bakalauro studijas Gintaro Varno aktorių kurse. Dabar ji dalyvauja su bendrakursiais suburtame “No theatre” judėjime, vaidina G.Varno įkurtame teatre “Utopia”, kurio spektakliai rodomi įvairių teatrų scenose.

“Išgyventi iš savo profesijos sudėtinga. Tenka imtis ir visai su vaidyba nesusijusių darbų. Anksčiau yra tekę padirbėti ir padavėja, ir anglų kalbos mokytoja, - sakė 25-erių mergina. - Tačiau stengiuosi daryti tai, ką noriu. Ir negalvoju, ar už tai gausiu pinigų. Pajamos ateina savaime, nors aišku, tenka apriboti savo poreikius”.

Niekada nesižemina


Elzė ir Aleksandras nenoriai detalizavo, kokių nemalonių situacijų tenka patirti dirbant su režisieriais. Jauni aktoriai įsitikinę, kad viskas priklauso nuo požiūrio.

“Jaučiuosi save realizuojantis kaip aktorius, nors savo vietos scenoje dar neradau. Būna spektaklių, kurie pakylėja, bet jie baigiasi. Taip ir gyveni nuo vieno fejerverko iki kito. Būna, kad ne visada patinka režisieriaus sumanymas, tačiau juk gali rasti sau pačiam artimų minčių, tai, apie ką nori kalbėti. Būna, kad nemalonu, kas nors nepatinka. Tada arba to nedarai, arba ieškai, kas patiktų, - svarstė A.Kanajevas. - Juk pagrindinis mūsų darbo sunkumas - mūzos, kurių reikia paieškoti. Manau, kad joks aktorius negali jaustis turintis savo vietą scenoje. Net jei dabar jis save realizuoja, iš to užsidirba, dar nereiškia, kad taip bus po penkerių metų”.

“Teatre visko būna, bet stengiuosi kiek įmanoma atsiriboti nuo to, kas profesijai nėra būtina. Nekreipiu dėmesio į visokias peripetijas ar kalbas, - tikino Elzė. - Jeigu manyčiau, kad žeminuosi, nedirbčiau jokio darbo. Šiuo metu teatro padėtis yra tragiška, nuo skundų jau net galvą skauda, tad norisi rasti ėjimo ir darymo, o ne kalbų kelią”.

Adolfas VEČERSKIS - Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas:

Yra toks posakis: “Reikia apginti talentingą žmogų, nes netalentingas ir pats apsigins”. Todėl manau, kad beprasmės kančios dėl scenos nieko neduoda. Lietuvoje sudarytos sąlygos, kurios verčia jaunus žmones kentėti arba pakęsti kito žmogaus paniekinimą darbo santykių atžvilgiu. Man tai yra svetima ir nenoriu to pripažinti. Visa tai, ką pats esu patyręs, irgi yra negatyvaus pobūdžio santykiai, kurie kūryboje prie nieko gero nevedė. Teko nuryti nemažai kartėlio, dirbti su profesija nesusijusių darbų. Dirbau juos tam, kad nereikėtų iš teatro reikalauti kažkokių fantastinių pinigų. Teatre tokių niekada nebuvo. Buvo visokių darbelių teatre, radijuje, vadovaudavome būreliams. Buvo darbų ir parduotuvėse, naktiniai budėjimai. Trumpam, čia nėra nieko blogo. Bet nuolat dirbti darbą, kuris nieko bendro su profesija neturi, negalima. Juk tai išvargina žmogų ir nelieka jėgų tikrajam pašaukimui.

Natūralioji kova už savo vietą scenoje yra įprastas kelias, kuriuo eidamas pasieki aukštumas. Tos natūralios kliūtys yra konkurencija, nepatyrimas, trukdantis suprasti vaidmenį. Deja, yra ir dirbtinės kliūtys. Pavyzdžiui, pavydas. Nenatūraliai aplinka jauną artistą bando suvalgyti. Taip galima nužudyti talentą, pagimdyti kompleksus. Todėl reikia žmonių, kurie padrąsintų, neužmuštų jų noro augti.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net