respublika.lt

2017 rugpjūčio 21, pirmadienis

Išauklėta Juditos Vaičiūnaitės demokratijosnuotraukos (1)

2013 kovo mėn. 12 d. 08:51:51
Deimantė ZAILSKAITĖ

Kad gimė rašančio žmogaus namuose, dailininkė ir knygų iliustratorė Ula Vaičiūnaitė (46 m.) laiko nepaprasta likimo dovana. „Mama buvo tiek demokratiška, kad man leisdavo net ir langus išpaišyti guašu, jeigu aš šito norėdavau“, - apie miesto poetės Juditos Vaičiūnaitės (1937-2001) auklėjimo metodus pasakoja vienturtė jos dukra.


Be atminimo lentos

„Kartais pagalvoju, kad gyvenimas mane labai myli, nes esu laiminga, gimiau labai įdomiuose namuose, Vilniuje, ir dar senamiestyje“, - šypsosi poetės J.Vaičiūnaitės dukra. Iki šiol moteris gyvena senamiestyje, tik jau ne tuose pačiuose namuose, kur augant su mama prabėgo nuostabiausi vaikystės ir jaunystės metai.

„Po mamos mirties nebenorėjau ten likti, nes, kaip aš sakau, tai jau buvo išgyventi namai, - juose gyvenau nuo gimimo iki 35 metų, juose užaugo ir mano dukra Kamilė. Tie namai buvo pabaigtas mano gyvenimo etapas ir aš nebegalėjau ten daugiau būti. Pardaviau juos ir kas ten dabar gyvena, nebežinau. Kadaise buvau užėjusi į laiptinę, kuri dabar man pasirodė keistai maža, nors vaikystėje tiek joje čiuožinėta, - viskas man atrodė taip platu ir erdvu. Gal tai ir savotiškas bėgimas nuo prisiminimų, nes mamos netektis man buvo labai skaudi, iki dabar man jos labai trūksta. Kadaise ėjau pro šalį Vokiečių gatve, žiūriu, languose dega šviesos, ir pirma mintis šovė: „O, kažkas namie“. Paskui susigriebiau, apie ką aš čia dabar galvoju“, - pasakoja poetės dukra.

Ulai apmaudu, kad namo nepuošia atminimo lenta, nurodanti, kad tame name gyveno poetė Judita Vaičiūnaitė. „Atvirai pasakius, dėl šito man skaudu. Tačiau mama lyg ir pagerbta - jos vardu pavadinta gatvė, bet tokioje labai keistoje vietoje, kur beveik nėra nė vieno namo, - kažkur prie Vokės, būsimame gyvenamųjų namų kvartale. Manau, kad mama tikrai yra verta ir atminimo lentos, kuri būtų pakabinta ant namo, kuriame ji gyveno ir kūrė 37 metus, sienos“, - įsitikinusi poetės dukra. Tiesa, Šv.Kotrynos bažnyčios skverelyje prieš kelis metus buvo atidengta Juditos Vaičiūnaitės atminimui skirta kompozicija.

Spalvoto grindinio vaizdinys

Poetė J.Vaičiūnaitė dievino miestą, kuriam yra paskyrusi daugelį gražiausių eilių. Miestą dievina ir jos dukra, tiesiog neįsivaizduojanti ramaus gyvenimo kur nors provincijoje. „Vienas iš mėgstamiausių mano vaizdų - tai prie Dominikonų bažnyčios ir dar keliose vietose išlikęs spalvotas grindinys. Ir kai po lietaus jis būna švariai nuplautas - man tai pats gražiausias piešinys, koks tik gali būti, kurį aš prisimenu iš vaikystės, - prisipažįsta dailininkė. - Aš užaugau senamiestyje, gyvenu senamiestyje ir man, ko gero, reikia paties miesto ritmo. Kaime man tikriausiai būtų per daug ramu. Nuo miesto aš nepavargstu, nors labiau pripratusius prie ramybės žmones miestas vargina su visais savo garsais. Bet man patinka gamta, kartais man net atrodo, ką čia paišyti, kad nieko gražiau ir tobuliau už gamtos konstrukcijas ir spalvas nesugalvosi“.

Rankdarbių mėgėja bei krapštuke save pavadinusi Ula neabejojo, kad rinksis dailininkės profesiją. „Aš nuo mažumės žinojau, kad norėsiu paišyti ir paišysiu. Prisimenu, kai buvau dar vaikas, kaimynystėje gyveno dailininkė Sofija Vainilaitienė su savo šeima, jie namuose laikė labai gražius paukštelius tokiais oranžiniais snapukais. Aš eidavau pasižiūrėti tų paukštukų ir kartu matydavau dailininkės darbo stalą, - man nieko gražiau nebuvo už tas spalvas, kaip dailininkė piešia, kaip padėtas darbas ir panašiai. Jau tada suvokiau, kad ir aš noriu tai daryti. Tai tokie prisiminimai, nuo ko tu tirti vaikystėje, kas tau yra taip malonu ir kas vaikystėje sukeldavo ekstazinį jaudulį. Tai būdavo tos spalvos, popieriai, dar kažkas. Ir man iki dabar išlikęs šitas jausmas“, - savo pasirinkimo teisingumu neabejoja U.Vaičiūnaitė.

Ji yra iliustravusi nemažai knygų, tarp kurių - keletą ir savo mamos poezijos knygelių. Poetės dukrai knyga yra tarsi gyvas organizmas, todėl dailininkės specialybę Vilniaus dailės akademijoje įgijusi moteris, ko gero, visai neatsitiktinai iliustruoja knygas, bene dešimtmetį jas ir restauravo. „Dėl specifinių savybių ne kiekvienas žmogus gali restauruoti, būti popieriaus restauratoriumi - iš tiesų tai kaip kokia mikrochirurgija, tik popieriuje. Vyksta ilgas procesas, kol pamatai rezultatą, o jeigu ką nors blogai padarysi, netrukus išlįs visi defektai“, - pasakoja apie specifinį restauratoriaus darbą.

Iki šiol knygas iliustruojanti U.Vaičiūnaitė pasakoja, kad prieš dvylika metų mirusiai mamai buvo svarbus ne tik informacinis knygos turinys, bet ir viršelis: „Visą gyvenimą mama buvo estetė. Ji ir man įskiepijo pomėgį gražiems daiktams ir aplinkai, - pasakoja poetės dukra. - Mama buvo patenkinta, kad aš iliustruoju jos knygas, - jai patiko mano darbai ir ji manęs pati paprašė iliustruoti. Mes buvome labai geros draugės, o mūsų namai, kuriuose didžiąją laiko dalį gyvenome dviese, buvo labai šilti. Be abejo, padiskutuodavome, bet gyvenime mama buvo labai paprastas ir lengvai bendraujantis žmogus. Šiek tiek apmaudu, kad mama taip ir nesulaukė, kai aš iliustravau jos vaikišką knygutę. Manau, kad artimiausiu metu visą mamos kūrybinį palikimą, ypač kas sukurta vaikams, reikėtų pakartotinai išleisti, pagalvoju ir apie elektroninę erdvę ar ką nors panašaus“.

Geriausia patarėja

Dailininkė Ula augo išskirtinai moteriškoje kompanijoje, nes kartu gyveno ir senelė, ir mamos sesuo Dalia su dukra Vega, Ulos pussesere, dėl to visą laiką namuose buvusi labai jauki ir draugiška atmosfera.

„Aš neturėjau nuo mamos paslapčių. Ilgą laiką man nereikėjo geriausios draugės, nes aš galėdavau su mama šnekėti visais man įdomiais ir rūpimais klausimais. Ji man būdavo geriausia patarėja ir geriausia draugė. Mama įdiegė man vidinius rėmelius - vertybes ir pažiūras, už kurias aš esu labai dėkinga, tačiau manęs nekontroliavo, besąlygiškai pasitikėjo. Kaip aš kartais sakau, mama buvo peršokusi savo pačios kartą, nes jos mąstymas buvo daug platesnis, - apie pavydėtinus santykius su mama pasakoja Ula. - Gal dėl to ir paauglystėje nemaištavau, nes man ir nelabai buvo prieš ką maištauti. Tarkime, kokie hipiai man nebuvo laisvės šaukliai, nes aš buvau pripratusi, kad pas mus namie lankosi plačių pažiūrų inteligentai, kurie ardo nepatinkančias konstrukcijas ir sistemas savo darbu, - ir pozityviu darbu, o ne destrukcija. Beje, namie visiškai nebuvo bohemos, nes mama buvo absoliuti abstinentė ir niekada nerūkė. Jau vyresnio amžiaus būdama juokdavosi iš visuomenėje stipriai įaugusio požiūrio, kad menininkas yra labai bohemiškas pilietis, - pasakodavo, kad atsisakiusi siūlomo alkoholio išgirsdavo nustebimą: „A, tai jau nebegeriate...“ Nors ir taip visą gyvenimą mama negėrė nė lašo“.

Ir vis dėlto ne veltui J.Vaičiūnaitė yra tituluojama miesto poete. Apie tai byloja ne tik poetės kūryba. Dukra pasakoja, kad J.Vaičiūnaitė nemėgo kelti kojos iš senamiesčio, kuris jai buvo labai mielas. „Mama priklausė tai žmonių kategorijai, kurie gerai ir saugiai jautėsi tiktai mieste. Aš kartais mėgstu pasiginčyti, kad miestas yra ten, kur žmogui patogu judėti be automobilio. Retas kuris naujas rajonas turi miesto vaizdą, todėl jį galima vadinti tiesiog gyvenviete arba dar kaip nors. Galbūt siauriau mąstau, bet nuoširdžiai manau, kad miestu galima vadinti tik teritoriją, kurioje, nepriklausomai nuo miesto dydžio ar distancijų, patogu gyventi be automobilio. Pasaulyje yra labai daug miestų, kurie labai dideli, bet suplanuoti taip, kad galėtum laisvai judėti. Tau užims laiko, tarkime, nuvažiuoti į reikiamą vietą, bet visada arti tavęs bus bet kokia patogi valdiška transporto priemonė. Civilizuotai turėtų būti padaryta taip, kad susisiekimas neturėtų būti problema bet kokio amžiaus ar neįgaliam žmogui“, - įsitikinusi automobilio taip ir nevairuojanti dailininkė.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (1)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • GRĮŽTA: Kėdainių „Nevėžio“ krepšinio klube 2014-2015 metų sezone rungtyniavęs kėdainietis Justas Tamulis po dviejų metų pertraukos vilkės gimtojo miesto komandos marškinėlius.
  • NELAIMĖ: Meksikos pareigūnai pranešė, kad Verakruso valstijoje per kuro vamzdyno sprogimą vienas žmogus žuvo, o dar penki buvo sužeisti.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar žinote, kur galima išmesti nenaudojamas padangas?

balsuoti rezultatai

Ar aukojate kraujo Nacionaliniam kraujo centrui?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +14 +15 C

   +13  +14 C

 

   +6 +8 C

   +14  +16 C

  +15  +16 C

 

   +15  +17 C

    3-4 m/s

     2-3 m/s

 

      1-2 m/s

 

USD - 1.1740 PLN - 4.2807
RUB - 69.7304 CHF - 1.1287
GBP - 0.9119 NOK - 9.3183
reklama
Velyke2017