×
(1/3) Kauno Kaziukas prasidėjo vakar ir baigsis tik sekmadienio pavakary. Viktoro Purio nuotr.
Atsisiųsti
(2/3) Kauno Kaziukas prasidėjo vakar ir baigsis tik sekmadienio pavakary. Viktoro Purio nuotr.
Atsisiųsti
(3/3) Kauno Kaziukas prasidėjo vakar ir baigsis tik sekmadienio pavakary. Viktoro Purio nuotr.
Atsisiųsti
3 nuotr.
Kauno Kaziukas prasidėjo vakar ir baigsis tik sekmadienio pavakary. Viktoro Purio nuotr.
Vakar Kaziukas atidardėjo, atpūškavo į Kauną ir nutarė čia pasilikti net trims dienoms. Iki pat sekmadienio vakaro.
Su savimi Kaziukas atvėžino iš Vilniaus ir patį karalaitį šv.Kazimierą. Kad pagarbiai pasilabintų su Kauno miestelėnais, meistrais beigi prekybininkais. Susirinkusiais į šį garbųjį miestą iš visų gildijų. Na, pabus čia. Paprekiaus, pasiginčys, pasidžiaugs. Paragaus gyvo Šiaurės Lietuvos miežinio alučio. Rokiškėnų duonelės. Polesės pyragų. O tada, jau kitą savaitgalį, Kaziukas dardės pas dzūkus. Ten, garbiame Varėnos mieste, vėlgi laukiama Kaziuko mugės.
O kokia mugė čia, laikinojoje sostinėje? Su didžiule medine klumpe, vos išjudinama dviejų stotingų vyrų. Su vieno metro aukščio alaus ąsočiu.
Kauno savivaldybės duomenimis, mugėje panoro dalyvauti apie 1200 prekeivių. Iš pradžių tikėtasi tik 1000 prekybininkų. Manė, kad visi išsiteks Laisvės alėjoje. Tačiau ne. Kaziukui taip Kaunas patiko, kad nutarė išsiskleisti, šiaip ne taip sutilpti ne tik Laisvės alėjoje, bet ir Vilniaus gatvėje bei Rotušės ir Nepriklausomybės aikštėse. Išsipirko vietas prekybai. Vienur užmokėjo apie 50 litų, o kitur, kur daugiau bendrapiliečių renkasi, sutiko sumokėti ir daugiau.
Na, ir prisirinko žmonių. Ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš Estijos, Lenkijos, Latvijos. Netgi Kaune studijuojantys užjūrio studentai čia susirinko. Netgi iš Indijos, paskleidusios mugėje smilkalų ir muilo kvapų. Tačiau lietuviams labiausiai kvepėjo rūkytų dešrų, lašinių ir rūkytų žuvų dūmas. Vienu metu buvo galima pasijusti ir Rusnėje, ir kadagyne. Nes koks tas Kaziukas be lašinio. Koks tas Kaziukas be karšto gėrimo? Pagardinto medumi ar laukinėmis avietėmis. Koks tas Kaziukas be savo rūkytos žuvelės. Ar keptuvėje čirškinamos šviežios stintos.
Mugė visada yra galvos praskaidrinimo ir pilvo pasotinimo šventė. Kai kojos žengia pagal kaimo kapelų, būgnelių, bandonijų, švilpynių, tarškynių melodijas. Kai akys ieško margesnių medinių kiaušinių, verbų, „kermošiaus“ saldainių.
Ir negali pykti, kad kasmet perkamės pintinaites, medinius šaukštus, megztas pirštines, morkų, kopūstų drožtukus ar vilniečių juvelyrų pigučius auskarus. Kaziukas yra tarsi aukojimas pavasariui. Kai kasmet atliekame mugės ritualą. O kasmet perkamas medinis šaukštas, jau kažkelintoji tos pačios šeimininkės medinė lentelė ar rokiškėnų „baronka“ yra to aukojimo dalis. Ne savo beribiam medinių šaukštų godumui aukojame. Pavasariui.
Juk negrįši visiškai tuščias iš mugės. Tarsi jau niekuo nenustebinamas „balvonėlis“. Nepagerbsi savo buvimu mugės, tai gal vasarą ledai javus išvartys. Ar šiltnamio agurkus užpuls miltligė. Tad ir galvojame taip. Kas Kaziukui - tebūnie Kaziukui. Tarsi tam „ciesoriui“. Ir aš jį pagerbsiu. Su riestainiu ar sūriu. Kaziukas turi atsigriaudėti, atsišokti, atsitarškėti. Gal šiek tiek sušalti, jei vėjuota diena pasitaikė, bet vis vien linksminti, kvatotis, džiuginti.
Vilniuje Kaziukas buvo sudėliotas tvarkingai. Vienur - maisto prekės, kitur - papuošalai, dar kitur - molio indai. O Kauno Kaziukas chaotiškesnis. Labiau atsipūtęs, bet žaismingas. Juk smagu, kai vienoje palapinėje Kaziukas išvirsta į smulkinamą morką, kopūstą. O iš kitos palapinės jau žvelgia kaip šilko šalikas ar šlepetės. Trečioje palapinėje Kaziukas jau arbata ar prieskonis. Juk ir mūsų gyvenimuose likimas labai retai sudėlioja žmogų tvarkingai. Kaip į paruoštą stalčių. Mes irgi spalvingi, nenuspėjami, chaotiški. Bent šiek tiek.
Vakar Kaziukas atidardėjo, atpūškavo į Kauną ir nutarė čia pasilikti net trims dienoms. Iki pat sekmadienio vakaro.
Su savimi Kaziukas atvėžino iš Vilniaus ir patį karalaitį šv.Kazimierą. Kad pagarbiai pasilabintų su Kauno miestelėnais, meistrais beigi prekybininkais. Susirinkusiais į šį garbųjį miestą iš visų gildijų. Na, pabus čia. Paprekiaus, pasiginčys, pasidžiaugs. Paragaus gyvo Šiaurės Lietuvos miežinio alučio. Rokiškėnų duonelės. Polesės pyragų. O tada, jau kitą savaitgalį, Kaziukas dardės pas dzūkus. Ten, garbiame Varėnos mieste, vėlgi laukiama Kaziuko mugės.
O kokia mugė čia, laikinojoje sostinėje? Su didžiule medine klumpe, vos išjudinama dviejų stotingų vyrų. Su vieno metro aukščio alaus ąsočiu.
Kauno savivaldybės duomenimis, mugėje panoro dalyvauti apie 1200 prekeivių. Iš pradžių tikėtasi tik 1000 prekybininkų. Manė, kad visi išsiteks Laisvės alėjoje. Tačiau ne. Kaziukui taip Kaunas patiko, kad nutarė išsiskleisti, šiaip ne taip sutilpti ne tik Laisvės alėjoje, bet ir Vilniaus gatvėje bei Rotušės ir Nepriklausomybės aikštėse. Išsipirko vietas prekybai. Vienur užmokėjo apie 50 litų, o kitur, kur daugiau bendrapiliečių renkasi, sutiko sumokėti ir daugiau.
Na, ir prisirinko žmonių. Ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš Estijos, Lenkijos, Latvijos. Netgi Kaune studijuojantys užjūrio studentai čia susirinko. Netgi iš Indijos, paskleidusios mugėje smilkalų ir muilo kvapų. Tačiau lietuviams labiausiai kvepėjo rūkytų dešrų, lašinių ir rūkytų žuvų dūmas. Vienu metu buvo galima pasijusti ir Rusnėje, ir kadagyne. Nes koks tas Kaziukas be lašinio. Koks tas Kaziukas be karšto gėrimo? Pagardinto medumi ar laukinėmis avietėmis. Koks tas Kaziukas be savo rūkytos žuvelės. Ar keptuvėje čirškinamos šviežios stintos.
Mugė visada yra galvos praskaidrinimo ir pilvo pasotinimo šventė. Kai kojos žengia pagal kaimo kapelų, būgnelių, bandonijų, švilpynių, tarškynių melodijas. Kai akys ieško margesnių medinių kiaušinių, verbų, „kermošiaus“ saldainių.
Ir negali pykti, kad kasmet perkamės pintinaites, medinius šaukštus, megztas pirštines, morkų, kopūstų drožtukus ar vilniečių juvelyrų pigučius auskarus. Kaziukas yra tarsi aukojimas pavasariui. Kai kasmet atliekame mugės ritualą. O kasmet perkamas medinis šaukštas, jau kažkelintoji tos pačios šeimininkės medinė lentelė ar rokiškėnų „baronka“ yra to aukojimo dalis. Ne savo beribiam medinių šaukštų godumui aukojame. Pavasariui.
Juk negrįši visiškai tuščias iš mugės. Tarsi jau niekuo nenustebinamas „balvonėlis“. Nepagerbsi savo buvimu mugės, tai gal vasarą ledai javus išvartys. Ar šiltnamio agurkus užpuls miltligė. Tad ir galvojame taip. Kas Kaziukui - tebūnie Kaziukui. Tarsi tam „ciesoriui“. Ir aš jį pagerbsiu. Su riestainiu ar sūriu. Kaziukas turi atsigriaudėti, atsišokti, atsitarškėti. Gal šiek tiek sušalti, jei vėjuota diena pasitaikė, bet vis vien linksminti, kvatotis, džiuginti.
Vilniuje Kaziukas buvo sudėliotas tvarkingai. Vienur - maisto prekės, kitur - papuošalai, dar kitur - molio indai. O Kauno Kaziukas chaotiškesnis. Labiau atsipūtęs, bet žaismingas. Juk smagu, kai vienoje palapinėje Kaziukas išvirsta į smulkinamą morką, kopūstą. O iš kitos palapinės jau žvelgia kaip šilko šalikas ar šlepetės. Trečioje palapinėje Kaziukas jau arbata ar prieskonis. Juk ir mūsų gyvenimuose likimas labai retai sudėlioja žmogų tvarkingai. Kaip į paruoštą stalčių. Mes irgi spalvingi, nenuspėjami, chaotiški. Bent šiek tiek.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
