respublika.lt

Ingrida Lauciuvienė - gyvenimo turtinga vienturtė

(0)
Publikuota: 2012 liepos 22 17:00:05, Gabija Vitkevičiūtė
×
nuotr. 2 nuotr.
Ingrida Lauciuvienė. Olgos Posaškovos nuotr.

Pamenu, vienąsyk ji labai labai verkė. Ryte pasirodė visa nusiraudojusi, paskaitose dar bandė sėdėt (iš įskiepyto stropumo gyventi, mokytis, dirbti tik tobulai), bet paskui nebeištvėrė ir išėjo liūdėt garsiai, nebesivaldyt. Sakom, Dieve, kas nutiko? O ji - mirė... babytė. Jau labai sena, kaip vėliau paaiškėjo, o dar ir sava ramia mirtim savo ramiuose namuose su savais artimaisiais. Tai tiek dėl to raudot?! Pamenu, mums, dvidešimtmečiams, buvo keista, neslėpsiu.

 

Staigiai kur nuo ašarų pasislėpt tai Ingridai tada tikriausiai neteko, nes iki automobilio reikėjo paėjėti. Taip, studentė su automobiliu... Atgimimo įsisiūbavimo laikai, mažų golfukų, parvarytų iš Vakarų, metas. Jau rasdavosi ir ratuotų studentų. Tačiau išsiskyrė tie, kas statydavo tiesiai ant Žurnalistikos fakulteto praėjimo arba tiesiai po auditorijų langais. Bet man įsiminė ir visiškai priešingi. Tiksliau, priešinga, nes kažin ar buvo tokių daugiau nei viena.

Kad Ingrida į paskaitas pati atvairuoja, sužinojau tikriausiai... po kelių mėnesių. Ji užrakindavo tą savo golfuką kvartalu arčiau, lygiai už kampo. Maža to, žinojo autobuso, kuriuo iš bendrabučių kasryt atvažiuodavo kurso draugai, grafiką ir, jų sulaukusi, įsiliejusi į klegančią minią, drauge ateidavo nuo stotelės. Ne nuo savo automobilio sėdynės.

Savybė - nesipuikuok - tarsi antras Ingridos vardas. Kokiais laurais reikia apdovanoti tėvus, sugebėjusius taip išauklėti vienturtę pasiturinčios šeimos dukterį, kad ji net minioje pamatys nepasivaišinusį, net tamsoje ras liūdintį, net iš toliausiai išgirs nusiminusį? Ji pirma atvažiuos į ligoninę ir naujagimio pasveikint, ir draugės reanimacijoje už rankos palaikyt.

Nežinau, ar kada į akis tėtei ir mamai tai sakė, bet myli juos be proto. Jei skaičiuočiau specialiai, būtų tiksliau, bet, manau, neklystu - 

jau labai retas pokalbis, jei nebus paminėta, ką tėtė patarė, ką mama planuoja, kaip kartu buvo, kaip dar vėl bus. Nesu gyvenime girdėjusi aštraus žodžio jų atžvilgiu, nors visai nereiškia, kad jų nuomonės iš tos pačios kolekcijos. Tačiau esminė, pamatinė vertybė, kai šeima atsigręžia į šeimą (suaugę vaikai savaitgaliais grįžta namo, į tėviškę, tegu ji ir vos kitam miesto gale, kai anūkai ne per šventes ir ne skaipu, o kasdienybėje ir labai natūraliai susitinka su seneliais ir aptaria kiekvieną mielą dieną, o ne metinius pažymius, kai per krikštynas sukviečiama giminė ir kartos, o ne fotografai ir stilistai) - tai ši vertybė Ingridos kalendoriuose nekinta.

Dėl to ir verkti dėl babytės mirties prieš visą auditoriją jai ne gėda. Dėl to ir už iškeptą kibiną su mėsa per trečiąsias krikštynas savo žilai tetai ji tik dėkinga - juk „kas aš tokia, kad drįsčiau pasakoti, jog mėsos jau ne pirmi metai nevalgom“. Sakysit, užslėptos emocijos? O aš sakau - kuklumas, bet ne žema savivertė. Labai stipri meilė žmogui, bet ne padlaižiavimas. Adatą šiene ras, bet į smulkmenas, gandus ar nuoskaudas nesivels.

Ar kas ginčijasi, kad išauginti aštuonis vaikus yra dalykas gerbtinas, bet kai mūsų valstybėje ateis laikas skirti Nacionalinę premiją „Už nuopelnus dorai ir kaip pavyzdys kitiems užaugintą vaiką“, reiks padaryt viską, kad ją gautų ir ponai Jokūbauskai. Už Vienturtę iš didžiosios raidės.

Kažkada Ingrida minėjo, esą mama mokiusi: „Vaikel, stebėk aplinką, apsidairyk, ar visiems su tavim gera, nespoksok į tuos, kas pirmoj eilėj ar ant scenos, pati pirma nelįsk, užleisk ir praleisk“. Formulė gal ir nenauja, dabar dažnas tokiom vėliavom mosikuojamės. Keista kas kita ir jei konkrečiau, tai dvi labai ryškios Ingridos gyvenimo spalvos.

Ji baigė tuometinę Vilniaus 9-ąją vidurinę - vieną iš tų miesto mokyklų, kurios stipriai ruošia ne tik brandos atestatui, bet ir brandai gyvenime. Ingridą auklėjo ir jos mylima garsi mokytoja Violeta Tapinienė. Niekas nedvejoja: ir ši mokykla, ir šios Mokytojos globa - 

-tai lyderių kalvė. Kad kada Ingrida pasipuikuotų turėjusi galimybę ne tik tokioje terpėje augti, bet ir mokslus baigti aukso medaliu, aš negirdėjau. Iš kažkur priebėgom sužinojau, kaip ir apie daug ką, kuo pati ja dėta puikuočiaus išsišiepusi. Pavyzdžiui, kad dar su tėvais sovietmečiu automobiliu apkeliavo visą Europą (nors visus metus tam taupydavo ir saldainių nuoširdžiai atsisakydavo), kad jau pačios vaikams pusę pasaulio parodė, kad savo rankom ir protu susikūrė ekologišką namą, daržą, sodą, kad dirbdama BTV laidai apie ūkį aplankė gražiausias Lietuvos sodybas ir susidraugavo su geriausiais šalies ūkininkais - dabar jų produktus visiems mums į Vilnių pristato, kad nėra sostinėje kursų apie sveiką gyvenseną, kurių ji nebūtų išklausiusi, kad jogos asanas už bet kurią draugę geriau išlanksto, kad žaliuosius kokteilius kas rytą visai šeimai plaka, kad savo darželio vaikams pati braškes po 20 litų už kilogramą perka ir bijo, kad jei kas suuos, tai gaus pylos, nes „į minusą“ viskas, kad žino, išbandė ir patyrė daugiau už visus, bet gyvenime niekam pirštu nebakstelėjo.

O ta antra būdo spalva, kuri, galvoju, sunkiai dera prie „neišsišok, vaikel“, - tai Ingridos šokiai. Šokėjos visada galva aukščiau už kitus gatve vaikšto (nugaros labai tiesios). Ingrida šoka dar ir šiandien (juokiasi, kad jau visokias svočias ir anytas), vyras Linas ją scenoj ant rankų nešioja, abu liaudiškai sau polkutes trypia, juokias ir žiūrovams visam sviete dėkoja.

Kažkaip man regis, kad labai daug išminties reikia būti ant scenos ne dėl pasirodymo, o dėl padėkos. Nusilenkti, kad tavo talentu ir repeticijomis pasidžiaugė. Ingrida išmintinga. Tokia šokėja šviesoje. Kai dabar jos vaikų Jono ir Viltės vardai jau Nacionalinio operos ir baleto teatro programėlėse rašomi, tai ir čia ji neišdrįsta visa gerkle rėkti: „Ei, ar matot?!“ Tik šypsosi. Gal kai aksominėj salėj sutemsta, greit kaip visos mamos iš nežmoniško džiaugsmo paverkia?

Galiausiai, sakysit, kas man iš to, kad tokia jau nuostabi draugė ta Ingrida? Žinau ir atsakau.

Be to, kad yra trijų vaikų mama, žurnalistė, keliautoja, darbdavė ir šokėja, Ingrida Lauciuvienė yra ir pirmo Lietuvoje privataus ir pirmo ekologinio vaikų darželio „Augueco Dūzginėlis“ širdis.

Taigi jei kada jums reikės patarimo, duonos ar nuorodos kelyje, skambinkit jai, rašykit, užsukit pro šalį į ekodarželį, ekoturgelį, ekošventę ar ekoseminarą - kontaktai vieši, ragelį ir ūpą gyventi ji kiekvienam pakelia. Susipažinsit su vienturte - juk vien turtai jos kieme: imkit daug, juk reikės dar ir su draugu pasidalint. 

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s