respublika.lt

2018 rugpjūčio 16, ketvirtadienis

Gintarė Latvėnaitė ir Kirilas Glušajevas - apie džiazuojančią Šanchajaus publikąnuotraukos

2018 birželio mėn. 10 d. 09:45:11
Rūta Jakimauskienė

Režisierius Kirilas Glušajevas ir aktorė Gintarė Latvėnaitė neseniai grįžo iš Kinijos, kur pristatė monospektaklį „Dvasiniai reikalai“. Kokios nuotaikos tvyrojo prieš premjerą svečioje šalyje ir kokie įspūdžiai liko po jos? Režisierius K.Glušajevas pasidalijo savo mintimis, likus vos pusvalandžiui prieš pakylant uždangai, o G.Latvėnaitė - iškart po to, kai uždanga nusileido, ir aplodismentai nutilo.

 

„Aš žinojau, apie ką noriu kalbėti Kinijos publikai“

Vilniaus mažojo teatro aktorė Gintarė Latvėnaitė ką tik grįžo iš Kinijos, kur profesionaliame teatrų festivalyje Šanchajuje pristatė monospektaklį „Dvasiniai reikalai“. Žinoma aktorė pasidalijo išgyvenimais, kaip jautėsi viena prieš tūkstantinę žiūrovų auditoriją, ir pojūčiais, kai visas Šanchajus mirgėjo jos atvaizdu - atvykus paaiškėjo, jog Gintarė pasirinkta festivalio veidu.

- Žinau, kad prieš spektaklį su režisieriumi Kirilu Glušajevu daug diskutavote apie užgniaužtus, neišreikštus kinų jausmus. O apie ką kalbėjote savo monospektaklyje „Dvasiniai reikalai“, kurį ką tik pristatėte Šanchajaus publikai?

- Spektaklio dieną mačiau vieną vaizdą. Važiuodami metro išgirdome muziką. Dainavo vyras, jo balsas artėjo mūsų link. Mes pamatėme moterį, einančią su geležiniu puodeliu ir prašančią išmaldos, dėkojančią ir paskui save už virvutės vedančią aklą sūnų. Jis ėjo ir dainavo. O aš pagalvojau: mama veda sūnų per gyvenimą - nesvarbu, kad jis yra aklas. Mama veda, o sūnus, savo jėgomis, savo sugebėjimais uždirba. Ji jam padeda. Todėl aš žinojau, apie ką aš noriu kalbėti Kinijos publikai.

- Ir apie ką gi?

- Apie nerealizuotą motinystę. Arba apie negautą motinišką meilę ir supratimą, apie kurį kalba mano personažas Viktorija. Aš baiminausi, kad žiūrovai Kinijoje nesupras šio spektaklio, kuriame labai daug teksto. Labai sunku skaityt titrus - žiūrėt, žiūrėt, skaityt. Bet kai aš įėjau į sceną ir išgirdau absoliučią tylą, buvo labai gera. Jutau, kaip žiūrovai seka kiekvieną mano judesį, jie viską spėja: ir skaityt, ir žiūrėt. Jie kvėpuoja kartu.

- Kaip jus priėmė kinų publika?

- Vieną sceną vaidinau nusileidusi į žiūrovų salę. Ir tą akimirką vienai, pirmoje eilėje sėdėjusiai žiūrovei, iš rankų iškrito telefonas. Aš pamačiau, kaip nejaukiai ji pasijuto. Priėjau ir ramiai padaviau jai telefoną. Žiūrovai atgijo. Švelnus juokas nuvilnijo per salę. Jis buvo toks trapus, mielas. Atrodė, tarsi jie atsiduso, kad aktorius yra tikras, gyvas, viską matantis žmogus. O kai išgirdau verkiančias moteris, supratau, kad spektaklis kalba visomis kalbomis. Byrančio moters gyvenimo tema visose pasaulio šalyse yra aktuali ir mes visos ir visi, jei būna labai sunku, išgyvename taip pat. Tokiomis akimirkomis jauti prasmę vaidinti, jauti prasmę gyventi, prasmę toliau kurti, eiti, matyti, žiūrėti, nes jauti, kad čia esi ne veltui. Nes teatras, pasirodo, tai apie tave, mane, apie mus. O tai labai svarbu. Teatras ir turi toks būti, kad žmogus, čia atėjęs, galėtų susitapatinti.

- Su kuo žmogus galėjo susitapatinti, žiūrėdamas jūsų monospektaklį?

- Spektaklio tema yra moters krizė, jos reakcija į byrantį jos pasaulį. Čia kalbame apie moterį - žmoną, dukrą, nerealizavusią savęs profesiniame gyvenime, netapusia mama. Šiomis temomis kalbu spektaklyje, ieškau šių temų atspindžių realiame gyvenime, kad į spektaklį neateičiau tuščiomis.

- Jūsų spektaklis vadinasi „Dvasiniai reikalai“. Kokias dvasingumo apraiškas atradote Kinijoje?

- Jų atradau tikrai nemažai: gėrėm arbatą, mėgavomės nuostabiais kinų masažais, klausėmės puikios jų muzikos. Ta miesto atmosfera, ta įvairovė, kurią matėme kiekvieną dieną, ir ta lengva žmonių masė leido jaustis lengvai, ir nepaisant to, kad ne kiekvienas galėjo ištverti tokį karštį, visi tie potyriai sukūrė ypatingą lengvumo jausmą.

- O koks jausmas būti šių metų festivalio „Modernios dramos slėnis“ veidu: matyti save daugybėje Šanchajaus lauko reklamų, festivalio ekranuose, stambiu planu ant teatro fasado ir kitur, kur nepaliaujamu srautu juda 24 milijonų gyventojų minia?

- Labai nustebino. Bandžiau analizuoti „kodėl?“ Bet čia tik organizatoriai žino - kodėl jie pasirinko mūsų spektaklio nuotrauką. O aš labiausiai džiaugiuosi, kad susirinko pilna salė ir kad išgirdau, jog po spektaklio pasipylė nuostabūs atsiliepimai. Žmonės dalijasi patirtais įspūdžiais. Vadinasi, mes atlikome savo misiją. Mes reikalingi. Lietuva, lyginant su Kinija, tokia maža, bet kaip yra gera, kad mes turime kuo pasidalyti. Kad galim juos nustebinti. Gera.


„Kinų empatija yra pagrindinė jų dvasingumo apraiška“

Vakarėja. Šanchajaus Daningo teatro afišos skelbia, jog šiandien čia - lietuviškas spektaklis. Į teatrą gausiai renkasi publika, kuri netrukus užpildys 1200 vietų salę. Pusvalandis iki spektaklio pradžios, o mes su režisieriumi Kirilu Glušajevu prisėdame puodeliui arbatos teatro kavinėje ir kalbamės apie tai, kokie jausmai aplanko režisierių, prieš pakylant spektaklio uždangai viename didžiausių pasaulio miestų.

- Šanchajuje kartą metuose vyksta profesionalių teatrų festivalis „Modernios dramos slėnis“. Šiemet festivalio programoje jūsų režisuotas spektaklis „Dvasiniai reikalai“. Kokias dvasingumo apraiškas atrandate kinų kultūroje?

- Kinų kultūroje dvasingumo apraiškos nesireiškia akivaizdžiai: jos nesimėto ant kelio, o reikalauja atidaus įsižiūrėjimo, supratimo, pasidomėjimo ir pasiruošimo. Pagrindinės dvasingumo apraiškos yra kinų empatija (jie priima ir bando suprasti), jų dėmesys detalėms, subtiliems dalykams ir, aišku, bandymas visur atrasti pusiausvyrą. Kažko nesuprasdami jie nesistengia nurašyti ar piršti savo nuomonę, o bando suprasti, kodėl jie nesupranta. Ieško priežasties savyje. To juos išmokė gyvenimas tarp daugybės genčių, gentelių, įvairių tautinių mažumų ir, žinoma, sudėtinga jų istorija.

- Jūsų režisuotas spektaklis apie sudužusią žmogaus sielą, žaizdas, vienatvę. Kiek šios temos yra suprantamos kinų publikai?

- Manau, kinų publika jas puikiai supras. Žmogaus viduje vykstantys dalykai iš mažų tragedijų iki pasaulinio lygio dramų užauga tuomet, kai jie yra užgniaužiami. Pjesės autorius Ingmaras Bergmanas yra švedas ir šią pjesę rašė 1972 metais, o mes šiuo metu esame Kinijoje. Įdomiausia čia yra tai, kad nei laiko, nei geografinė atskirtis nėra svarbi. Svarbu, kad tiek švedų kultūroje, tiek Kinijoje yra panašių dalykų, čia nepriimta jausmus ir emocijas rodyti viešai. Kinijoje vyrauja kolektyvizmo jausmas, o individo išgyvenimai yra užgniaužiami. Taigi šios dvi tolimos šalys šiuo atžvilgiu turi panašumų. Tas pats ir Lietuvoje, kur geru tonu laikoma viešai reikšti savo nepasitenkinimą, skųstis ir kaltinti, vaidinti auką. O jautrumas, silpnumas, bandymas prašyti pagalbos nėra sveikintinas. Pas mus skatinama būti fainu, sėkmingu ir stipriu. Niekam neįdomu tavo sielos žaizdos, suskilusios jos dalelės. Jas geriau slėpti. Šia prasme mes visi tokie patys - ar būtume Švedijoje, ar Kinijoje, ar Lietuvoje. Skirtingi rūbai slepia tas pačias skaudančias širdis.

- Jeigu turėtumėte galimybę prieš spektaklį prabilti kinų publikai, ką jai pasakytumėte?

- Aš padėkočiau jiems, kad kiekvieną kartą lankydamasis Kinijoje aš vis išmokstu naujų dalykų apie gyvenimą. Vis daugiau suprantu, kaip reiktų gyventi, ko galima iš jų pasimokyti. Už išmintingą jų kultūrą. Kviesčiau pažiūrėti spektaklį nusiėmus socialinius ir statuso mundurus, pamiršus savo pareigas, atsakomybes, ryšius, trumpam atidėti pažadus, pamiršti statusus ir visus socialinius inkarus, kurie mus laiko. Pažiūrėti spektaklį tiesiog per žmogiškumo, teisės į klaidą prizmę. Pabūti žmogumi tarp žmonių.

- Kiek pagrindinės herojės - Viktorijos - išgyvenimai universalūs?


- Žinoma, kad universalūs. Kitaip tai nebūtų Bergmanas, kitaip tai nebūtų spektaklis, kurį publika puikiai priima Lietuvoje. Neabejoju, kad priims publika ir čia, Kinijoje. Nes mūsų patirtys yra labai panašios. Skiriasi tik proporcijos: kažkas išgyvena daugiau skausmo, turi mažiau svajonių, kažkas turi daugiau pykčio ir mažiau noro dalintis. Proporcijos skiriasi priklausomai nuo to, kaip mes reaguojame į mus supantį pasaulį. Kadangi Viktorijos personažas buvo konstruojamas pasitelkiant kolektyvinio portreto metodą, jame yra sudėta daug realių žmonių, kuriuos mes sutinkame savo kasdienybėje, aplinkoje, darbuose. Tai, manau, tikrai bus atpažįstama. Neseniai mūsų spektaklį „Dvasiniai reikalai“ žiūrėjusi psichologė pasakė, kad viename žmoguje ji mato daug skirtingų savo pacienčių. Man atrodo, kad toks faktas kalba pats už save.

- Kokius įspūdžius išsivežate iš Šanchajaus, ką pavyko pamatyti, suvokti, pajusti?

- Ši kelionė buvo labai trumpa - turėjau tris laisvus pusdienius, bet jeigu tu žinai, ko atvažiavai į tokią vietą kaip Šanchajus, tuščiomis išvažiuot negali. Žinoma, išsivežu džiazuojančio Šanchajaus nuotaiką: moterų grožį, karštį, įvairovę, gyvenimo pilnatvės atmosferą. Išsivežu tą gydantį poveikį, kurį suteikia intensyvus gastrolinis gyvenimas Kinijoje: mažai miego, daug komunikacijos, daug empatijos, daug arbatos, daug netikėtų dalykų, susijusių su spektaklio paruošimu, mat spektaklio perkėlimas į kitą erdvę turi savo niuansų. Ir šiandien repetuodami Šanchajuje kitaip pradėjome dėlioti akcentus, kitaip pradėjome ryškinti svarbiausius istorijos momentus, todėl iš Šanchajaus išvažiuoju pasikrovęs. Kaip Šanchajaus gėlynas pražydęs, suvešėjęs ir kvepiantis gaiva. Štai toks.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
 

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • FINALE: Dubline vyksiančio Europos neįgaliųjų plaukimo čempionato vyrų 100 m plaukimo nugara atrankos varžybose ketvirtadienį Lietuvos atstovas Mindaugas Dvylaitis užėmė šeštąją vietą ir pateko į finalą.
  • NEPATVIRTINO: ketvirtadienį Vyriausioji rinkimų komisija nepatvirtino Lauros Radzevičiūtės kandidatūros į Seimą vienmandatėje Zanavykų rinkimų apygardoje dėl nepakankamo rinkėjų parašų skaičiaus; po VRK patikrinimo rasta 34 proc. negaliojančių rinkėjų parašų.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar įsigaliojus naujam kompensuojamųjų vaistų kainynui, jūsų vartojamų vaistų kaina pakito?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate naująją Vilniaus miesto reklamą "G taškas"?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +14   +16 C

   +14  +16 C

 

   +15 +18 C

  +20  +23 C

   +24  +26 C

 

   +24  +27 C

   3-6 m/s

  1-2 m/s

 

    1-2 m/s

 

USD - 1.1321 PLN - 4.3284
RUB - 75.9875 CHF - 1.1289
GBP - 0.8913 NOK - 9.5508
reklama
Ukis 2018