F.Taunytė apie šventuosius ir niekdarius

Gydytojos ir publicistės 88-erių Filomenos Taunytės paskiausia išleista knyga „Šventųjų gyvenimas Marijos žemėje“ puikuojasi populiariausių knygų dešimtuko viršuje. Deja, jos autorė ištikta insulto ir negali tuo pasidžiaugti. Ji dabar guli ligoninėje ir globojama dukters Dianos, kuri tikisi, kad gal duos Dievas ir mama atsikels.

Randa kelią į paprastų žmonių širdis

Gydytojai - tokie pat žmonės kaip ir visi. Ir juos puola ligos, su amžiumi šlubuoja sveikata. Buvusi žvali, energinga, drąsi ir net karinga gydytoja pastaraisiais dešimtmečiais dosniai dalijo patarimus tiems, kuriems labiausiai jų reikia, tarp savo tautiečių visą gyvenimą ieškojo iš tiesų vertų pagarbos žmonių ir sielojosi dėl nesibaigiančių valdžios akibrokštų paprastiems Lietuvos žmonėms. Septynias F.Taunytės knygas yra išleidusi leidykla „Tyto alba“, ir visos jos skaitytojų, tiesa, daugiau vyresnio amžiaus, būdavo tiesiog išgraibstomos, tad tekdavo pakartoti jų tiražą. Ir paskiausios knygos populiarumas garantuotas.

Pasak leidyklos direktorės Lolitos Varanavičienės, tokių stropių ir darbščių autorių kaip daktarė reta. „Nepaisant garbaus amžiaus, F.Taunytė rašė sparčiai, įdomiai, nepaisydama jokių autoritetų ar postų, kritikuodavo visokius žmonių mulkintojus. Tik dėl visiems suprantamų priežasčių tekdavo jai sugalvoti šmaikščias ir taiklias jų pravardes. Kai ji metų pradžioje įteikė leidyklai naujausią knygą „Šventųjų gyvenimas Marijos žemėje“, sakė, kad dar nori ir gali rašyti, o mes jau planavome kitiems metams jos naują knygą. Gaila, kad tie norai ne nuo jos pačios priklausė, - apgailestavo leidėja. - Anksčiau man teko ne kartą su ja kartu važinėti po Lietuvą į jos knygų pristatymus ir matydavau, kaip atidžiai žmonės jos klauso, kaip išsirikiuoja eilė tų, kurie norėdavo asmeniškai iš jos išgirsti patarimų, kaip išsaugoti sveikatą ar gydytis ligas natūralesnėmis priemonėmis. Dabar knygos pačios ras kelią pas skaitytojus“.

Sostinės Žvėryno rajone esančiame bute, kur daktarė gyveno su dukros šeima, nuolat lankydavosi arba skambindavo telefonu žmonės iš visos Lietuvos. Ją dažnai kviesdavo į susitikimus ir ji vykdavo net sunkokai vaikščiodama. „Esu arba labai mėgstama, arba keikiama, nes viską sakau ir rašau atvirai“, - dar prieš pasirodant paskiausiai knygai, kuri yra tarsi pernai išleistos knygos „Ieškau tikro lietuvio“ tęsinys, kalbėjo moteris. „Šventųjų gyvenime“ F.Taunytė aprašo kai kurių tų pačių jau skaitytojams pažįstamų personažų likimus, savo dažnesnius susitikimus su gerais, o ne su blogais žmonėmis.

Kas tie šventieji?

Knygoje šmaikščiu ir ironišku jai būdingu stiliumi autorė kritikuoja savanaudžius politikus, nerangius teisėsaugininkus, tačiau labiausiai kliūva tiems, kurie pakeitė sveikatos apsaugos sistemą ne į gerąją, bet į priešingą pusę. Pasipiktinusi F.Taunytė kalba apie šios srities ministrus, kurie apie mediciną nieko neišmanė, apie reformą, kurios padariniai tokie, kad žmogus, norėdamas patekti pas specialistą, turi laukti kelis mėnesius, o juk per tą laiką galima ir numirti. „Man atrodo, kad vienintelis sveikatos ministras, kuris norėjo tai daryti ir kiek galėdamas darė, yra Antanas Vinkus (dabar premjero patarėjas - aut. past.). Šis žmogus, dar dirbdamas Santariškių klinikinės ligoninės vyriausiuoju gydytoju, gelbėjo sergantį žmogų, o pats buvo darbštumo, paprastumo ir sąžiningumo pavyzdys“, - akcentavo ji.

Knygoje „Šventųjų gyvenimas Marijos žemėje“ daktarė išskiria dar kelis ypač gerbiamus Lietuvos žmones, su kuriais jai teko laimė bendrauti: „Šventasis žmogus yra tas, kuris gerai dirba savo darbą ir stengiasi kvailus įstatymus peržiūrėti bei pritaikyti prie vargšo žmogaus...“ Anot publicistės, vienas pirmųjų jos sutiktų žmonių, nusipelnęs šventojo vardo, yra garsus ekonomistas, bankininkas, lito tėvas, išgelbėjęs jį nuo gresiančio nuvertėjimo, Vladas Jurgutis, kurį ji pažinojo dar būdama jauna gydytoja. Filomena padėjo jam pabėgti nuo infarkto kraują skystinančiu senolių metodu - dėdama ant krūtinės dėles.

Autorė knygoje nerimauja, kaip skaitytojai įvertins jai brangių į šventuosius siūlomų žmonių gyvenimą. Tarp jų - ir poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras, vargų prispausta vaikystės draugė mokytoja Agota, globojanti pasiligojusį girtuoklį vyrą. „Ar jaunimas supras tokius žmones ir norės jais sekti?.. Mažai mokslo ragavusi Žemaitė per visą Lietuvą važiavo pasikalbėti su Gabriele Petkevičaite-Bite. Kunigas Vaižgantas vadovaudavo jaunųjų rašytojų susirinkimams, išgyveno dėl jų moralės ir pažiūrų tvirtumo. Kunigas Maironis rašė meilės ir atsidavimo kupinas eiles Dievui, Tėvynei, moteriai. Kunigas Strazdelis augino sūnų ir nesilankstė nei prieš dvasininkus, nei prieš žemiškus ponus. Jie visi paliko ženklą, kad žmogumi buvę. Kokį ženklą literatūroje ir kine paliks ateičiai dvidešimtmetį atšventusi mūsų nepriklausomybė? Kokie kūriniai sulaukia teigiamo mūsų vertintojų dėmesio ir aukščiausių apdovanojimų?“, - klausia rašytoja. Ją piktina, kad sukuriami „du filmai, papuošti Lietuvoje dar neregėtu lytinių santykių demonstravimu... Gatvėse keiktis nepadoru, bet romanuose skatinama. Besikeikiančiam (iki penkiasdešimt keiksmažodžių puslapyje) rašytojui skiriama tūkstančio litų mėnesinė pašalpa, kad taip rašytų...“ Panašių pastabų apie nūdieną daugybė. Tokia F.Taunytės publicistika, kurią nuolat papildo liaudies medicinos patarimais.

50 metų gydytoja dirbusi moteris visada perspėdavo į ją besikreipiantį žmogų, kad „saviveikla“ kartais gali ir pakenkti. Todėl dėl kai kurių ligų liaudiškų jų gydymo metodų dera pasitarti ir su tos srities specialistais. Antra vertus, F.Taunytė bet kuria proga akcentuodavo, kad brangios tabletės, o juo  labiau visokie maisto papildai dažnai gydytojų peršami todėl, kad tai nauda farmacijos firmoms, o pastarosios žino, kaip atsilyginti: už gerą geru.

Apie dėles, sėmenis ir kruopas

Beje, apie dėles, kurios nėra malonus, nors ir naudingas padaras, F. Taunytė aiškina, kad primygtinai dėl tokio gydymo įkalbinėti žmogaus nereikia. „Tegu žmonės patys galvoja ir renkasi, kas jiems geriau. Patarti ir paaiškinti būtina, bet ligonis ir pats turi būti savo konsultantas“, - atkreipia dėmesį gydytoja. Ji kiekviena proga primena, kad ypač naudingas yra iš linų sėmenų šaltuoju būdu spaudžiamas aliejus. Pasak jos, aliejus turi omega rūgščių daugiau negu žuvies taukai ir pasižymi dar daugeliu kitų gydomųjų savybių. Gydytoja pataria pačių sėmenų, kurios tinka ne tik košėms pagardinti, bet ir kompresams, įsigyti veterinarijos vaistinėse, nes ten jos ir pigesnės, ir švaresnės.

Daktarė taip pat knygoje primena, kad dauguma žmonių yra užmiršę valgyti grikių, avižų, miežių košes. Prieš pusryčius, pasak jos, būtina išgerti stiklinę vandens, kuris gali būti su išspaustos citrinos sultimis. Košę ji siūlo užpilti šaukštu sėmenų aliejaus, galima pabarstyti smulkinto česnako. O per pietus būtinai reikia valgyti sriubos. Tikriausiai daug ką nustebins F.Taunytės kai kurios rekomenduojamos gydomosios kavos savybės, anot jos, organizmui naudinga kavos klizma. Verta išsivirti ir jos siūlomos originaliai pavadintos „Hipokrato sriubos“.

Daktarės Filomenos receptas

„Hipokrato sriuba“

Jums reikės:

1 vidutinio dydžio saliero,
2 vidutinio dydžio petražolių šaknų,
2 vidutinio dydžio porų,
1 galvutės česnako,
2 pomidorų, 2 svogūnų,
400 g bulvių,
ryšelio žalių petražolių.

Viską susmulkinkite, sudėkite į puodą, užpilkite vandeniu, kad apsemtų, ir virkite uždengus ant mažos ugnies. Jeigu liks nuo pietų sriubos, laikykite ją šaldiklyje, o pašildytą galima valgyti ne ilgiau kaip dvi dienas.

Pagardinti sriubą galima šaltai spaustu sėmenų aliejumi, kurio paprastai vartojame iki 2-3 šaukštų per dieną. Ši sriuba lengvai virškinama ir turi daug mikroelementų. Ją gali valgyti ne tik ligonis, bet ir slaugytojas.