Eglės Kvintienės dovanos kvepia meile

Vilnietės dailininkės Eglės Kvintienės (48) namuose, kuriuose ypatingą šilumą skleidžia ne tik židinys, daugybė paveikslų, įrėmintų šeimos nuotraukų, bet ir rankdarbiai, įvairiausios malonios smulkmenos, gyvena tarsi iš vaikystės atklydusios skudurinės lėlės.

Posmai prie šventinio stalo

Eglė, vieno garsiausio Lietuvos poeto Algimanto Baltakio dukra, pasistengė, kad namai taptų puošnūs, ant lauko durų taip pat nepamiršo pakabinti originalaus šventinio vainiko, purpuro spalvos žaisliukais papuošė eglutę. Pagal seną šių namų tradiciją prie didelio stalo susirenka apie penkiolika žmonių. Kalėdų šurmulys šiuose svetinguose namuose, kuriuose Eglė gyvena su vyru, žinomu skulptoriumi Romu Kvintu, dar tęsiasi, nors Naujieji metai jau beldžiasi į duris.

„Šiemet, kaip ir paprastai prie Kūčių stalo ilgą šventinę kalbą sakė tėtis ir dar padeklamavo savo sukurtą gražų posmą. Jam smagu, kai yra daug klausytojų, - šypsosi moteris. - Mūsų Kūčios niekada nebūna vien pasisėdėjimas prie stalo. Mes po vakarienės linksminamės, apsikeičiame dovanėlėmis. Pas mus šeimynoje įprasta, kad galvos dėl Kalėdų dovanų per daug sau nesukame, nuperkame visi kitiems po loterijos bilietą. Beje, tėtis yra išlošęs automobilį, tad tikimybė laimėti ką nors vertinga yra“.

Dailininkės vyriausioji dukra Ieva buvo su vyru ir trimis vaikais. Vaikų, žinoma, laukė kitokios dovanėlės. „Gaila, kad berniukams netinka mano daromos lėlės, tuomet kasmet jiems padovanočiau po naują skudurinę Onutę“, - šypsosi originalių lėlių kūrėja.

Ypatinga namų aura

Eglė ir Romas Kvintai kartu - jau daugiau kaip 30 metų. Namuose labai jaučiasi moteriška ranka. Dailininkai prisimena, kad kažkada, kai čia pirko būstą, nors namas buvo ir labai apleistas, vos įėję pro duris pajuto, jog šiuose namuose ypatinga aura. Ją sukuria ir pati namo aplinka, tiesog rami oazė miesto centre. Skulptorius šių namų palėpėje įsirengęs dirbtuvę, čia yra sukūręs ir visas po Lietuvą išsibarsčiusias garsias skulptūras, tarp jų ir Nidoje ant jūros kranto su gitara sėdinčio anapus išėjusio bardo Vytauto Kernagio-Beno povyzą.

O ką dar reiškia, kai žiemą užkuriamas židinys. Tikra idilija. Dabar, kai trys atžalos jau gyvena atskirai, Kvintai pripažįsta, kad būstas jiems pasidarė per erdvus, bet čia jau įprato, nes ramybė nedideliame pastate prie pat Katedros aikštės - kaip kokiame kaime. Ir su kaimynais puikiai sugyvena. Tad kur jau čia besikraustysi.

Šioje draugiškai sugyvenančių įvairių stilių baldų, daiktų ir veidrodžių karalystėje dar šeimininkauja ir kilmingas juodas katinas Ebolis, kurį šeimininkai paprasčiausiai šaukia Bonka.

Lėlės namuose neužsibūna

O koks namų kampelis jaukiausias šeimininkei? Eglė nedvejodama atsakė, kad ji daugiausia laiko praleidžia savo dirbtuvėje. Jos mėgstamiausias užsiėmimas - siūti ir rengti lėles. Jos daugiausia tradicinės skudurinukės, kaip toji iš pasakos skudurinė Onutė. Jos kartais keistais veidais, kuriuos padaro vyras skulptorius, o kūnelis minkštas, šiltas, ne toks kaip išpuoselėtų barbių ar kitų masinės gamybos lėlių. Pačios naujausios tekstilininkės lėlės buvo demonstruojamos neseniai „Litexpo“ parodų centre vykusioje parodoje ir jau „išbėgiojo“ po kitus namus, o kai kurios net išvyko į užsienį. Tik kelias pačias seniausias moteris pasiliko prisiminimui.

Pasak tekstilininkės, dabar lėlių kūrėjų atsirado nemažai, todėl ir konkurencija parodose ar dailės salonuose nemaža. Bet jos skudurinukės patinka žmonėms.

E.Kvintienė kuria ir originalias skrybėles. Jų, sudėtų namuose į kartonines dėželes, yra ne viena dešimtis. Priminsime, kad dailininkė seniai domisi kostiumų istorija. Ji yra kūrusi drabužius istoriniams filmams, tarp kurių Algimanto Puipos „Elzė iš Gilijos“, Antano Juzėno „Getas“ ir kt.

Nėra kuo skųstis

Paklausta, ko linki sau ir šeimynai 2013 metais, E.Kvintienė šypsosi: „Esu laiminga, man nieko netrūksta. Gerą nuotaiką reikia sukurti patiems, o ne dejuoti, kad blogai, blogai... Visada prisimenu mamos (Sigitos Baltakienės, taip pat dailininkės tekstilininkės, - red. past.) kitados pasakytus labai teisingus žodžius: „Gyvenimas - kaip zebras, kurį gamta nudažė juodais ir šviesiais dryžiais“. Juk po tamsesnio ir nesėkmingesnio gyvenimo laikotarpio paprastai pašviesėja. To visiems ir linkiu“.