Džiaukimės: lietuviška tapyba gyva

Retas atvejis, kad į parodos atidarymą suplauktų tokia tiršta minia, kaip nutiko trečiadienį „Arkos“ galerijoje. Juo labiau kad kukliomis vaišėmis šiandien minios nebesugundysi, juo labiau kad toji minia apskritai papratusi alkti ir fiziškai, ir dvasiškai; būtų pats metas ją įvardinti, tai - dailininkų minia, susimetusi į vilniškę „Arkos“ galeriją, kur per visus jos aukštus ir sales (tik nemanykite, kad tai - be proto daug) jau veikia sostinės tapytojų paroda „Menininkas ir miestas“.

Taigi gausa ant sienų, minia, pačia geriausia šio žodžio prasme - palei jas. Metinėje apžvalginėje Vilniaus tapytojų parodoje „Arkos“ galerijoje eksponuojama apie du šimtus beveik 90 autorių kūrinių. Galerijos „Arka“ direktorė Dovilė Tomkutė-Veleckienė, pristatydama naujausius Vilniaus tapytojų kūrinius, pripažino, kad šįsyk pasielgta netradiciškai - apžvalginė paroda rengiama metų pradžioje. Kiek jų iš viso tokių būta, sakė, galima nuspėti iš to fakto, kad vasarą galerijai sueis dvidešimt dveji, o šios parodos yra sena gera galerijos tradicija.

Kiekvienas parodos dalyvis pristatomas vienu ar dviem darbais, rodančiais, kaip skirtingai autoriai suvokia ir įprasmina miesto temą. Nuolatiniai parodų dalyviai - Aloyzas Stasiulevičius, Mindaugas Skudutis, Gražina Vitartaitė, Aleksandras Vozbinas, Svajūnas Armonas, Ričardas Bartkevičius, Arvydas Baltrūnas ir kiti žinomi dailininkai demonstruoja kritikai atsparų meną, jauniesiems dar labai svarbus kiekvienas jos krustelėjimas į bet kurią pusę. Organizatoriai mano, kad tokia paroda - puiki proga vienoje erdvėje suburti kelių kartų menininkus: solidžius, žiūrovui gerai pažįstamus, ir tik pradedančius, savo kelio beieškančius jaunus autorius.

Pasiklydę temoje

Buvo tarp jų labai laimingų - jauniesiems dailininkams kiekviena proga parodyti savo talentą, ypač tarp patyrusių meistrų, yra kaip dovana. Buvo itin kritiškai nusiteikusių - vienas kitas baksnojo pirštu tapytą žuvį arba moters aktą ir bergždžiai ten ieškojo miesto atspindžių. Vienas iš jų, dailininkas Saulius Kruopis, kritikavo ne vien tik tylomis, bet išreiškė savo pastebėjimus ir susirikusiųjų akivaizdoje. Jo nuomone, parodos tema „labai gerai koduota“, jos plotmėje dailininko vaizduotė drąsiai galėtų ir turėtų išsitekti, tačiau jis matęs „procentą“ tokių paveikslų, kurie, pasak jo, niekaip nesusiję su tema.

Parodos kuratorė Dailininkų sąjungos tapytojų sekcijos pirmininkė Arūnė Tornau „Respublikai“ sakė nesutinkanti su kolegos pastaba, nes tema „Menininkas ir miestas“ esanti labai plati; vieniems tai gali būti dirbtuvė su joje esančiais rakandais, kitiems konkretus Žvėryno peizažas, prie kurio sustojęs vilnietis lengvai supras, iš kokios vietos jis matytas, tretiems - prisiminimai, reminiscencijos net iš vaikystės. Pasak kuratorės, yra dailininkų, kurie šiai parodai pristatė paveikslus, kuriuose net ne Vilnius, o, sakysim, Asyžiaus siena ar Kretos peizažas nutapytas, ir jie nenusižengė temai, nes joje miestas nenurodytas; kiekvienu atveju fantazija papuošia parodą, sakė ji.

Dailininkas A.Stasiulevičius, nuolat dalyvaujantis Vilniaus tapytojų metinėse parodose, pastebėjo, kad dabartinėje galima aptikti įvairiausios stilistikos, įvairiausių „izmų“, pradedant realizmu. Apžiūrėjęs kolegų darbus, jis padaręs išvadą, kad Antano Gudaičio tapybos mokykla neužgeso: jos sekėjų jis radęs ir tarp „Arkos“ salėse iškabintų autorių darbų. Sulyginęs paletę su smuiku, dailininkas kalbėjo, kad lygiai taip pat kaip smuikininkui griežti būtina absoliuti klausa, taip ir tapytojui būtinas kolorito pojūtis, mokėjimas derinti spalvas. „Ne kiekvienas darbas čia yra tapybiškas, - sakė jis, - bet yra keletas, keliolika, kurie kalba visa jėga ir skelbia tapybos pavasarį. Džiaukimės: tapyba gyva“...

Kai kurie dailininkai atėjo susipažinti su naujausiais kolegų darbais. Parodoje sutiktas garsus dailininkas Antanas Kmieliauskas sakė nedrįstąs nė vieno kūrinio kritikuoti, nes jo darbų šioje ekspozicijoje nėra. Teisinosi tuo, kad vasarą iškalęs net keturias skulptūras, tarp jų ir paminklą prieš dvejus metus mirusiai žmonai, bet nieko ypatinga nenutapęs. „Vis galvoju, - kalbėjo pripažintas meistras, paklaustas apie parodos stilių bei žanrų įvairovę, - kaip dailininkui reikėtų piešti, ir kuo toliau, tuo man darosi neaiškiau“.

Keliaus po Lietuvą

Dailininkų sąjungos pirmininkas Eugenijus Nalevaika šioje parodoje įžvelgė prasmingų metų viltį, ir ne veltui - juk šiemet numatyta surengti didžiulę tapybos parodą Šiuolaikinio meno centre.

Parodą „Menininkas ir miestas“ ketinama nukelti ir į kitus Lietuvos miestus, priartinant sostinės ir periferijos miestų kultūrinį gyvenimą. Pernykštė Vilniaus tapytojų paroda „Žvilgsnis į save“ iki šiol dar sėkmingai keliauja po Lietuvą - ji buvo eksponuota Kaune, Kėdainiuose, Šiauliuose, numatoma parodą pervežti į Telšius ir Jurbarką. Matyt, panašus likimas po „Arkos“ galerijos laukia ir naujosios parodos.