respublika.lt

Dramatiško laikotarpio žmonės, arba Lietuvos Šventieji

(0)
Publikuota: 2014 gruodžio 01 09:53:10, Danutė ARDAVIČIENĖ
×
nuotr. 4 nuotr.
Pokario nykuma. Danutės Ardavičienės asmeninio albumo nuotr.

Tai Rašytojo Romualdo Granausko kūrybos paskatinta ir seniai širdyje skausmą jausdama, šį rašinį rašiau. Bet neišsiunčiau... Siunčiu šiandien, kai Jo netekome. Kai šia tema tikriausiai niekas neberašys, nes daugelis linkę praeitį prisitaikyti jiems palankia puse, nebūtinai teisinga...

 

O rašinys buvo toks... Gražiai prisimename Lietuvos praeitį: statome paminklus, kuriame, rodos, ketvirtąjį filmą, rengiame sąskrydžius tremtiniams, politiniams kaliniams, lenkiamės atvykusiems Amerikos lietuviams... Viskas tai gražu, prasminga, patriotiška. Kai kam tai tapo net kokybės ženklu...

Tačiau lieka pamiršta dalis pokario žmonių, kuriems ašara tyliai įstringa gomuryje... Jie užmiršti... Lieka užmarštyje nepaminėta didžioji dalis prieškario, pokario tragiško likimo žmonių. Paprastų žmonių, kurie iškentė pokario siaubą, kolūkių kūrimą, žemės nusavinimą...

Ar išliko nors dalelytė pagarbos jam, ar įvertinti? Kažkokį egzotišką paukštį ruošiamasi statyti Lukiškių aikštėje... O gal kur nors matėte paminklą dramatiško laikotarpio paprastiems Lietuvos žmonėms? Arba Šventiesiems, kaip juos pavadino mūsų teisingiausias, giliausiai jautęs Lietuvos kaimo tragizmą rašytojas Romualdas Granauskas savo „Šventųjų gyvenime“, „Raudona ant balto“?..

Taigi apie didžiausią nacionalinę vertybę - paprastą žmogų (dabar labai mėgstamas politikų terminas). Jis maitino visus, rengė, leido vaikus į mokslus, nepabėgo nė į amerikas, laimei, nebuvo ištremtas... Tas paprastas žmogus pasirinko kitą kelią, gal nuolankesnį, kartais kompromisinį, bet juo sunkiai ėjo: augino duoną ir vaikus, dirbo gamyklose, statė „bamus“, tarnavo sovietinėje armijoje, pabuvo net Afganistano kare...

Bet ar be jo būtų išlikusi Lietuva? Arba be mokytojų, dirbusių varganose mokyklose, bet širdyje nešusių šviesą ir laisvės troškimą, būtų išaugęs Sąjūdis? Atgimimas? Arba be dabar pašiepiamai vadinamų „kolchozninkų“, statybininkų, stačiusių daugiabučius, „chruščionkomis“ pravardžiuojamus (nors renovuojame ir toliau gyvename). Be gydytojų, nuoširdžiai mus gydžiusių ir nepropagavusių dosniųjų firmų vaistų.

...Taigi apie juos...

Mūsų Šventieji (R.Granausko įvardytieji)

I. Žemę ariantys


Nuo parako tebegaruojanti žemė, bet argi Lietuvos žmogus paliks ją neapsėtą? Su nauja viltimi užsiauginti savąją duoną į pavojingą, sprogmenų „prisėtą“ žemę išeina tūkstančiai žmonių. Tai tvirtos dvasios žmonės: savo žemės jie neapleis.

Bet neilgam... „Turi būti kolūkiai“, - skelbia sovietmečio įstatymai. Tylus pasipriešinimas, vyrai uždaromi salėse, agituojami, reikalaujama pasirašyti, nes kolūkis - šviesi ateitis! Reikėjo pamatyti, kaip braukė ašarą tvirti kaip ąžuolai mūsų tėvai, kai reikėjo išvesti savo gyvulius į bendras fermas, kaip rytais jie lankydavo savo bėriukus, sartukus, nešdami kišenėje avižų saujelę... Krauju apsipildavo širdys, matant pavasarį „kilnojamus“ gyvulius, nes nusilpę jie patys nebeatsistodavo.

Reikėtų priminti, kaip jie kolūkiuose turėdavo naująjį „lažą“: atidirbti nustatytą darbadienių skaičių. O rudenį parsivežti užmokestį už metų darbą - maišą grūdų, pelų ir keliasdešimt rublių druskai ir cukrui. O pensijos jų būdavo kolūkietiškos - 12 rublių vėlgi tik druskai ir degtukams... O išgyventi tau buvo duoti 60 arų - užsiaugink, ko trūksta.

Mūsų Šventieji vis dėlto išgyveno: savo 60 arų, kuriuos duodavo kolūkis, augindavo daržoves, bulves, balandomis neužleisdavo nė gabalėlio. Tokio dabartinio termino kaip „neapsimoka“ jie nežinojo.

O kur dar kasdienis baimės jausmas pokario metais bijant dienos ir nakties „svečių“. Dieną - vieni, naktį - kiti. Ir baimė - neduok Dieve, jei šie „svečiai“ susitiktų... Neveidmainiaudami turime pasakyti: pokario žmogus bijojo ir vienų, ir kitų. Bet mūsų Šventieji išgyveno ir šį laikotarpį, tik paminklų ir gero žodžio nenusipelnė. Juk jie be šautuvo kovojo už išlikimą. Juk jis - tik paprastas žmogus. Prisitaikėlis...

II. Pokario mokytojai

Ir šie žmonės - mūsų vertybė. Jie tuo metu pagal dabartinį statusą nebuvo „paslaugų teikėjai“. Brendę Nepriklausomoje Lietuvoje, jie sušvelnino mokyklų ideologizavimo procesą, mokė, auklėjo mus, įdiegdami svajonių sparnus skristi iš tamsaus kaimo, siekti mokslo. Mokyklose tuo metu trūko visko, bet labiausiai knygų.

Neįvardydama mokyklos ir seniai nebesančių mokytojų, pateiksiu pavyzdį, kaip mokytoja mūsų klasę padarė 100 proc. skaitančią. Mums, mokiniams, tyliai buvo pasakyta, kur gauti knygų: kunigas klebonijoje turįs biblioteką. Ir mes tyliai ėmėme varstyti klebonijos duris. Skaitėme visi - juk iš kunigėlio rankų knyga... O mes tada laikėme šventais... Ir nuotraukos mano albume - iš 1948-1950 metų - to šviesaus kunigėlio nuopelnas.

Šių pokario mokytojų buvome ir mokomi, ir užimami, kaip dabar sakytume, neformalia veikla, nors niekas už tai jiems nemokėjo... Jau ir tais gūdžiais metais mes ir šokome, ir vaidinome, ir ant ežero, kur nuskendo Maironio apdainuotas Skapiškio bažnyčios varpas, rengėme čiuožimo varžybas.

Už didelę meilę vaikams, atsidavimą tėvai gerbė mokytojus ir, tyliai susitarę, šelpdavo: kas savaitę (eilės tvarka) nuveždavo naminės duonos, pyrago kepalą, skerstuvių, juk tuo metu parduotuvėse nieko nebuvo. Ir to niekas nelaikė kyšiu - dalijomės tuo, ką turėjome...

Mokytojai kėlė mūsų dvasią, vertė siekti šviesos. Tuo metu „mokinio krepšelio“ nebuvo, tačiau mokyklos direktorius, apsiavęs guminiais kaliošais, perėjo tris kaimus įtikinėdamas tėvus, kad leistų vaikus į 5 klasę, neapsiribotų vien pradine... Tokių atsidavusių mokytojų buvo pilna Lietuva.

III. Ir mes, pokario vaikai

Neturėję geltonųjų autobusiukų. Ėję pėsti į mokyklas po 5-7 kilometrus. Negaudavę talonų nemokamam maitinimui (o ir valgyklų nebuvo). Parėję namo pavalgydavome. Tačiau tikra „bado dieta“ būdavo mokantis technikumuose, institutuose... Juoksitės, bet mes retkarčiais užbėgdavome į valgyklas „sriubos“, nes ten ant stalo būdavo duonos nemokamai... Sekmadieniais keldavomės 6 val. ir stodavome į eilę „prie duonos“...

Bet mes išgyvenome. Mes daug ką supratome, nes turėjome gerų mokytojų, daug ką pasakančių Ezopo kalba.

IV. Pabaigoje - apie keletą Romualdo Granausko Šventųjų

O Romualdo Granausko Šventieji:

Šv. Pilimara, niekaip negalinti suprasti, kaip žmogus gali nedirbti, jeigu esi tam gimęs, „kaip gali rūpintis tik savimi?“ Ir važiuoja per kaimą rinkdama šieną, kad kolūkio gyvuliai neišgaištų...

Mosėdžio davatkėlės,
mezgusios „kojines, pirštines, labai storas, dvigubas, ir niekas nematė, kad kas mūvėtų, visos buvo siunčiamos į kalėjimus, lagerius, sibirus, kur gal ne vieną išgelbėjo nuo taigos speigų“.

O šv. Mikalina atvyksta į gūdų kaimą vaikų mokyti, visas jos turtas paliktas mirusio mokytojo: paklota lova, maža keptuvėlė ant mūriuko... Bet ji sąžiningai moko kaimo vaikus. Mokytojas (tikiu, kad toks buvo R.Granauskas), išgyvenęs nenusakomą džiaugsmą, kai mokiniai sugrojo pirmąjį kūrinį „Ko liūdi, berželi“, nes jie „...nei vogti, nei žmogaus pjauti neis“.

Mosėdžio muzikantai,
pagerbdavę visus, ir laidojamus partizanus... Paklausti, kodėl nušalo ausis, sakė, kad kepures sukišo į triūbas, idant stribai neišgirstų... „Ir kas galėjo numanyti, kad šitie prastais švarkais, į dumples panašiom kelnėm apsivilkę vyrai, kasdien ariantys žemę, gali išgauti tokius nežemiškus, šiurpą varančius garsus?“

Garsusis daktaras Inta
, kūręs grožį, kad žmonės džiaugtųsi, o „pasidžiaugę kiekvienas į savo namus neštųsi“, kad „širdis priplūstų to gerumo, kai norisi klauptis ne maldai, o tylai, nes aplinkui ir taip viskas už tave meldžiasi...“

Praėjo šitiek metų. O mes vis dviejose stovyklose: nukentėję ir ne. Tebestatome proginius paminklus. Kol mes ieškome teisiųjų praeityje, gal pritrūkstame laiko matyti dabartį?.. Ar tiesiu keliu einame? Ar skirstydamiesi, bardamiesi, kurie čia teisieji, ten nueisime?

Pastatykime paminklą LIETUVAI, skelbiančiai VIENYBĘ ir glaudžiančiai po savo skraiste mus visus, neskirstančiai į labai ir mažiau nusipelniusius. Ta amžina nesantaika turi baigtis, nes pagal M.Mikutavičių juk „Mes visi mylim Lietuvą...“

Pasirašau - pokario vaikas, viską matęs savo akimis ir tiesą jautęs širdimi... Kaip ir mūsų mylimas rašytojas Romualdas Granauskas, kurį gerbia visa Lietuva.


P.S. Nuotraukos blyškios, pokarinės, tokios, koks tuo metu buvo mūsų gyvenimas...

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s