respublika.lt

Dievdirbio pėdsakas veda į Paberžę

(0)
Publikuota: 2011 gruodžio 23 12:52:33, Danutė ŠEPETYTĖ, “Respublikos” žurnalistė
×
nuotr. 7 nuotr.
NETYČIA. Savąjį medžio drožėjo pašaukimą Ernestas Volodzka atpažino Paberžėje pas kunigą Algirdą Mykolą Dobrovolskį, geriau žinomą Tėvo Stanislovo vardu.

Dvylika metų staliumi Nacionaliniame dramos teatre besidarbuojantis Ernestas Volodzka nėra surengęs jokios parodos, jo kūryba nėra narstyta spaudoje, nors jau baigiasi trečioji dešimtis, kai jis drožia šventuosius. Šių figūrėlės jaukiai įsitaiso ir šiuolaikiškame interjere, ir kaimo sodyboje, vienas kitas koplytstulpis rymo kapinėse, Europos parke, o jo Pieta, drožta iš juodojo pelkės ąžuolo, turėtų būti net Vatikane, - taip sakė tuo tikslu ją įsigiję žmonės.

Ernestas, kaip ir praėjusių amžių Lietuvos meistrai, kuria ne parodai, bet žmonių reikmėms, kurios, rasi, ne visada esti dvasinės, bet užtat visados yra sušildomos skulptūrų, nes jų autorius išsikelia sunkiai įveikiamą, bet jam paklusnią užduotį - suteikti joms gyvybės, išspinduliuojamos kitiems. „Norisi įpūsti kibirkštį, kad žmogui norėtųsi paimti skulptūrą į rankas“, - sako jis. Be nuolaidų sau Ernestas gali užmesti pradėtą darbą, net įpusėtą (ir užmeta!), jei tik jis pačiam ima kelti abejonių arba nuvilia („kažkas sustoja, ir viskas“). Ačiūdie, jų jau nekūrena kaip kadais, - meno naudai bus pasitarnavęs įvykis, kai žmona išgelbėjo jau pasiųstą krosnin ruošinį ir jį paslėpė, o kai po pusmečio vyras jį aptiko, labai apsidžiaugė, užbaigė iškart.

Treji metai, kadaise praleisti pas Tėvą Stanislovą Paberžėje ir Dotnuvoje, padėjo prasmių besiilginčiam jaunuoliui atrasti ne tik gyvenimo atspirtį, bet ir savo pašaukimą.

Ernestas nesideda esąs labai dievotas ir labiausiai bijo, kad tik nepadarytum jo šventuoju. Taip, prisipažįsta, Dievu tikėjo visada, nuo vaikystės, kai atgulus imdavo spiestis mintys - visą žemišką tvarką galėjai pateisinti tik Aukštesniu už save. Ir ne dievoieška parodžiusi dvidešimtmečiui kelią į Paberžę.

„Pas Tėvą Stanislovą gyvenau trejus metus, ir staliumi buvau, ir duobes kasiau, ir padėjau jam susitvarkyti vienuolyną, tik pats nesistengiau ten papulti, Dievas pasistengė, kad ten pakliūčiau, - prisimena E.Volodzka. - Kiek save atsimenu nuo mokyklos, visad buvau linkęs kurti. Kūrybos pradmuo buvo, bet nežinojau, kaip juo pasinaudoti. Žinojau tik, kad vieniems gyventi reiškia baigti mokslus, gauti pelningą darbą, turėti didelius gražius namus, o aš įsivaizdavau gyvenimą laimingą tik galėdamas daryti tai, kas prie širdies. Ieškojau, kuo norėčiau užsiimti, kuo norėčiau būti, ir man labai padėjo viešnagė pas Tėvą Stanislovą, šalia kurio galėjai pasikrauti visam gyvenimui. Daugelį mūsų jis, iškentęs tremties baisumus, sugebėjo įtikinti kasdieniu džiaugsmu rytą kibti į darbus ir vakare džiaugtis tuo, kas padaryta. Dažnai darbininkai, po darbo eidami ilsėtis, negali pamatyti, ką nuveikė perdien, o kai pas Tėvą Stanislovą, būdavo, iškasi duobę, vakare jau imi galvoti apie medelį, kurį sodinsi ryt ir negali sulaukti tos minutės, kada gi tai įvyks. Kunigas mokėjo suteikti vilties ne vien tik žodžiais, maldomis, bet ir savo buvimu šalia“.

Paberžėje jaunuoliui medžio skulptūrų kolekcija, senų ir šiuolaikinių meistrų, tarp jų ir Rimo Idzelio, kurio darbus jis šiandien vertintų gal kiek kitaip, paliko tokį didžiulį įspūdį, kad jis pats panūdo daryti ką nors panašaus kaip jie. Tas noras nedingęs iki šiol. Nors maža būtų pasakyti, kad E.Volodzka šalia savo tiesioginio darbo laisvalaikiu drožinėja šventųjų figūras. Visų pirma nei jo žodyne, nei dienotvarkėje laisvalaikio nėra: tai gyvenimas, kurio laiko, jo nuomone, nedera skaidyti į skirtą darbui ir į tą, kur atlieka poilsiui, nes Ernestui pagaliau ir futbolas, kurį jis žaidžia iki šiol, ir ledo ritulys, kuriuo žavisi, yra kūryba, meno šaka. „Niekas iš manęs mano laiko neatima ir neatims, - įsitikinęs Ernestas, - aš atsikeliu ir aš einu miegot, ir tarp šitų stotelių gyvenu: dirbu teatre, drožinėju koplystulpį, žaidžiu futbolą ar dar ką sumanau“.

Kūrybos impulsų žmogui, nežinančiam, kas yra laisvas laikas, yra daug: vaikystėje pripiešęs visas paraštes karo lėktuvų ir laivų, viduramžių burlaiviais domisi iki šiol, net modeliuoja korvetes, prieš kiek laiko niekieno neprašomas pagal brėžinius susirentė valtelę, kai patiko kaimynui, surentė ir jam, - jau penkios valtys nuo tol meistrą begirią. Ernestas daro baldus, yra sumeistravęs ne vieną knygų lentyną, spintą ar kokias nepaprastas duris.

Tokiu savo gyvenimu, kurį rikiuoja pats tarytum pagal Aukštesnio numatytą brėžinį, sakosi esąs patenkintas. Laimingas, kad ne klerkas, dar dirba menų apsupty. Ir net darbo dramos teatro gamybinėse dirbtuvėse sako specialiai neieškojęs. Tai nutiko netyčia nugirdus, kad staliaus vieta laisva. Užėjo ir buvo priimtas išsyk. „Dievo pirštas“ pasireiškė ir jam ėmus laikyti biteles - spiečius atskrido tiesiai į rankas, susimetė ant teatro stogo, beliko tik susemti avilin. Dabar šių turi bent septynis, - kitąmet nė gramo medaus šeimai pirkti nereikės. Ar tai irgi kūryba? Ne, sako Ernestas, tai pasaulis, už kurį jis atsakingas, ir kuris daug kuo primena mūsiškį. Bitės skiria sargybinius, tvarkdarius, siuntinėja žvalgus, o apsvaigusios nuo pernokusių obuolių „nektaro“ plėšikauja panašiai kaip žmonės...

„Jau koks mėnuo širdy auga skulptūra, - prisipažįsta E.Volodzka, - ji turėtų būti didelė, maždaug pusantro metro, gal Rūpintojėlio, gal šv.Jurgio, gal kito šventojo, kol kas dar nežinau, kol kas tik forma galvoje. Norisi nesuklysti. Kai dirbu teatro darbus, vis grįžta ta mintis, o apie vietą, kur stovės ta skulptūra, niekad negalvoju, - jai vieta visados kur nors yra“.

 

Parengta pagal dienraštį "Respublika"

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s