Danių dinastijos įkvėpimo šaltinisnuotraukos

2012 rugsėjo mėn. 16 d. 12:55:50 Perskaitė 1654

88 metų vilnietis Alfonsas Danys - unikalus žmogus: dirbdamas kalbos redaktoriumi, sovietmečiu rašė įvairaus siužeto, rimtas ir pašiepiančias tuometinę valdžią knygas ir dėjo rankraščius į stalčių. Nepriklausomoje Lietuvoje jų išleido net aštuoniolika. Senolis stebina savo energija, noru pasidalyti didžiule gyvenimo patirtimi. O štai jo sūnus Marius Mindaugas, paveldėjęs iš tėvo kūrybinį polėkį, pasirinko vaizdų ir spalvų pasaulį. Jo paveikslai šiuo metu bene labiausiai perkami. Kūrybingos šeimos dinastiją tęsia dailininko sūnus Žilvinas ir dar trys vaikai.

Garbaus amžiaus rašytoją A.Danį rytoj su 88-uoju gimtadieniu sveikins visa jo šeima: sūnus, keturi anūkai, giminaičiai, o pirmiausia žmona Birutė, su kuria, anot jo paties, „saldaus ir kartaus gyvenimo klampynėse pragyventa daugiau kaip pusė amžiaus“. Apie ištikimą „Respublikos“ skaitytoją nuo pirmojo numerio esame rašę, tad šį sykį pakalbinome Alfonso geriausią „kūrinį“ - 51 metų sūnų žinomą dailininką Marių Mindaugą ir anūką Žilviną. Mat visi trys Daniai susitiko Mariaus Mindaugo galerijoje, kuri kvepėjo dar paties naujausio jo tapyto paveikslo dažais.

Spalvų svaigulys - iš gamtos

„Geriau paišyti negu rašyti, - juokiasi dailininkas, surengęs daugiau kaip dvidešimt personalinių parodų, iliustravęs daugybę knygų. - Paišiau nuo vaikystės, pirmiausiai A.Vienožinskio dailės mokykloje, vėliau studijavau Vilniaus dailės akademijoje grafiką. Gyvenime nieko ir neveikiau, tik piešiau, dar užsiiminėjau kompiuterine grafika, o dabar tapau. Tikrai negaliu skųstis, kad iš meno negalima pragyventi. Na, prisitaikau prie nūdienos interjero, prie žmonių skonio, bet savo geriausio paveikslo dar nesu nutapęs“. Anot jo, jeigu nori tapyti ir išgyventi bei išlaikyti keturis vaikus, turi dirbti iš peties, tapyti tokius paveikslus, kurie patinka žmonėms, nors ne visada jam pačiam. Jis tapo šviesiomis spalvomis, daugiausia tai, ką pajaučia ir pamato būdamas gamtoje. Tuo galima įsitikinti M.M.Danio galerijoje ir dirbtuvėje, kuri įsikūrusi sostinėje esančiame interjero centre „Domus galerija“. Ten pasijunti tarsi žydinčioje pievoje, tarsi vaikščiotum po Alisos Stebuklų šalį. Tad iš nuostabos „iššoko“ ir klausimas: kodėl jis renkasi tokias ryškias ir šviesias spalvas?

„Todėl, kad mano, kaip ir kitų menininkų, gyvenimas nėra toks šviesus ir gražus... Kaip muzikoje garsai, kaip poezijoje žodžių sąskambiai, taip dailės meno pagrindas yra spalva. Aš gamtos nekopijuoju, aš ją interpretuoju, sudėlioju savo kompozicijas iš to, ką matau priekyje, kas auga už nugaros, tad mano paveiksluose kartais atsiranda ir visai netikėtų detalių, - kalba dailininkas ir pabrėžia, kad savo minčių ir jausmų laisvės jis nevaržo, o potėpius tarsi reguliuoja kažkas iš aukščiau. - Sustoju važiuodamas automobiliu kur nors gražioje kaimo pievoje, atsistoju, išsitraukiu drobę, krūvą dažų ir „svaigstu“. O tas svaigulys žodžiais nenusakomas, o tik spalvomis. Tad mano vasaros parduotos dailininkų plenerams, pasibuvimui kur nors vienkiemyje“. O žiemą? Dailininkas žiemą kartais baigia pradėtus darbus, kartais grįžta prie savo senų estampų, juos pabando tobulinti, bet daugiausia tapo moterų aktus, kurie tarp jo paveikslų nuolatinių pirkėjų turi nemažą paklausą.

Su viltimi apie atžalas ir ateitį

Ką Marius paveldėjo iš tėvo? „Viską, ką turiu savo asmenyje geriausio, paveldėjau iš jo, o apie kitas savo savybes, gal trūkumus nenoriu viešai prisipažinti“. O ką tuomet paveldėjo iš senelio Mariaus sūnus Žilvinas, šiemet baigęs Dailės akademijos fotografijos ir medijos meno magistrantūrą? „Gal kūrybines ambicijas, atkaklumą, kurių jis turi daug, per tas savybes jis eina į priekį. Jis organizuoja jaunųjų menininkų kūrybines stovyklas, rengia su baltų mitologija ir etnologija susijusias gyvas parodas gamtoje, mano mamos tėviškėje Kirkiliškių kaime Zarasų rajone. Žilvinas rengiasi važiuoti į Latviją, kur dalyvaus tarptautiniame fotografijos projekte Janio Rainio sodyboje-muziejuje“, - šypsodamasis kalba apie vieną iš trijų sūnų M.M.Danys. Beje, ir vyriausiasis dailininko sūnus, taip pat kaip ir jis Marius, ir dukra Rūta, ir jaunėlis Adomas yra gabūs dailei, bet atrodo, kad jie pasuks kitais keliais.

Ką penkiasdešimtmetis dailininkas, kurio paveikslų yra įsigijęs Lietuvos dailės muziejus, mūsų šalies ir užsienio kolekcininkai, mano apie kūrybos žmogaus likimą Lietuvoje, apie valstybės požiūrį į menininkus. „Pakartosiu vieno savo kolegos mintis: Lietuvoje baseinų nėra, bet yra olimpinių čempionų. Lietuvoje kultūros politikos nėra, bet, ačiū Dievui, yra žmonių, kurie domisi menu, kurie suvokia ir perka meno kūrinius. Valstybei mes, menininkai, nerūpime. Labai gaila, bet ateinančioms kartoms viskas išliks tik per kolekcininkus ir individualius vaizduojamojo meno fanatikus. Valdžia yra orientuota tik į geopolitinius dalykus, kosmopolitizmą, rūpinamasi visokiais „gugenheimais“, o tautinis mentalitetas yra absoliučiai naikinamas“, - apgailestauja pašnekovas.

Rūpi senolių išmintis

Apie meno ateitį rūpėjo sužinoti ir jaunojo Danio nuomonę. Žilvinas tiki, kad meno ateitis priklauso nuo pačių žmonių, nuo to, ką jaunimas renkasi ir kaip savo idėjas įgyvendina. „Mūsų kūrybinių stovyklų tikslas yra interpretuoti tradicines kalendorines šventes ir transformuoti mitologiją į šiuolaikinio meno ritualą“, - aiškina vaikinas.

Įdomu ir kiek senelio knygų perskaitė anūkas. „Penkias. Tas pagrindines, kurios siejasi su istorija ir atskleidžia mano senelio jaunystės polėkius, - sakė Žilvinas. - Man artimos tos vietos, kuriose jis sėmėsi įkvėpimo, kaip jos keitėsi, keičiantis valdžioms, ideologijoms, kaip ten virė gyvenimas, kaip gyveno to krašto žmonės. Ypač įdomu buvo skaityti knygą „Saldaus gyvenimo klampynėse“, taip pat apie partizanus. Tada supratau, kokiomis sovietmečio sąlygomis gyveno žmonės, kurie sugebėjo išlikti savimi, kurių sąžinė yra švari“.

Klausydamasis anūko, A.Danys šypsojosi į ūsą ir pridūrė, kad jo gerą nuotaiką ir gyvybingumą palaiko tai, kad jo atmintis dar nešlubuoja. Žodžio laisvė šiandien jį džiugina, o knygos, nors daugiau apie praeitį, žmonių gyvenimą ir tiesos ieškojimą sunkiu pokario metu bei sovietmečiu, to meto ponų moralę, turinčios daug sąsajų su nūdiena, skaitomos. „Kai kur nors provincijoje užeiname su žmona į biblioteką, tai širdį paglosto tai, kad mano knygos suskaitytos. Vadinasi, žmonėms jų reikia. Va ir mano anūkai jas skaito“, - kalba senasis vilnietis, ketinantis iš stalčiaus ištraukti, patvarkyti ir parengti spaudai dar 8 knygas.

 Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net